Dar kelios pastabos apie VU bibliotekos gaisrą

DAINIUS VANAGAS

Galima pamanyti, kad mūsų šaunioje šalelėje daugiau nieko nevyksta: tiek spaudoje, tiek televizijoje jau kelias savaites springstama nuomonėmis ir vertinimais, liejamos epitafijos, švaistomasi kaltinimais vis apie tą patį – kaip Kostas ir Marytė supleškino VU biblioteką. Jokių abejonių, tai – epochinis įvykis ir vargu ar intelektualinis gyvenimas greitu metu galės nusirišti gedulo raištį. Tačiau klausimas, kuris man rūpi, skamba taip: kurių galų kiekvienas, turėjęs bent menkiausią sąlytį su šia mokslo šventykla, žūtbūt trokšta pasidalinti savo virkavimais ir „įžvalgomis“? Štai vienas sielvartauja dėl Mažvydo „Katekizmo“, kitas rauda dėl neįkainojamų rankraščių, trečias baiminasi, kad siautulingos liepsnos galėjo pakenkti Ribiškių lobio sidabrui… Mes visi, na, bent jau daugelis mūsų, netekome kažko brangaus – tai naujiena! Betgi ne, mano skausmas didžiausias, neviltis giliausia, va žiūrėkite, klausykite, skaitykite… Niekšeliai, kitaip nepavadinsi.

Dėl Kosto ir Marytės. Panaršius viešąją erdvę susidaro įspūdis, kad dažnas „analitikas“ šiuos vaikyčius mielai gyvus pakastų. Kokia neapykanta – per tykštančias seiles rytais nė tekančios saulės nebematyti! Mat „nevidonai“ (uuu…), „nususę studentpalaikiai“ (kartais paniekinamai priduriama: ko gi daugiau tikėtis iš filologų?) švęsdami jaunystės kaitrą įsmukę į biblioteką ir likę per naktį. Švelni muzika, knygų antraščių ir lūpų šnabždesys, glėbys žvakių, žodžiu – eilinis romantinis nuotykis, jei ne atsitiktinai tragiškas finalas. „Betgi ne! – sako laido riteriai ir kitokio pobūdžio prakutėliai. – Tai neabejotinai kažkas daugiau: kas surengė šį sąmokslą? Kam tai naudinga, kam šie studentai dirba? O gal jie keršijo, a? Nes niekas bibliotekų netyčia nedegina!“ – štai toks jų „neatremiamas“ argumentas. Dar šmaikštesnės visokio plauko psichologinės analizės, pavyzdžiui, Sara Poisson rašo: „Kai ritmas pranoksta žmogaus galimybes jį pajusti ir gyventi gyvenimą, nelyginant šoktum, jis tampa panašiai destruktyvus kaip iš kojų verčiantys šokių suktukai. Imama nebejausti žemės po kojomis, apima svaigulys […]. Pernelyg įsukęs šokis bloškia žmogų žemėn, palikdamas jį ten vienišą, bejėgį, sugėdintą [...]“ („Šiaurės Atėnai“, „Ugnies spąstuose“, III.15). Primygtinis bandymas iškapstyti kažin kokią „gilią prasmę“, gvildenti brendimo, auklėjimo, taip pat ir laikotarpio problemas – taigi perkošti spontaniškumą ir atsitiktinumą determinizmo sieteliu, – mano galva, suponuoja esant bergždumo baimę, kuri, užuot prakrapščiusi akis, galutinai jas užmūrija. Todėl nieko keista, kad žymiausias slovėnų mūrininkas Slavojus Žižekas, dar net žarijoms nespėjus išblėsti, paskelbė atvykstąs į Vilnių skaityti paskaitų ciklo apie „atminties savinaiką ir regresyvumo požymius informacijos akumuliacijoje“. Nuostabu! – netrukus mums, kvaileliams, bus viskas išaiškinta; jau įsivaizduoju sparnuotą aforizmą, kurį Žižekas drėbtels auditorijai į veidą, tarkim: degtuką brūkštelėjo trūnijanti kapitalizmo ranka… Aha.

Dar daugiau abejonių kelia grynai techninės įvykio aplinkybės, pavyzdžiui: kodėl nesuveikė šimtus tūkstančių kainavusi gaisro gesinimo sistema? Kodėl bibliotekos apsaugos darbuotojai nesulaikė neteisėtai pastate naktinėjusių studentų? Galų gale, kaipgi atsitiko, kad gaisras, įsižiebęs nuo menkutės žvakės liepsnos, nusiaubė beveik visą pastatą ir suodžiais nuklojo gerą gabalą senamiesčio? Tikrai: kaip? Bala žino. Užtat spekuliacijų ir priekaištų čiurkšlės trykšta, nors policija, pradėjusi ikiteisminį tyrimą, vis dar neatskleidė net menkiausių įvykio aplinkybių. Bet kam jos rūpi? – rašyti ir kalbėti mokančiam žmogui viskas ir taip akivaizdu: su gaisro gesinimo įranga, savaime aišku, buvo išplauti pinigai – bibliotekoje ji apskritai nebuvo įdiegta; apsaugos darbuotojai naktimis miega arba lošia kortomis, nesivargindami tikrinti patalpų, kurios, jų giliu įsitikinimu, juk turėtų būti tuščios, vadinasi, saugios; sostinės ugniagesių technika ir pajėgos yra per menkos tokio masto gaisrams gesinti – atvykę gaisrininkai paprasčiausiai nieko padaryti nebegalėjo; galima tęsti ir tęsti. Šaipydamasis iš šio bevaisio tuščiažodžiavimo, Gediminas Kukta pamflete pavadinimu „Pats laikas žiūrėti tiesai į akį“ („Literatūra ir menas“, III.15) gaisro priežastis aiškina su arkliška doze ironijos: „Žmonės nori iššūkių, jie pavargę nuo lengvų dalykų!“ Tekste kuo rimčiausiu tonu pasakojama, kaip sargai, prakaitui ėmus žliaugti lyg pirty, išbėga į kiemą ir, regėdami, kaip pro dūžtančius langus veržiasi dūmų kamuoliai, aikčioja iš susižavėjimo. Netrukus pasirodę ugniagesiai (ugnies liežuviais tuo metu jau grožisi bent pusšimtis smalsių ir estezei neabejingų praeivių) ilgai ginčijasi, kurią bibliotekos dalį reikia gesinti pirmiausia, kokios temperatūros vanduo knygomis atmieštą ugnį slopins efektyviausiai, be to, ar jie, kuklūs ugniagesiai, apskritai turį teisę šlapinti neįkainojamus VU bibliotekos turtus (šis pasažas, regis, nurodo naujausio Quentino Tarantino filmo „Išlaisvintas Džango“ sceną, kai būrys kaubojų nesutaria, reikia ar nereikia dėvėti kaukes žudant įžūlų vokietį ir dar įžūlesnį jo kompanioną). Tačiau kas gi rašys apie kiną, jei galvoje pleška tik gaisras?

Ogi lygiai niekas. Tad štai visi ir gliaudome, analizuojame, vertiname ugnies padarinius, bandydami atšalusiais kūnais įsisavinti realijos karštį, čiulpdami paskutinius nuostabos syvus, sulipdami į neatpinamus minčių kukulius. Tačiau negalima teigti, kad ši produkcijos fiesta vyksta mechaniškai, nesąmoningai, kad niekas nebando išsiaiškinti: kurių velnių? Antai Emilija Visockaitė, su įgimtu semiotiniu jautrumu aprašiusi gaisre šmėžavusių liepsnų formas ir ypatybes, teksto „Degutynėje“ pabaigoje, matyt, įtardama, kad jos pastangos – kaip ir, tiesą sakant, visų rašančių apie VU bibliotekos likučius – pasirodys bergždžios, ima teisintis: „Yra dalykų, kuriuos darome iš inercijos, iš ilgesio to, ko greičiausiai niekad ir nebus, iš užsispyrimo, iš keisto įsipareigojimo sau, o gal net gimtos šalies kultūrai ar dar kam nors, kam visiškai vienodai“ („Literatūra ir menas“, III.1).

Ir to rašymo, kalbėjimo, rodymo nežinia dėl ko, taip sakant, „iš inercijos“ yra tiek daug, kad norom nenorom peršasi išvada: mes, laižantys ateitį it korį, esame nepaprastai patenkinti, kad VU biblioteka sudegė. Netgi, rodos, mirksnį kitą sunku įsivaizduoti ką nors geriau. Šitai, be abejo, lengviau suprantama jaunajai kartai, kartai, kuri dar ropinėjo keturiomis, kai jų tėvai prakaituotais delnais klijavo Baltijos kelią, iš kūnų rentė sienas aplink Parlamento rūmus ir Televizijos bokštą arba net ir nebūdami „karštuosiuose taškuose“ atliko mažus judesius, lėmusius dideles pasekmes. Ne, su nacionalistine poza tai neturi nieko bendra, svarbiausia čia – revoliucijos, t. y. kvapą gniaužiančios, sąmonę temdančios galios, patirtis: būti didingo įvykio liudininku, dalimi, pokyčio riboženkliu, idėjos įrankiu ir raškyti saldžius angažavimosi vaisius – štai ką iš tiesų verta patirti. Kiekvienai kartai reikia savų švenčių – alkano prieš šimtmetį keptais kotletais juk nepamaitinsi. Akivaizdu: VU bibliotekos katastrofa masina galimybe sukurti simbolį, klišę, pertarą, netgi rezonuojantį judėjimą ir gausybę kitų ugnies židinių. Juk išnyko, kas parašyta, vadinasi, teks rašyti iš naujo, reikės naujų klasikų ir reformatų, naujų veidų ir asmenybės bruožų, o norinčių nors kastuvu žerk… dar reikės šio bei to ir… Staiga mintis: galbūt Marytė ir Kostas nėra jau tokie nekalti. Gal juodu iš tiesų norėjo „pasidaryti sau vietos“. Aha, kaip įdomu… Taip, taip, viskas logiška…

Štai aš, kerėpla, ir ištižau! Ketinau sustabdyti srautą, tačiau tesugebu jį tęsti; stengdamasis išteisinti Marytę ir Kostą, vos jų nepasmerkiau. O bjauriausia, kad pateikiau dar vieną, akivaizdu, visiškai eilinį komentarą, kuris – juk toks buvo sumanymas – turėjo viską užbaigti, tačiau, rodos, pradės iš naujo. Ši manipuliacijų, spekuliacijų lūkesčiais magija, trupindama bet kokias intencijas, pavergia akimirksniu ir galiausiai priverčia apsikvailinti.

Akvilė Žilionytė, rašydama, publikos nuostabai, ne apie gaisrą, o apie kaitrų susiraukšlėjusį – nežinia kieno apleistą, jei apleistą – lapą, žmones, nesugebančius laikytis principų, apibūdina kaip rėksnių gaują, kuri „bėga, mušasi, skeryčiojasi, šiepia savo blizgančius dantis, apduję rangosi su šunų, kačių gaujom“ („Šiaurės Atėnai“, „Lengvumas ir kiti ėjimai prieš vėją“, III.8). Akvilė to dar neparašė, tačiau – kodėl gi ne? – galėtų parašyti: tebūnie bent vienas nenučiupinėtas įvykis. Nagi, leiskite įvykiui būti.

Geriau, taigi lėčiau pasvarsčius, nenutiko nieko reikšminga. Net jei norėjome, vis tiek nenutiko. Andrius Jakučiūnas savo esė skambiu pavadinimu „Argi maža, kas dega?“ („Nemunas“, II.14–20) dar sykį pažymi, kad centralizuotos kultūros laikai jau seniai praeityje, o norintys pasimėgauti jos likučiais turėtų pasiskubinti. Nė trupučio nesisielodamas dėl VU bibliotekos, rašytojas teiraujasi skaitytojo: „O Karoliniškės? [Ar kada nors] klausiate, kaip Karoliniškės? Karoliniškės – yra.“ Iš tiesų – yra ir Karoliniškės, ir Žirmūnai, ir Mažvydo biblioteka, ir vandens Nery, ir smagių, kvanktelėjusių žmonių, kurie visuomet, lyg tyčia, moka atmintinai viską, ką pasisavina ugnis. Nieko nenutiko – nesu tikras, ar kas nors apskritai dar gali nutikti; netgi pajudinus pirštą.

Taigi – ir aš kreipiuosi į jus, uolius ir ryžtingus nūdienos skrebentojus, – visi drauge suskaičuokime iki trijų ir liaukimės rašyti apie VU bibliotekos gaisrą – jau išsemta. Viso labo klastinga, tuščia proga.

Tačiau laikas eina per miestą, ir – kas žino? – galbūt revoliucinė saulė mums, kraujo ir lekiančių galvų ištroškusiems, netruks patekėti.