Apie cepelinus, vykėlius ir nevykėlius ir įsivaizduojamus draugus
Su LAURYNU KATKUMI apie jo pirmąjį romaną „Judantys šešėliai“ kalbasi Laura Laurušaitė ir Ramūnas Čičelis
Laura Laurušaitė: Pasakyčiau, kad „Judantys šešėliai“ – tai romanas apie grynąjį XX amžiaus pradžios ir šiuolaikinį sumenkusį literatą. Kūrinyje jų gyvenimo linijos susilieja ir kertasi, suformuoja bendrą pasakojimo naratyvą. Dar vienas netikėtas „veikėjas“ romane yra dirižablis. Dirižabliai šiandien tampa sklandančia tema, nes savo dirižablių versiją romane „Vilko valanda“ pristato ir Andrius Tapinas. Tuoj bus galima rašyti ir kursinį darbą pavadinimu „Dirižabliai lietuvių literatūroje“. Pirmas mano klausimas paprastas: kaip kilo sumanymas parašyti romaną tokia tema, supinant dvi skirtingų epochų gijas?
Laurynas Katkus: Priežasčių yra daug. Matyt, ne visas jas ir pats žinau. Viena iš jų, Tavo jau minėta, – tai tie cepelinai. Nuo senų laikų jie mane labai traukė – tokie gražūs, paslaptingi ir nepelnytai užmiršti technikos padarai. Juo labiau kad mes turime savus cepelinus… Kaip tik rinkdamas medžiagą knygai įsitikinau, kad mūsų cepelinų pavadinimas ateina būtent iš Pirmojo pasaulinio karo laikais virš Lietuvos skraidžiusių dirižablių. Andrius Tapinas, beje, mano literatūros mokytojos sūnus, savo knygą pristato kaip lietuviško steampunk kūrinį. Steampunk – tai populiariosios kultūros srovė, kurios svarbiausias bruožas yra alternatyvios istorijos kūrimas, ir čia labai reikšmingi yra būtent dirižabliai. Aš, žinoma, nepretenduoju į šitą kategoriją, tačiau sutapimas iš tiesų įdomus.
Kitas romano pretekstas buvo pokalbis su draugu. Mes kalbėjom apie šį bei tą, draugus ir pažįstamus ir sutarėm, kad abu pažįstame nemažai žmonių, kurie jaunystėje buvo ryškūs, talentingi, įdomūs, o paskui, laikui bėgant, kažkur išnyko, pradingo. Neprisimenu, kuris iš mūsų pasakė, kad Lietuva – tai vunderkindų, bet neišsipildžiusių vunderkindų kraštas. Ir aš pradėjau galvoti, kodėl taip atsitinka, kokios asmeninės, o gal ir visuomeninės dramos vyksta…
L. L.: Man įdomu, kaip tyrinėjai romano istorinį pagrindą, senąsias realijas – dirižablius, korporacijas? Juk korporacija „Curonia“ iš tiesų egzistavo. Iki šiol latviai per Nepriklausomybės dieną dėvi korporacijų kepurėles – šiuolaikinėje visuomenėje tie atspindžiai egzistuoja. Man, kaip latvių literatūros ir kultūros tyrinėtojai, romano istorinė linija buvo labai svarbi ir įdomi.
L. K.: Kadangi rašiau apie dalykus, kurie mano paties aplinkoje nebeegzistuoja, pastudijuoti šaltinius, be abejo, reikėjo. Pirmiausia stengiausi pabuvoti visose vietose, kuriose vyksta romano veiksmas. Tiubingene šiuo požiūriu buvo labai patogu – greitai suradau, ko ieškojau. Ten korporacijų būstinės vos ne ant kiekvieno kampo, į kai kurias net galima užeiti ir apžiūrėti ginklų ir kitokias ekspozicijas.
Paskui taip sutapo, kad tuo metu, kai rašiau knygą, pažįstamas pasiūlė paskraidyti nedideliu jo lėktuvu. Tai padėjo pavaizduoti skridimą dirižabliu.
Be to, aišku, naršiau internete, skaičiau knygas. Gal daugiausiai pasiėmiau iš Amerikos lietuvio istoriko Vėjo Liulevičiaus knygos apie Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupaciją Lietuvoje ir bermontininkus.
Neteko tik skristi virš Rygos, nors, žinoma, į Rīgas lidosta esu leidęsis.
L. L.: Kas radosi pirmiau – istorinė ar šiuolaikinė siužeto linija? Koks romano dabarties įvykių veiksmo laikas?
L. K.: Sunku pasakyti. Man atrodo, kad beveik tuo pat metu pradėjau galvoti apie abu laikotarpius. Skirtingai nei prie Heinricho laiškų, šiuolaikinės linijos datos romane nenurodytos. Bet tai jokiu būdu nėra dabartis. Laiko rėmai yra labai aiškūs: maždaug nuo 1993 iki 2003 ar 2004 metų – žodžiu, pokomunistinis dešimtmetis. Savo pastabose buvau pasižymėjęs tokią paantraštę: „Atsisveikinimas su pokosto laikais“. Pokosto, suprask, pokomunistiniais. Žinoma, 1993 metais mobiliųjų telefonų, kurie tokie svarbūs veikėjams bendraujant tarpusavyje, dar nebuvo. Bet pasakojime tai susipina – dažnai nuotaiką ar įvykį ėmiau iš ankstesnių metų, o realijos atsirado iš vėlesnių.
Istorinė linija irgi atsirado iš studentavimo laikų – iš didžiulio susidomėjimo modernizmu, tokiais rašytojais kaip Nietzsche ar Benjaminas.
L. L.: Šis romanas – tai ir svarstymai apie vyriškumą praeityje ir dabartiniame pasaulyje. Viena vertus, yra nevykėlis šiuolaikinis literatas, kita vertus, karingasis Heinrichas.
Ar man teisingai atrodo, kad Tavęs netenkina šiuolaikinio vyriškumo raiškos formos?
L. K.: Iš tikrųjų, rašant šią knygą, šitie dalykai man rūpėjo. Akivaizdu, kad abu veikėjai užima kraštutines pozicijas: Heinrichas – veržlus pasaulio užkariautojas, o Vytautas – turintis „skrupulingąją sąžinę“, kaip pasakytų Czesławas Miłoszas, be to, užaugęs be tėvo. Tikiu, kad knygoje vyksta pokalbis tarp tų dviejų pozicijų – kuri yra graži, o kuri teisinga, kuri patogi, o kuri padori? Ar nėra trečiojo kelio, einančio tarp kraštutinumų?
Norėčiau pasiginčyti su tuo, kad romane vaizduojamas nevykėlis. Knygoje bandžiau viską pateikti kiek įmanoma tirščiau ir labiau koncentruotai, todėl daug nekalbu apie herojų gyvenimo priešistorę ir taip toliau. Bet man atrodo, kad ir iš to, kas parašyta, aišku, jog veikėjas yra dirbantis, rašantis, dėstantis žmogus. Be to, prikišęs rankas prie Heinricho laiškų – tai irgi šis tas, ar ne? Norėjosi kalbėti apie žmogų, kuris dėl įvairių aplinkybių susiduria su abejonėmis dėl savo gyvenimo kelio, vertybių, gabumų. Tai juk universali situacija, ypač per tą dešimtmetį, kai viskas keitėsi ir virto aukštyn kojomis.
Ramūnas Čičelis: Pats būdamas filologas ir tapatindamasis su personažu, nerandu jame nieko bjauraus, atgrasaus ir nevykėliško. Gal tas nevykėlio įspūdis dažnam skaitytojui, kuris nėra humanitaras, kyla iš to, kad ne visi patiria tas situacijas?
L. K.: Man atrodo, kad mes pernelyg stereotipiškai suvokiame visuomeninius ir profesinius vaidmenis. Ar tikrai verslininkai – arba tarnautojai – yra tie, kuriems niekas niekad nekrinta iš rankų, kurie nesusiduria su sunkumais ir krizėmis? Labai abejoju, ar taip yra iš tikrųjų.
Kita vertus, rašydamas romaną, susidūriau su siauru humanitaro stereotipu. Poetą ar apskritai menininką mes jau įsivaizduojame įvairiai – jis gali būti ir kultūros veikėjas, ir bohemininkas, ir rimtas žmogus, ir ne visai šventas… O apie humanitarą vis dar įprasta manyti, kad jis niekada negali nei supykti, nei ką nors netaisyklingai pasakyti, nei taurelės išlenkti – toks įvaizdis iš tiesų labai siauras.
Maža to – jei kas nors parašo romaną apie stalių, tai juk nesakome, kad tokio kūrinio šaltkalviai jau nesupras. Pavyzdžiui, Gintaras Beresnevičius parašė romaną apie egiptologą, bet mes nesakome, kad tas romanas yra apie egiptologus ir egiptologams, – ir ne todėl, kad iš knygos sužinome, kad tas egiptologas yra vienintelis Lietuvoje…
Taigi sakyčiau, kad „Judantys šešėliai“ yra apie inteligentą, apie šiuolaikinės visuomenės dirbantįjį, jei norit, valstybės tarnautoją. Tie dalykai, kuriuos knyga paliečia – ar tai būtų konkurencija, ar finansiniai nepritekliai, ar apskritai savo vietos ieškojimas, – turbūt aktualūs ir šiandien? Jeigu pakeistume dekaną direktoriumi ar personalo skyriaus vadovu, o monografiją, kurią rašo Vytautas, – kokiu nors detaliuoju planu ar galimybių studija, ar nuo to kas nors labai pasikeistų?
L. L.: Norėčiau provokuoti. Ar Tau neatrodo, kad, vaizduodamas tokį nelabai pavykusį inteligentą, savotiškai diskredituoji filologų bendruomenę?
L. K.: Kaip vieno konkretaus žmogaus istorija gali ką nors diskredituoti? Ir apskritai man keistoka tokia logika, pagal kurią nesvarbu, kas vyksta iš tikrųjų, svarbu išorinis įvaizdis. Beje, Vytauto paveikslu aš ir bandžiau parodyti, kaip iš pradžių tos „vykėlio / nevykėlio“ etiketės priimamos ir dėl jų išgyvenama, bet ilgainiui suprantama, kad ne įvaizdis ir visuomeninis statusas svarbiausia.
R. Č.: Žinant, kad „Judantys šešėliai“ yra ir apie posovietinius kompleksus, galbūt įmanoma teigti, kad stereotipai kyla kaip gynyba – žmonės atpažįsta, jiems skauda? Gal jie ir priima šį kūrinį iš posovietinių vertinimo pozicijų?
Tavo romanas yra ir daugiasluoksnis, polifoninis. Viena vertus, atrodo, kad pasakojama paprastų veikėjų eilinė istorija su tam tikru praeities kontekstu, kita vertus, veriasi daugybė teminių ir probleminių sluoksnių. Būtų įdomu suprasti, ar bet kuris pasakojimas apie gyvenimą turi tą daugiaplaniškumą, ar čia svarbi autoriaus vaizduotė („Judančius šešėlius“ vadinčiau ir vaizduotės romanu, kurio skaitytojai labiau, nei įprasta, turi stengtis savo vaizduote užpildyti pasakotojo sąmoningai paliktas užuominas, šuolius, tarpus).
L. K.: Taip, vaizduotės tema knygoje svarbi. Iš dalies dėl to pasirinkau iš atskirų „kadrų“ sudarytą pasakojimo būdą. O ir apskritai – kas vaikystėje neturėjo įsivaizduojamo draugo, kuris buvo stipresnis už jį patį? Ir užaugę mes su jais turbūt visiškai neatsisveikiname.
Žodis „daugiaplanis“ man patinka labiau nei viršelio pastaba, kad romane kalbama apie tikrovės reliatyvumą. Sakyčiau, kad norėjau parodyti ne tai, kad tikrovė yra reliatyvi, bet kad ji daugialypė ir daugia-sluoksnė. Ir kad joje viskas daug glaudžiau susiję, nei atrodo žiūrint vien proto akimis.
R. Č.: Danutė Kalinauskaitė mini, kad Tavo knyga yra magiškojo realizmo kūrinys. Betgi pradedamas jis tokiu sluckišku realistiniu stiliumi, vėliau įsiterpia sąmonės srauto epizodai. Ar mėgini suprasti, ką duoda pasakojimo būdas?
L. K.: Esu jaunas prozininkas. „Judantys šešėliai“ yra mano pirmoji prozos knyga. Kada gi daugiau išbandyti įvairius stilius? Bet nemanau, kad įvairovė romane yra savitikslė. Bandžiau stilius priešinti, keisti – ten, kur situacija reikalauja sąmonės bėgimo, srauto, ten jį ir naudoju.
R. Č.: Romano pradžioje tavo herojus keiksnoja lietuvių literatūros, kultūros menkumą. Antroji romano dalis susijusi su emigracija – universalia šiandienos situacija. Kokie čia prieštaravimai atsiveria?
L. K.: Na, iš pasakojimo aišku, kad ta emigracija yra laikina.
O apskritai, kaip sakyta, knyga yra apie pokomunistinį laikotarpį. Tuo metu, pasibaigus laisvės ir išsivadavimo džiaugsmui, labai aštriai iškilo klausimas dėl Lietuvos, lietuviškos kultūros vietos pasaulyje. Tuomet esu ne kartą girdėjęs tokius pasakymus, ypač iš jaunų filosofų ar dailininkų, – maždaug, ko tąsaisi su ta lietuvių literatūra, juk ji tokia maža, prasta, nuobodi ir panašiai. Va teorija arba meninės instaliacijos – čia tai universali kalba, per kurią be kliūčių galime bendrauti su visu pasauliu. Panašių nuotaikų nesunkiai atrastume ir to meto literatūroje, poezijoje. Kai kas tuomet net klausė, ar nereikėtų pradėti rašyti angliškai, kitaip mūsų niekas neišgirs.
Dabar padėtis kitokia. Bet dar ne vienas dalykas, sakykim, kad ir „Lietuva lietuviams“ judėjimo iškilimas, rodo, jog aiškų, tvirtą, bet ir „neužspaustą“ santykį su savąja tapatybe (kultūra, literatūra) turi dar ne visi. Pagaliau šiuolaikiniame pasaulyje šitas klausimas turbūt niekada nebus išspręstas visiems laikams, kiekvienas į jį turi atsakyti pats, atrasti per savo patirtį. Kažkas panašaus vyksta ir „Judančiuose šešėliuose“: iš pradžių matome žmogų, kuris yra vienišas, bet iš dalies ir pats save įvaręs į kampą; paskui jam pavyksta surasti ryšį – gana netikėtą ryšį – su kitu žmogumi, o per jį – ir su savo bendruomene. Kitas herojus – priešingai – dėl asmeninės didybės nusprendžia išsivaduoti iš bet kokių bendruomeninių ryšių ir moralės. Šiuo požiūriu knygos pabaigoje herojai tarsi susikeičia vietomis.
Parengė Ramūnas Čičelis
