Tarpkultūrinės įžvalgos

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

_{Audrius Beinorius. Indija ir Vakarai: kultūrų sąveikos ir pjūviai. Monografija. V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. 461 p.}

Daugelis lietuvių turi vienokią ar kitokią nuomonę apie tolimąją Indiją. Vieniems tai dvasinga svajonių šalis, kitiems – kiču dvelkiančios Budos statulėlės, pardavinėjamos visose turgavietėse. Šiaip ar taip, nuomones kažkas formuoja. Dažnai šia privilegija pasinaudoja žiniasklaida, pavyzdžiui, televizija, kadaise rodydavusi (o gal ir teberodanti?) Bolivudo produktus. Kokią funkciją tokiu atveju atlieka geros kokybės literatūra? Ogi pagrįstai performuoja mūsų nuomonę.
Šįkart didžiųjų reformų imasi mokslininkas orientalistas, indologas Audrius Beinorius. Tai tas pats žmogus, kurio dėka galime lietuviškai skaityti upanišadas, indų šventraštį. Visų autoriaus nuopelnų šįkart neminėsiu, tiesiog tarstelėsiu užuominą – jų tikrai daug.

Skaitydama stebėjausi A. Beinoriaus tyrinėjamų sričių įvairove. Gana išsamiai išanalizuota ne tik religijos, bet ir misticizmo samprata, astrologija, masonų veikla, sąveika tarp Indijos ir Vakarų psichologijos. Kitaip sakant, nuo Budos iki Freudo. Jau knygos pradžioje pateikiamos aiškios versijos, kas ir kodėl galėjo įteigti atitinkamą Rytų provaizdį Vakaruose. Belieka prisiminti istorines aplinkybes, krikščionių misionierių, kolonistų invaziją į pesimizmo filosofijos – budistinius – kraštus. „O juk budizmas stulbinamai patvirtino teiginius, kad teizmas nėra esminė moralaus ir dorybingo gyvenimo sąlyga ir kad aukščiausio lygmens praktinis moralumas gali būti įgyvendinamas be tikėjimo asmeniniu Dievu“, – rašo autorius. Čia turėtų suklusti visi, kuriems Buda yra Jėzaus atitikmuo (beje, šių dviejų asmenybių gyvenimo istorijų paralelė taip pat pateikiama knygoje), ar veikiau tie, kuriems budizmas atitinka krikščionybę. Rytų religijos mūsų imaginaciniame kontekste turi daug įvairių pavidalų, kuriais nuo tikrojo suvokimo dažnai tik nutolstama.
A. Beinorius kalba apie skirtumus tarp religinės ideologijos, literatūrinio šventraščių pagrindo ir religinės praktikos, aprašo keturis teksto aiškinimo ir suvokimo lygmenis. Darosi aišku, kad suvokimo lygmenys priklauso nuo dvasinių pratybų ir atvirkščiai.

Hermeneutiškai pažvelgusi į religinius tekstus, atsiverčiau ketvirtą dalį „Misticizmo samprata tarpkultūrinio dialogo perspektyvoje“. Sudėtinga įvardyti, kodėl – dėl išprusimo stokos ar dėl itin plataus konteksto (tikėtina, dėl abiejų) – ši dalis pasirodė sudėtingiausia. Kitoje dalyje autorius aptaria Indijos astrologiją ir divinacines praktikas. Čia pateikiama neįtikėtinai daug astrologijos apibrėžimų, atskleidžiančių struktūros įvairialypiškumą. Vardijami reikalavimai šviesulių stebėtojui (taip Indijoje vadinamas astrologas), fiziniai požymiai. „Maloni astrologo išvaizda, kukli apranga, tvirtas kūno sudėjimas, sveikos galūnės, švelnios rankos, patrauklūs nagai, akys, dantys, ausys, smakras, antakiai ir galva; gilus ir sodrus balsas“ – ir kas galėjo pamanyti?.. Žinoma, šie požymiai vertinami kaip atspindintys vidines savybes, kurios taip pat aprašomos knygoje. Kita įdomi tema – laisvųjų mūrininkų ir Teosofų draugijos veikla Indijoje. Pasirodo, masonų ložė miestuose būdavo pirmuoju bendruomeniniu pastatu, o masonijos įkvėptų teosofų įnašas į besiformuojantį indų nacionalizmą, socialines reformas buvo tikrai nemenkas. Laisvieji mūrininkai laikomi trečiuoju Indijos modernizacijos veiksniu (kiti du – krikščionybė ir modernioji Vakarų filosofija), skleidusiu Apšvietos ir romantizmo idėjas šiame regione. Masonai, priešingai nei radikalūs krikščionys, nereikalavo, kad indai atsisakytų savos religinės, kultūrinės tapatybės, todėl buvo priimti palankiau. Tiesa, autorius primena, kad reikalingas teologinis krikščionybės ir hinduizmo dialogas. Knygoje nuolatos juntamas skatinimas plėtoti konstruktyvius kultūrinius pokalbius, tyrinėjimus atrodo išties prasmingas.

O štai A. Beinorius ne tik tyrinėja religijų sąveiką, bet ir ieško sąsajų tarp moderniosios Vakarų psichologijos ir Indijos. Ieškojimai prasideda, be abejonės, nuo Freudo. Pastarojo psichoanalizės teorija Indijoje kritikuojama kaip monoteistinės kultūrinės tradicijos ir patriarchalinės dievybės sampratos produktas. Tačiau, pasak autoriaus, pastaraisiais dešimtmečiais tolstama nuo sterilaus ir arogantiško kategoriškumo, nes bet kuris psichologinis fenomenas gali turėti daug skirtingų interpretacinių lygmenų.
Po Freudo, žinoma, pereinama prie Jungo, teigusio, kad Indijos dvasinė perspektyva introvertinė, o krikščionių perspektyva ekstravertinė, kalbanti apie Budą ir Kristų. Autorius kritikuoja Jungą dėl jogos principų iškraipymo ir daro tai argumentuotai.

Vakarų psichologijos ir Indijos sąveikos pjūviu baigiasi ši išsami monografija. Ieškantiems takoskyrų tarp religijos ir mokslo, pažinimo ir tikėjimo Indijos kultūroje perskaičius knygą viskas gali pasirodyti tik dar painiau. Kita vertus, autorius sėkmingai įtikina, kad takoskyrų ieškoti visai nereikia, mat šioje šalyje jos niekuomet neegzistavo. Supratimas per kalbą yra svarbus fenomenas, tad neišsigąskime akademinės terminijos ir perskaitykime šį įžvalgų veikalą.