Sveikoj sieloj sveikas kūnas

„Agoroje“ šiek tiek pritemo šviesos. Suskambo bambukinė fleita. Kiek akylesnis praeivis pastebėtų, kad čia pat iš nežinia kur vidury aikštės atsirado skaidrus ežeras, o aplink ėmė mirguliuoti, traškėti ir kitaip būti. Tas Nežinia Kur – tai naujausias garsaus lietuvių poeto DONALDO KAJOKO romanas „Ežeras ir jį lydintys asmenys“, kurio epigrafe randame frazę iš upanišadų: „Miražas apgaulingas ne todėl, kad jame nėra vandens, o todėl, kad mes nesugebame numalšinti troškulio tuo vandeniu, kuris jame telkšo.“

Įbrendu iki kelių į „Agoroje“ telkšantį Donaldo ežerą ar jo miražą ir atsimenu, kaip prieš šešerius metus jis telefonu tris valandas mane guodė. Tuomet paskambinęs pasikalbėti apie pirmąją mano poezijos knygą, kurios redaktoriumi buvo, pataikė į apmaudo erdvėlaivį, kuriame atsidūriau neįstojusi žurnalistikon. Jis taip pat kitados bandė stoti ir buvo nepriimtas į žurnalistiką, tad tarp mūsų buvo šis tas bendro. O Donaldas dėl savo spinduliuojamos ramybės buvo ir yra tas žmogus, su kuriuo labai smagu turėti nors šį tą bendro, nes tai dovanoja ramybės viltį net neramiausiu metu.

Gerai jau nebežinau, ką tada man sakė Donaldas, tačiau tai, ką pamenu, išsipildė su kaupu. Iš tiesų, stebėdama šią situaciją iš dabarties perspektyvos, labai džiaugiuosi, kad kai per stojamąjį egzaminą atsakiau, kad mane domintų kultūros žurnalistika, komisijos veidai persimainė ir tapo nieko gera nežadantys. Džiaugiuosi ir dėl to, kad šį kartą „Agoroje“ miražo taurėmis daužiuosi ne su kuo kitu, o su pačiu Don Kajoku. Į sveikatą!

^{Aušra Kaziliūnaitė}

– Esi poetas, eseistas, prozininkas, baigęs tuometinį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą ir dirbęs gimnastikos treneriu. Kokios priežastys ir aplinkybės kadaise paskatino rinktis tokią studijų kryptį?

– Priežastys – elementarios. Ketinau studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką. Nežinau net kodėl, tarkim, ne lietuvių kalbą. Veikiausiai maniau, kad žurnalistika teikia žmogui įvairiapusiškesnę patirtį. Tačiau nebuvau komjaunuolis, o dokumentų priėmimo komisijoje man pasakė, kad žurnalistika – ideologinė sritis, tad įstoti į šią specialybę neturiu beveik jokių šansų. Tada nunešiau dokumentus į LVKKI, mat nuo vaikystės lankiau sportinės gimnastikos treniruotes. Po pirmo kurso dar bandžiau pereiti į universitetą, vis dėlto instituto administracijoje man buvo griežtai paaiškinta, jog valstybė į mano mokslą investavo per daug lėšų, kad galėčiau aukštąsias mokyklas keisti kaip pirštines. Taip ir baigiau LVKKI. Nesigailiu. Tačiau dar ir šiandien einant pro VU rūmus kažkas sukirba viduje, vos ne: štai ką nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės nugvelbė iš manęs…

Dalios Juodakytės piešinys

– Kas bendro tarp poezijos ir gimnastikos, kaip su sportu susijusi specialybė paveikė kūrybinį kelią?

– Tarp tuometinio mano gyvenimo ir gimnastikos ryšys buvo toks: sveikam kūne sveika siela. O tarp mano poezijos ir gimnastikos ryšys jau truputį kitoks: sveikoj sieloj sveikas kūnas.

– Tave daugelis žino kaip poetą, tačiau pastaruoju metu nevengi ir prozos. Kas paskatino griebtis prozininko plunksnos?

– Turbūt amžius ir vėlyvas suvokimas, kad jokio skirtumo, kokio žanro kūrinius rašai. Kur kas svarbiau – kaip. Poezija – žaibo išlydis, proza – gal ir panašaus stiprumo įkrova, tačiau priimama per ilgesnį laiką, tolydžiau. Tokią srovę, regis, lengviau pakelti. Ypač kai jau nesi pirmos jaunystės.

– Ateizmas, krikščionybė, budizmas. Ką manai apie juos? Ar tavo gyvenime svarbus dvasinis elementas turi konkrečias sąsajas su religijomis, kokiomis?

– Jeigu į krūvą sueitų tikras ateistas, tikras krikščionis ir tikras budistas, manau, jie neturėtų jokių susikalbėjimo / susibuvimo problemų. Tačiau tikrų ne tiek jau daug. Dažniau gali sutikti pusinukų, kurie ne patys priėjo prie tam tikrų išvadų, nuostatų, lemtingų sprendimų, o tradicijos, bažnyčios, kasdienybės rutinos, dėdulių, tetulių ar pseudoknygelių buvo nuvesti ir pastatyti priešais neva neabejotiną faktą.

Neabejoju, kad ir tikro tikinčiojo, ir tikro ateisto gyvenime dvasinis elementas yra labai svarbus, nors ateistas žodžiais šitai gali ir neigti. Bet ir jis nenustoja klausinėjęs, ieškojęs. Pasirašau po Jungo mintimi, kad toji žmogaus dalelė, kurią vadiname siela, yra religinga iš prigimties, iš esmės. Kai pajunti ją turįs, tos prigimties negali ignoruoti. Nors ginčytis gali. Bet jeigu pajutai, jog viršus jau tavo, vargu ar ginčijaisi būtent su ja.

– Tavo kūryboje pučia Rytų filosofija atsiduodantys vėjai. Kaip jie atėjo pas tave ir ar vis dar pučia?

– Vis dar pučia. Tik dabar gal labiau iš daoistinių patyrimų (ne idėjų!) pusės.

O tie vėjai ėmė pūsti tuomet, kai atsimušiau į tam tikrą mąstymo sieną. Krikščioniškos tiesos, kaip tada jas supratau, man pasirodė ne tik primityvokos, bet ir žiaurios. Teko sukti ratą pro Rytus, jie padėjo rasti savitą meditacinę praktiką, ji ligi šiol kartais padeda man iš pašalių surinkti save į krūvą. Intelektualiai ir meditatyviai pavaikščiojęs po Rytus, netikėtai pajutau, kad mane pradeda įsileisti ir krikščionybė. Tokiu būdu, kaip koks sūnus palaidūnas, aš apėjau, o gal perėjau kiaurai tą anksčiau man atrodžiusią neįveikiamą sieną ir patraukiau namo. Bet su nauja patirtim, su pagarba visoms religijoms, su šypsninga nuojauta, jog visi tikėjimai yra Kelias.

– Kaip manai, kada buvo sunkiau būti jaunu poetu – sovietmečiu ar dabar?

– Neįžvelgiu didelio skirtumo. Tiesa, derėtų patikslinti, apie kokį sovietmetį kalbame. Ankstyvasis sovietmetis laužė daugelio poetų stuburus – tiek jaunų, tiek nebe. Vėlyvasis sovietmetis, kai aš debiutavau, buvo jau gerokai išsikvėpęs, į poezijos daržą kišosi jau vien formaliai: per dažnai neminėk religinės atributikos, Dievą rašyk mažąja raide ir pan. Dėl kažkokių neaiškių motyvų (gal cenzorius buvo neįvykdęs metų plano?) iš mano pirmosios knygos buvo išmesta kone trečdalis eilėraščių. Bet tuos, kuriuos laikiau vertesniais, be vargo išspausdinau antrojoje. Tiesa, sovietmečiu būti poetu, kad ir pradedančiuoju, buvo prestižiškiau nei dabar. Užtat išleisti knygą buvo sunkiau. Šiandien, tarkim, savo lėšomis gali išleisti kad ir beviltiškiausią eilių rinkinį bet kada ir beveik bet kurioje leidykloje. Kitaip sakant, sovietmečiu egzistavo ideologinė cenzūra, o šių laikų cenzūra – ekonominė.

– Kokia meno paskirtis ir menininko užduotis? Ar jos apskritai egzistuoja?

– Meno visokio yra, visokio ir reikia. Reikia ir foninio, grafomaninio, bandančio spręsti (dažniau – neva spręsti) vienadienes problemas, spygtelti apie savo ego, vulgariai gluminti, šokiruoti etc. Meno proceso gyvybiškumui, visavertiškumui tai būtina sąlyga, savotiška trąša. Be jokios neigiamos konotacijos. Bet jeigu kalbame apie „ilgai grojantį“, laiko iltimis sunkiau sutraiškomą meną, tuomet, mano galva, esminiu jo uždaviniu tampa pastanga rūpintis ne idėjomis, ne socialiniais reikalais, netgi ne etinėmis vertybėmis, o proporcijomis. Menas – kuo tobuliau įspėtų proporcijų sritis. Jeigu pavyksta įžengti į šią kone matematinio tikslumo sritį, kūriniai nolens volens ima skleisti, spinduliuoti ir etines vertybes.

Ir dar, kaip čia atsargiau pasakius… Didis menas turi ir tam tikrą didaktinį užtaisą. Suprantu, jog didaktikos sąvoka šiuolaikinio meno diskurse virtusi kone keiksmažodžiu, ir vis dėlto norėčiau užsiminti apie truputį subtilesnį šios sąvokos aspektą. Jeigu jauti pagrindą po kojomis, jeigu turi stuburą, vadinasi, visada jį saugosi, ginsi, vienaip ar kitaip patarsi, kaip visa tai gali atrasti, apčiuopti ir kitas. Taigi – naudosiesi švelnesniais ar griežtesniais didaktikos elementais. Meną be kruopelytės pasąmoninės didaktikos kuria nebent tie, kurie neturi ką ginti, ką saugoti, už ką jaustis atsakingi. Tiek išorėje, tiek savyje.

– Net kelių poetų kartų esi vertinamas kaip meistras ar net guru. Kaip manai, kokios priežastys ar tavo paties savybės tai lėmė?

– Meistrystė – išmokstamas dalykas. O jei kas nors taip šypsningai mane vertina ar netgi juokais pavadina, priimu šitai kaip ženklą, kad dar nepraradau ryšio su keliomis jaunesnėmis kartomis, vadinasi, kai kas vis dar laiko mane keliauninku. Sakykim, vidiniu keliauninku. Tad ir aš kiek šyptelsiu: toks piligrimas man primena aukštos prabos verslo žmogų – abiem svarbu geras vardas. Esminis jų kapitalas – pastanga nenusižengti bent jau nerašytai profesinei etikai.

Bet kai retsykiais išgirstu, kad tas ar anas rašo à la Kajokas, – nesuprantu, apie ką šnekama. Aš nežinau nei savo silpnųjų, nei stipresniųjų savybių. Jei išsiaiškinčiau, veikiausiai neparašyčiau nė eilutės. Suklupčiau kaip tas šimtakojis, pabandęs racionaliai suvokti, kuria koja privalo pradėt eiti.

– Ką galėtum papasakoti apie savo ilgą poeto kelią, su kokiomis abejonėmis jame teko susidurti? Ar niekad nesigailėjai pasirinkęs poeziją?

– Nesigailėjau. Tiesiog tai mano plaučiai, kuriais laisviausiai kvėpuoju, mano vidinės esybės akiniai, pro kuriuos geriausiai matau pasaulį. O abejonių buvo ir yra daug. Ir visokių. Viena jų kyla, tarkim, tomis valandėlėmis, kai atsiverti kadaise parašytas savo knygas. Bet apie tai puikiai yra pasakęs Aidas Marčėnas, maždaug: skaityti senus savo tekstus yra siaubinga. Viena vertus, todėl, kad pamatai, kokie jie beviltiški, o kita vertus – kad nieko taip gerai jau niekados neparašysi.

– Jei galėtum grįžti praeitin ir sau, kaip jaunam poetui, ką nors pasakyti ar patarti – kokie žodžiai tai būtų?

– Daryk tą patį. Kad ir kaip stengtumeis ką nors daryti kitaip – geriau neišeitų.

– Kaip pats apibūdintum savo poeziją ir prozą, kokios temos tau svarbiausios?

– Beletristikos aš apskritai neskirstau pagal temas. O poezijai juoba jos nerūpi. To, deja, negalėčiau pasakyti apie menkesnių gabumų ar konjunktūrinius poetus. Vykusių, įvykusių eilėraščių temos sugalvojamos vėliau, kai kam nors prireikia sudėlioti juos į kokias nors lentynėles.

Kita vertus, beveik nesuklysiu teigdamas, jog poezijos pasaulyje egzistuoja vienui viena tema – meilė. Ji yra ir vienintelė to pasaulio tiesa. Visa kita – neatskleista klastotė.

Bet šitai teigti – vadinasi, pasakyti tą patį: poezijai nerūpi temos.

– Pasak vokiečių filosofo Heideggerio, „kalba yra būties namai“. Viename interviu esi minėjęs, kad tave domina santykis tarp būties ir nebūties. Kaip su šiais poliais susijusi kalba tau?

– Kuo toliau, tuo ši klasikinė frazė man mažiau reiškia. Žvelgiant pro vieną langelį, ji yra didinga, pro kitą – absurdiška. Pastebėjau, jog žmonėms, kuriems ontologiniai klausimai nebuvo gyvybiškai svarbūs, šis teiginys atlieka vien gražaus lipduko paskirtį, negana to, padovanoto tokio gerbtino mąstytojo kaip Heideggeris.

O apie būtį ir nebūtį pasakysiu tai, ką ir anksčiau esu sakęs: būtis yra ta pati nebūtis, tik neturinti jokių nebūties savybių. Ir priešingai. Beje, priešingai „viskas truputėlį gražiau / negu iš tikrųjų / bet iš tikrųjų / viskas dar truputėlį gražiau“ (Antanas A. Jonynas).

Kaip šitai susiję su kalba? Ogi tik taip: aš galiu tai ištarti, lūpomis suvirpinti orą, vildamasis, kad „žodžiai nėra tiesiog vėjas“. Ir sykiu puikiai nujausdamas, kad ši ištara yra sveiku protu neišnarpliojamas paradokso mazgas, vadinasi, kai kam – visiška nesąmonė.

– Ir pabaigoje. Ką norėtum sušukti, pasakyti ar sušnabždėti „Šiaurės Atėnų“ „Agoroje“?

– Nesibaiminkime dažniau kliautis ne sveiku protu, bet teisingu.