Skirtybės

VALDAS PATUMSIS

Pietietiško rytinio žiemos dangaus skaidruma, debesėlių sruogelės per aukštai – lietaus nesitikima, tiktai vasarą prapliumpa skalbiančios ir taškančios musoninės liūtys. Mumbajaus gatvės anksčiausią rytą jau dūzgia, zvimbia, pypsi, dudena, margai signalizuoja, šūkaloja, aiškinasi: dviračiais, motociklais, motoroleriais, senais automobiliukais ar stumdami karučius, nesuvokiamai prikrautus visokiausių smulkių prekių, gatvės prekeiviai suveža į turgelius drabužius, batus, suvenyrus, daržoves, vaisius, sutempia laikraščius, knygas, gėles, čia pat pindami spalvingiausias puokštes, ruošia verčiančius stabtelėti kvapnius, aštrius užkandžius, vildamiesi parduoti nors už keletą rupijų. Erzeliška prekyba įsiaudrina.

Mumbajus Gyvenimas gatvėje. Autoriaus nuotrauka

Gatvinį gyvenimo ciklą smalsu stebėti. Trumpam pasiverčiu keliaujančiu fotografu: ilgiau sustojus, sužybsi juodažvilgsnės šypsenos, rikiuojasi bendrai ar pavienei nuotraukai, dar pasižvalgęs po spalvingas prekes, jau lengvai nepaspruksi, iš paskos, siūlydama suvenyrus, būgnelius, skambaliukus, neaiškios paskirties daikčiukus, šimtus metrų vyniosis atkakliausių prekeivių uodega: o gal turistas kuo susidomės, nupirks?

Šaligatviai nubunda, sujuda, sučirška, suskamba, pakvimpa bananų lapais, juose įsuktais skrudintais riešutais, grūdais, prieskoniais. Kirpyklos – turtingiems, o šaligat-viuose ant nutrintos kėdės prisėdusiems paprastiems indams angliaspalvius plaukus apkerpa, barzdas pigiai skuta gatvės kirpėjai, jie nenori fotografuotis – o gal esu mokesčių inspektorius? Batų valytojai batus mumbajiečiams nuvalo neišlipusiems iš automobilių: privažiuoja, nusiauna, dureles praveria, batus paduoda – po kelių minučių nublizgintus pasiima. Pravartus gatvinis versliukas turėti cukranendrių traiškytuvę – malūnėlį žalsvoms gaivinančioms sultims sunkti, nuolat ištroškusių gėrikų eilutė nutįsusi, oras žiemą iki 30 laipsnių karščio, vasarą tarp musoninių liūčių įkaista iki 40 laipsnių. Radiatorių namuose nėra, saulužės šiluma dykai, pinigus ištraukia ventiliatoriai, kondicionieriai.

Ne visi skurdžiausieji Indijos piliečiai skuba nakvoti į menkus būstus kaimuose ar lūšnynuose – permiega pasitiesę apklotus ant įkaitusių šaligatvių. O šalia bankai, turtingųjų kotedžai, paties turtingiausio žemėje žmogaus – indo dangoraižis su malūnsparnių aikštele. Anglai, okupavę Indiją, labai vertino baltaodžius parsus, teikė lengvatas išsilavinusiems, juos kvietė į įvairias valstybės tarnybas, parsai tapo bankininkais, verslininkais, atsakingais pareigūnais. Vargšų, skurdžiai gyvenančių parsų nėra, jų kvartalai tvarkingi, švarūs, prabangūs. Greta paminklinės skulptūros sulinkusiam išmintingajam Gandžiui – paminklas solidžiai, išdidžiai sėdinčiam Tatai – šimtmetinis darbas subrandino brangius vaisius. Milijardieriaus parso Tatos šeima sukūrė didžiausią automobilių, buitinės technikos pramonę.

Mumbajus gatvės prekyba. Autoriaus nuotrauka

Kiekviena diena pilna keistenybių. Aplinkui šaligatvinį būstą apsitveriama sukabinėtais ant tvoros daiktais, krepšiais, maišeliais, varganais apdarais. Niekam nereikalingi Indijos piliečiai, pasmerkti egzistuoti. Jų tiesiog per daug. Dvi tolimos, nepalyginamos valstybės, atspėti nesunku: didžiulėje, milijardinėje, iš kurios mažai emigruojama, ir plotu, taipgi gyventojais mažoje, iš kurios sparčiai išvažinėjama. Pastarojoje devynis mėnesius šalta, drėgna ar vėsu, šiluma mokama.

Didžiausias Azijos lūšnynas – Dharavi – suręstas pačiame Mumbajaus centre (ne istorinėje, pietinėje dalyje). Jame gyvena apie milijoną pačių skurdžiausių indų, visi ką nors dirba, bedarbių nėra: renka, rūšiuoja atliekas, suranda smulkiausių darbelių. Ten sava hierarchija, darbo pasiskirstymas, svarbu dirbti ir šiek tiek užsidirbti, vis pažangiau, nei drybsoti šaligatviuose.

Gal vienas įdomiausių darbų – maisto išvežiojimas, juo verčiasi dabravalos. JAV prezidentą Clintoną, besilankantį Mumbajuje, nustebino šis platus, gerai organizuotas verslas, o gal pritaikius Amerikoje… Dabravalų verslas – unikalus reiškinys, prieš 125 metus užsimezgęs Bombėjuje. Neįtikėtinas svarbią užduotį atliekančių 5000 vyrų tinklas – kas dieną apie 200 tūkst. priemiesčiuose pagamintų pietų porcijų atvežti į biurus miesto centre. Dabravalos – dažniausiai neraštingi kaimo darbininkai. Viskas, ką jiems reikia suvokti, – ant metalinių pietų dėžučių perskaityti 3–4 simbolius, žyminčius pristatymo vietą, ir laiku maistą nuvežti.

Mumbajaus saulė, kaitrusis oras, medžiai šaknimis apsivijusiais kamienais ir dar šimtai dalykų, daiktų, keistumų, vietinių skirtybių – kitokie, dėl troškulio nuolat tenka gerti skaidrų gelmių vandenį ar sultis ir, kad pajustum pietinės Indijos žemės skonį, kaskart gatvėje atsisukti į ryškiausiomis gėlėmis apsikrovusius pardavėjus, saldumynų, prieskonių prekeivius, juodais žvilgsniais varstančius kitataučius ir keliomis kalbomis siūlančius nesuskaičiuojamus žemės, sodų, daržų, miškų, amato vaisius. Atsikvėpti sunku, įkvepi visą šurmulyną, spalvyną, garsyną, ilgesingai gyveni kvietimu sugrįžti, dar sykį svečiuotis. Įspūdžiai neblėstantys, nekintantys atmintyje, indiškai žiemišku karščiu alsuojantys, spartinantys lietuviškos darganos pasitraukimą.