Ritualo dalis tėra tik kortų traukimas
MARIUS PLEČKAITIS
Paulius Norvila. Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2012. 110 p.
Pauliaus Norvilos knygą vartyti pradėjau panosėje burbėdamas, maždaug: „Lyg neužtektų čia man tų lietuvių, [...] kada grįšiu prie Bukowskio ar Hessės…“ ir panašiai.
Per čiupinėjimo malonumą su knyga jau susipažinus, pridera jungti aukštesnę pavarą – skaitymą. O lietuvių poeziją skaityti baugu, ypač rimuotą, tradicinę, leistą padorios leidyklos. Niekada nežinai, kokiomis nuobodybėmis šįkart tave užmėtys klasikas ar kaip dar labiau nevykusiai jį imituos jaunasis klonas.
Vis dėlto kartais reikia baigti slėptis nuo baimių ir sutikti jas vis-à-vis. Panašiai įvyko ir su Pauliaus Norvilos knyga. Jei jau knyga patenka man į rankas, anksčiau ar vėliau ją vis dėlto pasistengiu perskaityti, pamąstyti, ką ja buvo norima pasakyti ar ji tiesiog estetiška.
Poezijos rinkinį „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“ įveikiau maždaug per valandą traukinyje Vilnius–Kaunas ir tai laikyčiau pirmuoju knygos pliusu. Ne, ne tai, kad važiavau iš Vilniaus į Kauną, tai, taip sakoma, buitis, ar ne? Tik nereikia pradėti mėgėjiškų filosofijų buitis=būtis, turbūt ir muilo operoms tai jau per žemas lygis. Taigi, malonu, kai knygą gali perskaityti vienu kartu, nenutrūkstamai arba, jei norime pasimaivyti, tolydžiai. Čia iš karto reikia pasakyti, kad tai ne visada nulemia knygos storis. Tiesiog arba tekstai eina, arba kertasi. Žinoma, egzistuoja įvairių sprangumų: postmoderni struktūra (autoriaus žaismai), taip pat, pavyzdžiui, T. S. Elioto tekstai, kuriuos valgyti kaip sausainiukus mažų mažiausiai neskoninga.
Taigi darydami prielaidą, kad Pauliaus Norvilos bevaisės žemės dar ateityje, žvilgterėkime, apie ką čia vaikinas prirašė. Ypatingas dėmesys autoriaus kūryboje skiriamas moterims. Prieš maždaug mėnesį ar du jaunojo Roko Poviliaus eilėraščius moterims ir apie moteris kvestionavau ir kaip koks barzdotas ir lyg kuoktelėję semiotikas susimąsčiau apie jų prigimtį, simboliškumą ir pagrįstumą apskritai, o Pauliaus šioje vietoje, prie kasos, taip sakant, laikyti neketinu.
Kitas dalykas, autorius, sąmoningai laikydamas kūrybą iš dalies žaidimu, o pirmiausia – poilsiu (iš Neringos Butnoriūtės interviu su Pauliumi Norvila „Nemune“), dekonstruoja taip visų su pirmapradiškumu ir dieviškumu gretinamą veiklos pobūdį. Moderniai atsaini mintis kaip kopūsto lapas uždengia vikšrelį, besikėsinantį viską viską suvalgyti. Turiu galvoje puikybės ir patoso vikšrelį.
„Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“ (pavadinimas pretenzingas, – bet rizika čia pasiteisino, – nusileidžiantis gal tik „Ryšiui su vadaviete“, kuriame žaidžiama pasąmoniniais archetipais ir troškimais) yra suskirstytas į keletą skyrių, konkrečiai – į penkis: „Nulio riba“, „Man reikia laiko“, „Suderinti parodymai“, „Ritualo metu“, „Karantino“. Geriausiai veža pirmieji du. Vėliau blykstelėjimų dar sulaukiama, tačiau ne taip fanfariškai masiškai kaip knygelės pradžioje. Pats suskirstymas į skyrius greičiausiai pritaikytas jau gimus eilėraščiams, todėl jam daugiau dėmesio skirti nebūtina. Aišku, pasikartosiu, visokie „ritualai, kortos, karantinai ir nulio ribos“ žmones paprastai traukia. Ypač kai mistika ir spiritizmas iš esmės yra tapę nepageidautini XX–XXI a. piliečio ontologiniame skverne.
Nors Paulius neatsisakė tradicinių, o dažnai ir klišinių poetinės kalbėsenos naratyvų (dievas, moterys, netikras pasaulis), jo tekstams pavyko išvengti infantilumu atsiduodančių atodūsių ar naivių, per naivių, iškirpčių.
Riešuto dydžio smegenys nagas – valtelės dydžio galvos visų – į šiaurę tolyn tik tolyn nuo bažnyčios artyn tik artyn prie dievo spaudžiasi keikiasi pyksta žmonės kuriems jau nieko žmonės kuriems – jau viską
(„Apie tautą“, p. 16)
Nustojus seilėtis – tai pagrindinis šio poezijos rinkinio trūkumas – knyga mažai ką naujo pasako. Vertinu mėginimus. Dažnai prisimenu pusbrolį Ikarą, taip troškusį pakilti, ar naivius eksperimentuotojus, iš kurių kartais kas nors ir išeina.
Žiūrint iš konservatyviosios pusės, Paulius pasielgė teisingai. Vis dėlto vieną dieną autorius privalės išdrįsti įveikti save ir istoriją. Ir parašys kažką kitokio. Tada ir bus proga įvertinti autorių kaip kūrėją.
Paulius Norvila įrodė, kad rašyti, sakykim, klasikinę poeziją galima raiškiai ir įdomiai. Beliktų pasiūlyti knygą pasiskaityti kitiems bytnikams-hipsteriams, geriantiems Vilniaus tarpuvartėse ir taip ilgai nebetobulėjantiems.
