Pavydo išpažinimas
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2013. 408 p.
„Žuvis ir drakonus“ į rankas ėmiau įtariai – o kodėl tokios didelės paraštės, o kodėl maži skirsneliai, o kodėl tekstas tarsi dirbtinai išpūstas į storumą. Be to, kažkur buvau nugirdusi, esą Radzevičiūtė esanti „labai nelietuviška autorė“ ar „su lietuvių literatūra nieko bendra neturinti autorė“ – nežinau, kokia kita kalbinė klišė galėtų labiau suerzinti. Šiaip jau šiuo triuku dažniausiai veikiama potencialios publikos susitapatinimo naudai: neretas lietuvis (ir dar dažniau – lietuvė) juk taip mėgsta puikuotis savo tariamu čigonišku krauju ir „nepanašumu į vietinį temperamentą“ (kuris, deja, dėl tokių masinių deklaracijų kaip tik ir yra vietinis). Ar tik ne iš čia ir daugelio tautiečių pomėgis be artikuliuoto paaiškinimo mestis į kokius nors ispanų kalbos kursus, mokytis šokti flamenką, žavėtis Almodóvaro kinu ir t. t. Neva, tenka spėti, pastangos išmanyti pietietišką kultūrą gali pakoreguoti ir genetiškai beviltišką charakterį – kuris, tiesą sakant, dažnai beviltiškas ne dėl mitologizuoto lėtumo ir santūrumo, o kaip tik dėl šleikštaus karštakošiškumo. Tie į sausakimšą „atokybę“ gravituojantys epitetai ir panašūs autorės pasisakymai („Dabar apie lietuvių kalbą galėčiau pasakyti taip: ji sunkiai pritaikoma miesto kultūrai“ – interviu „Lietuvos ryte“; „Akivaizdu, kad jokių santykių su lietuvių literatūra aš neturiu“ – interviu „370.diena.lt“) gal ir būtų motyvuoti, jei asmuo galėtų pasigirti bent jau vidurinę baigęs ne Lietuvoje; ir, žinoma, tokiu būdu išvengęs lietuvių literatūros programų. Nežinau, kokio miesto kultūroje gyvena autorė – iš knygos atrodo, kad vis dėlto ne toje pačioje, kurios auksinis jaunimas kalba anglų ir lietuvių puskalbe (šio reiškinio nesmerkiu, jei taip gali pasirodyti). Tačiau gal šie tapatybės sutrikimų svarstymai ne visai tinka šitai recenzijai. Visa tai iškart pasimiršo, įsitraukus skaityti.
Ne iškart įsitikini, kad romane kitas šriftas egzistuoja kaip rankraštis (nors nuojauta apima nuo pat pradžių). Todėl ši knyga yra ne tiek apie Kiniją, kaip mėgsta skelbti jau perskaičiusieji, kiek apie rašymą – kaip paralelinį gyvenimą, galintį perkelti į kitą laiką ir kitą erdvę. Žavingas motyvas su triušio ir žiurkės skulptūromis taip pat demaskuoja demokratišką rašymo virtuvę, kurioje net televizorius gali būti įkvėpimo šaltinis. Maloniai nuteikia tai, kad nėra medžiagos išmanymo spragų – atrodo, detalėmis apie XVIII a. Kiniją pasidomėta ligi panagių. Pastudijuotas net Ignaco Lojolos mokymas, ir tai knygoje formuoja neatsainų santykį su religija (paprastai autoriai apie ją visada žino viską ir yra pratę rašyti bet ką, be šaltinių, remdamiesi vien emociniais vertinimais). Taip pat pasirodė, kad romanas rašytas iš karto ruošiantis vertimui. Bent jau turint tokią pasąmoninę mintį – nėra jokių konkrečių lietuviškų vietovardžių, vietinių realijų (išskyrus probėgšmais paminėtą liūdnai pagarsėjusį šuns numetimą nuo tilto); skaitytojui lieka įspūdis, kad veiksmas rutuliojasi nebūtinai Lietuvoje, tai gali būti bet kuris Europos didmiestis. Veikiausiai tuo pagrįstas ir atsiribojimas nuo gimtosios kalbos.
Skaitydama pavydėjau gerai užrašyto sakinio, išlavintos vaizduotės, domėjimosi pasauliu – kaip seniai jau esu tą patyrusi. Turiu galvoje stiliaus pavydą; įvairius niekus rašinėjančio skaitytojo pavydą rašytojui, gebančiam suvaldyti stambiausią prozos formą – romaną. Radzevičiūtės knygoje nėra banalių sąmojų, kurie įprasti kasdieniuose publicistų tekstuose, – skaitai dialogus, sumeistrautus be tuščiažodžiavimo, ir šypsaisi. Veikėjų pokalbiai rafinuoti, juose beveik nesama buities. Tiksliau, buities faktiškai yra, tačiau ji neužgožia egzistencinės dimensijos, bet ją išryškina. „Nerankraštinėje“ knygos plotmėje veikia savotiškas matriarchatas – dialogai dažniausiai sukasi aplink (man, kaip skaitytojai, itin simpatišką) senelę Amigoreną, plastiškai vizualizuojant jos mirties baimę ir komiškus kaprizus. Anūkės, seserys Miki ir Šaša, egzistuoja tarsi autentiški lūkesčių neišsipildymo atvejai. LRT radijo laidoje „Ryto allegro“ Radzevičiūtę kalbinusi žurnalistė, jeigu gerai supratau, lyg bandė susieti veikėją Mamą Norą su autorės superego; tarsi formaliai, dėl profesijos – ji knygoje figūruoja kaip erotinių romanų rašytoja. Gėda sakyti, bet tikrai ne Mama Nora, o Šaša įsitvirtino kaip autorės projekcija mano galvoje. Ir nors neseniai vienoje diskusijoje buvo prieita prie išvados, kad gera knyga neturi lyties, gerai viską apmąsčiusi drįstu abejoti – galvoju apie autorių (deja, su visa jo lytimi), ką beskaityčiau. Tuomet atleidžiu ir pasaulio fragmentėjimą liudijančius skirsnelius, tikėdama, kad tokia yra organiška, vidinė autorės rašymo motyvacija – romaną rašyti dozėmis, kurios itin patrauklios trumpų pastraipų išlepintam greitos literatūros vartotojui.
Dar keli sakiniai apie tai, kad autorė, kaip skelbiama internete, yra kelių reklamos agentūrų direktorė, tačiau veikiausiai gyvena baisiai dualistinį gyvenimą – nei romano leksikoje, nei idėjų lygmenyje neradau rinkodaros žmogaus įspaudo (kad toks egzistuoja grožinėje literatūroje, pasitaiko vienaip ar kitaip patirti). Bijau pergirti, bet atrodo, kad tai vienas geresnių pastarojo dvidešimtmečio romanų – kažko panašaus, tiesą sakant, labiau tikėjausi iš Kristinos Sabaliauskaitės. Ne veltui miniu šią pavardę – abi rašytojas bent jau formaliai sieja menotyros studijos. Be to, jos abi įsiveržė į šiuolaikinės literatūros orbitą tarsi ne šio dangaus kūnai – bet ne ta vulgariąja „nieko bendro“ prasme, o kaip snobiškesnių horizontų apologetės, maištautojos prieš agrarines temas, originalesnių rašytojos laikysenų kūrėjos. Veikiausiai jos ir daugiau kuo panašios, tik iš vienos knygų dvelkiantis aristokratiškumas turbūt nėra fasadinis konstruktas; jį sunkiau įtarti imitacija. Galbūt nėra ir antrosios, kol kas nesu įsitikinusi.
