Mano seneliai

JONAS KIRILIAUSKAS

Su seneliais gyvenime man išėjo visai problemiškai.

Kaip ir kiekvienas „normalus“ anūkas, aš jų turėjau tiek, kiek ir priklauso, – du, tačiau vienas nepalaukė manęs, pasitraukė iš gyvenimo tais laikais, kai mano mama dar tik nedrąsiai galvojo apie šeimos kūrimą.

Antrasis yra išlikęs atmintyje iš poros epizodų.

Tėvo tėvas, kai pirmą kartą pamačiau, man pasirodė aukštas ir sausas, toks palinkęs į kuprą diedas ir jeigu kas paprašytų nupasakoti jo veido bruožus, negalėčiau to padaryti, neišliko, kažkas tokio išskirtinio mano vaikiškoms akims neužsifiksavo, išskyrus ūgį.

Senelis padovanojo man, penkiamečiui, motorinį dviratį. Jo dovanojimo istorija tokia.

Kartą mes po grybavimo visa šeima užsukome į jo sodybą prie miško. Kai jis kalbėjosi su tėvais, aš nuobodžiaudamas žiūrėjau pro langą. Senelis, pamatęs, kad kažkur žiūriu jau ilgą laiką, priėjęs pasidomėjo, į ką čia taip žiūriu. O po langu stovėjo jo sūnaus iš kitos santuokos, išėjusio į armiją, motorinis dviratis. Pamenu, jis man ir sako: varykis namo tą motorinį dviratį, kad taip jau nori. „Taip vaikas žiūri, tegu pasizabovija.“

Aš tik tą akimirką pamačiau palangėje stovintį tą nelemtą dviratį ir susigėdęs paraudau visas, o kartu buvęs dešimt metų vyresnis brolis buvo devintam danguj, jis gi dabar su juo važinės, nes koks iš manęs važiuotojas, nei užlipti, nei nulipti nuo to plieninio griozdo man pačiam jokių šansų. Penkeri metai kaip ne kaip, tik tik nulipęs nuo triratuko ir jau motorinis dviratis mano.

Paskui senelį atvežė pas mus, o iš mūsų trobos – į ligoninę, nes iki senelio vienkiemio greitoji neturėjo jokių šansų privažiuoti. Iš vienos pusės kolchozo „kultūrinių ganyklų“ aptvarai su trimis eilėmis spygliuotos vielos tvorų, o iš kitos pusės miškas. Ir ne visada išvažiuojamas miško keliukas, taigi.

Paskui buvau jo laidotuvėse, rodė peilį, su kuriuo du kartus senelis pakėlė ranką prieš save nebegalėdamas iškęsti skausmo ir dusimo.

Senelis pasitraukė iš gyvenimo pergyvenęs du pasaulinius karus, dvi vokiečių okupacijas, neatlaikęs skausmo ir dusulio.

Pagalvoju, koks turėjo būti tas skausmas ir dusulys, jeigu prieš jį reikėjo eiti su lenktiniu peiliu? Medicina buvo bejėgė?

Po pirmo smūgio iškritęs iš lovos turėjo susirasti tą peilį ir pakartoti… nes skausmas ir dusulys, matyt, nemažėjo.

Dabar dar šiurpas nukrato pagalvojus apie tokią drąsą ir nuožmumą savo paties atžvilgiu. Juk čia reikia nugalėti save, nugalėti savyje gyvybės troškimą, norą gyventi, bet, matyt, skausmas didesnis už tą, ką kai kurie filosofai vadina paskutiniu skausmu – mirtimi.

Mamos tėvas irgi pasitraukė iš gyvenimo pats, tuo metu, kai per Lietuvą į vakarus dundėjo Antrojo pasaulinio karo frontas, 1944 metų vasarą.

Vokiečiai traukėsi, grįžinėjo rusai.

Senelio net nebuvo kaip palaidoti.

Visą gyvenimą aistringo medžiotojo kūną pasigrobė miškas, palikdamas tik eglių ošimą kaip prisiminimą apie jį.

Liko virvagalys ir keletas kaulų, bet jie irgi dingo, kai kitą dieną buvo sumąstyta juos surinkti ir kaip nors palaidoti.

Išėjo nieko niekam nepasakęs, pilnas jėgų ir sveikatos, todėl niekas labai ir netikėjo ta versija, kad jis va taip išėjo.

Kalbėjo, kad išvyko į Vakarus ir dingo be žinios, maža kiek tuo metu buvo tokių istorijų, niekas ir netyrė jo „bylos“, nes nebuvo kam, viena valdžia buvo beišbėganti, besitraukianti, kita ateinanti, o kol iki pamiškės kiemo atėjo, tai ir nebuvo ko pasakoti, be to, toje pamiškėje dieną viena valdžia buvo, o naktį jau kita, jos kovojo tarpusavyje ir nematė reikalo nieko aiškintis.

Tačiau senelis turėjo savo „istoriją“, turėjo savo „nelaimingos meilės dramą“, nes jis jau buvo vieną kartą vedęs ir beprotiškai mylėjo savo pirmąją… ji gimdydama mirė, kartu su ką tik gimusia dukrele.

Antroji santuoka su mano senele nelabai nusisekė, nors ir prisigimdė dar vaikų – du sūnus ir dukrą, mano motiną, bet iš pasakojimų galima daryti išvadas, kad negalėjo nuslopinti pirmosios žmonos meilės, o antroji, žinoma, kaip ir kiekviena moteris, negali pakęsti tokios padėties, kai net mirusioji trukdo gyventi.

Pasinaudojęs suirute, kai visi laksto nežinodami, kur ir ko, visi netikri dėl rytojaus, kuris toks svarbus kaimo žmogui, nežinančiam, jam pjauti šieną ar ne, jeigu jo pievoje vyksta karas, išėjo senelis, nepalaukęs manęs, nepalikęs jokio prisiminimo, tik savo skaudžią gyvenimo istoriją, skaudų savo buvimą ir miško ošimą, kai po tas vietas, kur jis medžiojo, vaikščioju grybaudamas.

Abu seneliai – mano bendravardžiai, kartais per vardadienį mintyse pakeliu ir už juos taurę, ir už jų sunkų ir rūstų egzistavimą, toje trapioje fizinio ir dvasinio skausmo kovoje pasirinkusius pasitraukimo iš žaidimo, kurį vadiname gyvenimu, kelią, kai gyvenimas netenka prasmės.

O sapnuose dažnai lankausi antrojo senelio nebesančiame sode, tik niekaip negaliu jo sutikti… gal kada nors ir pavyks.