Laiškai iš praeities: ką ainiams paliko karalius Mindaugas?

ARŪNAS KAZYS KYNAS

Gardine Mindaugo laikus mena Koložos cerkvė, kurios konfesinį priklausomumą pabrėžia jai suteiktas Šv. Boriso ir Glebo titulas. Praeitame šimtmetyje dalis šventyklos pastato nuslinko nuo skardžio į Nemuną. Netikėta griūtis padėjo atskleisti iki XX a. nežinotą statybos paslaptį – plytose įspaustus ženklus. Pirmieji juos pastebėjo ir 1948 m. datuotame leidinyje aptarė lenkų archeologai Juzefas Jodkovskis ir V. Griaznovas. Vėliau knygoje „Senasis Gardinas“ (1954) išsamiau radinius aprašė rusų istorikas N. Voroninas. Lietuvoje žinių apie Koložos cerkvę ir iliustraciją pateikė istorikas Alfredas Bumblauskas knygoje „Senosios Lietuvos istorija. 1009–1795“ (V., 2005, p. 110–111).

Ženklai buvo aptikti Koložos šventyklos, kurią, manoma, pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau karalius Mindaugas, plytose. Šlapiame molyje prieš išdegant būdavo įspaudžiamas tam tikras simbolis, asmenženklis arba rašmeninis ženklas. Apie to meto panašius ženklus, iškaltus švininėse plombose, knygoje „Drohičino plombos“ 1894 m. paskelbė K. Bolsunovskis. Plytose įspaustus simbolius jis suskirstė į keturias kategorijas. Įspaudams buvo naudojamos raidžių, giminių ženklų, įvairių atvaizdų arba jungtinės kompozicijos. Rašmeniniai simboliai daugiausia buvo pasitelkiami iš kirilicos. Gaminant plytas Koložos šventyklos statybai buvo sumontuotos medinės formos, o jų dugne buvo sukuriamas plastinis rašmens atvaizdas. Pavyko nustatyti, kad jie priklausė germanų-skandinavų abėcėlei – vyresniajam futarkui, III–X a. vartotam germanų (vokiečių), danų, švedų, norvegų kraštuose. Panašių rašmeninių simbolių nemažai randama ir Lietuvoje bei Lenkijoje. Šie ženklai gali padėti nustatyti plytų, taip pat ir Koložos cerkvės pastatymo datą, statytojų kilmę. Pavyzdžiui, rusų senosios architektūros tyrinėtojai yra įsitikinę, kad šį mūrinį statinį Lietuvos ir Kijevo Rusios pasienyje statė atvykėliai iš Graikijos ar Bizantijos imperijos kraštų, su kuriais prekiavo tuometiniai rusai. Panašios nuomonės laikosi ir kai kurie Lietuvos istorikai. Plytų ženklai, kurie priklauso germanų-skandinavų abėcėlėms, esmingai keičia šį tradicinį tapusį požiūrį.

Runų rašmeniniai simboliai Gardino Koložos šventyklos plytose (V.Griaznovo ir J. Jodkovskio piešiniai). Iš kn.: N.Voronin, Senasis Gardinas, Minskas, 1954

Norėdami teisingai suprasti šį Mindaugo valdymo epochos tarpsnį, prisiminkime, ką veikale „Rusijos valstybės istorija“ rašė rusų istorikas Nikolajus Karamzinas: „Skandinavai IX amžiuje naudojo runų raides, bet neturime jokių įtikinamų priežasčių galvoti, kad jie jas būtų perdavę ir rusams. Runos, kaip jau anksčiau pastebėjome, yra nepakankamos išreikšti daugelį slavų kalbos žodžių.“ Beje, šis istorikas rašė, kad Kijevo Rusią įkūrė ir kelis amžius valdė pakviesti skandinavų vikingai, vėliau – kunigaikščiai Riurikas (862–879) ir Olegas (879–912). Anksčiau manyta, kad tarp kunigaikščių ir jų dvariškių galėjo atsirasti žmonių, mokėjusių naudotis rašmeniniais runų simboliais. Šios hipotezės teko atsisakyti, kai 1928 m. buvo publikuota rusų istoriko Nikolajaus Lichačiovo knyga „Riuriko ženklai – runos“ – iš jos paaiškėjo, kad Riuriko runų rašmenų grafika nebuvo panaši į Koložos plytų ženklus. Tad teko iš naujo įvertinti ir anksčiau išsakytą N. Karamzino nuomonę.

Kita Koložos šventyklos plytų ženklų atsiradimo prielaida galėjo kilti arba būti siejama su prūsų genčių pabėgėliais iš Teutonų ordino užkariautų valdų. Istorikas Teodoras Narbutas ir kiti tyrinėtojai yra aprašę prūsų, bartų, natangų, kitų genčių kėlimąsi per aukštupio, vidurio ir žemupio Nemuną į Mindaugo Lietuvą. Tarp bėglių galėjo būti kryžiuočių pilių statybose dirbusių, plytas gaminusių ir visapusiškai šį amatą išmaniusių meistrų. Juolab kad Koložos šventyklos plytų formavimo dėžės buvo pagamintos profesionaliai. Jų dugne prikaltas iškilus formavimo ženklas priklausė gamintojui amatininkui; į runas panašiais ženklais dažnai apskritai buvo ženklinami amatininkų gaminiai. Jie galėjo ir nežinoti ženklų fonetinių reikšmių, nors gamintojai ir jų amato perėmėjai technologiją perduodavo iš kartos į kartą.

Rusų istorikas N. Voroninas yra bandęs įrodyti, kad Koložos cerkvės statytojai buvo kilę iš slavų kraštų. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad gaminant jos statybai skirtas plytas svarbus buvo ir Gardino apylinkių geologinis savitumas. Plytoms gaminti kasamas smėlis buvęs rausvai gelsvos spalvos, rausvai rudo molio sluoksniai buvę reti ir kasami mažais kiekiais. O Koložos šventyklos sienos buvo sumūrytos iš rausvai rudų plytų, jos buvo formuojamos mažesnio dydžio nei kitos plytos, naudotos statant Gardino pilį ir sakralinius pastatus. Kitokie buvę ir šių plytų įspaudiniai ženklai. N. Voroninas tvirtino, kad tarp Gardino pilies plytų archeologai rado tik vieną su ženklu, panašiu į Koložos plytų. Kaip iliustracinę medžiagą šiame straipsnyje pateikiame archeologų V. Griaznovo ir J. Jodkovskio perpieštus Koložos šventyklos plytų ženklus. Remdamiesi anglų kalbininko Davido Diringerio sudaryta palyginimo lentele „Pagrindinės runų rašto šakos“, nustatėme, kad perpieštieji Koložos šventyklos ženklai turi 1–16 numeraciją. Juos sugretinome su germanų, danų, švedų-norvegų runų rašmeniniais simboliais. 14 plytos ženklas panašus į runą F ir G, 12 plytos ženklas, kaip ir 15, primena runas K, 11 ir 13 plytų ženklai panašūs į runų rašmenį H, 7 plytų ženklas atitinka runą P, o 8 ženklas panašus į runą E. Galima teigti, kad dauguma Koložos šventyklos plytose įspaustų rašmeninių simbolių yra užfiksuoti ir germanų tautų vartotame runų raidyne.

N. Voroninas bandė paaiškinti, kodėl senųjų Koložos šventyklos plytų su įspaustais rašmeniniais ženklais nėra daug. Išties tik nedidelė jų dalis matoma mūro paviršiuje, išryškėja tik sugriovimų dalyse. Rašmenų, įspaustų plytose, priklausymas vienam ar kitam raidynui iki šiol nebuvo nagrinėtas.

Pagrindinės runų rašto šakos ir ženklai Koložos šventyklos plytose (V.Griaznovo ir J.Jodkovskio piešiniai). Iš kn.: D.Diringer, Abėcėlė, Maskva, 1963 ir N. Voronin, Senasis Gardinas, Minskas, 1954

A. Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorijos. 1009–1795“ skyriuje „Pagonybės epocha. 1009–1387“ neatsižvelgė į aptiktų archeologinių radinių teikiamą informaciją, todėl apie Koložos sakralinį statinį sprendė pagal tradiciškai susiformavusį šv. Boriso ir Glebo šventyklų įšventinimo kultą. Anot jo, „šventyklas, skirtas šiems šventiesiems kunigaikščiams, lietuviai rado ne tik Gardine“. Esą kultas, atsiradęs XI a. pabaigoje, išplito visoje Kijevo Rusioje. XIII–XIV a. Lietuva prisijungė Juodąją Rusią (Gardinas, Naugardukas), Baltąją Rusią (Polockas, Vitebskas, Minskas), Voluinę (Luckas, Vladimiras), Kijevo žemę (Kijevas, Černigovas). Istorikas, gal norėdamas papildomai argumentuoti bizantiškosios (graikų) statybos viršenybę prieš buvusią „pagoniškoje Lietuvoje“, pabrėžė, kad „to meto Rusios kultūros pranašumas buvo akivaizdus“. Daug Gardino senovės statinių atradęs ir kasinėjęs J. Jodkovskis apie pirmapradę Koložos šventyklos statybą 1935 m. turėjo kitokią nuomonę. Kasinėdamas pastato viduje ir aplinkui, jis nustatė, kad pamatas buvo sumūrytas kartu su vidutinio dydžio ir 1,5 m storio akmenimis, ir spėjo, kad šventyklos statybos pradininkai galėję būti variagai. Šiuos spėjimus jis susiejo su ankstyvuoju Gintaro keliu ir Gardino apylinkėse surastomis XII a. iš akmenų iškaltomis šachmatų figūrėlėmis, panašiomis į aptinkamas vikingų laivuose. Grįždami prie Koložos šventyklos statybos turėtume atsižvelgti ir į Lietuvos ankstyvosios statybos tyrinėtojų nuomones. Statybų ir senovėje naudotų statybinių medžiagų ypatumus plačiau ar glausčiau yra aptarę XX a. vidurio ir XXI a. pradžios tyrinėtojai Stasys Abramauskas („Plytų dydžiai XIV–XV a. Lietuvos architektūros paminkluose“), Adolfas Tautavičius („Vilniaus pilies teritorijos archeologiniai tyrinėjimai“), Vladas Žulkus („XV–XIX amžių Klaipėdos statybinė keramika“). Gardino istorinius architektūros statinius, pamatų, sienų mūrijimo techniką daug tyrinėjo ir apie tai straipsnius publikavo inžinierius-architektas Napaleonas Kitkauskas. Tyrinėtojas yra išreiškęs mokslinę nuomonę apie Vilniaus katedros tyrimus (1975), kartu su bendraautore Elvyra Telksniene parengęs straipsnį „Pirmosios Vilniaus katedros liekanų medžiagos ir mūrijimo technika“, bet tiesiogiai su aptariamais Koložos šventyklos statybos technologijos ypatumais yra susijęs jo 2005 m. parengtas leidinys „Mūras su baltiškąja plytų perriša Lietuvoje“.

Šiame nedidelės apimties rašinyje pirmiausia stengiamės parodyti grafinius ženklus, įspaustus XI–XII a. statytos Koložos šventyklos plytose. Žinant senojo germanų-skandinavų rašto egzistavimo istoriją pavyko nustatyti ir sugretinimo metodu parodyti grafinį runų rašmenų panašumą su plytose gal amatininkų įspaustais rašmeniniais ženklais. Vertindami sudėtingus Kijevo Rusios ir Lietuvos (LDK) pasienio civilizacijų ir kultūrų sąlyčių (kartais ir susikirtimų) santykius turėtume siekti kuo didesnio mokslinio teiginių pagrindimo. Pamatų mūrijimas į riedulinių akmenų nelygumus įterpiant plytų klojinį, baltiškosios statybos savitumas, plytų dydžiai, molio sudėtis, įspaudiniai plytininkų ženklai ir nustatytas priklausymas germanų runoms, o ne slavų kirilicai yra svaresni moksliniai argumentai negu šventyklai suteiktas šv. Boriso ir Glebo pavadinimas (titulas). Jei „Rusia bažnytinės mūro architektūros mokėsi iš Bizantijos“, pasak istoriko N. Voronino, tai toks teiginys visiškai negali įrodyti tuomečio mūrijimo būdo išskirtinio „slaviškumo“. Beje, istorinėje apžvalgoje „Senasis Gardinas“ jis prisiminė anksčiau vykusią istoriko A. Gruševskio ir archeologo J. Jodkovskio polemiką. Pastarasis buvo įsitikinęs, kad Gardino statybvietėse galėjo darbuotis vikingai arba taip vadinti svetimšaliai, kurie buvo atvykę IX–X a., anksčiau už buvusią Kijevo Rusios įkūrėjų ekspansiją į baltų gyvenamas žemes. J. Jodkovskis turėjo omenyje X–XI a. kunigaikščių Vladimiro ir Jaroslavo žygius prieš jotvingius. Rusų metraščiuose minimos lietuvių ir jotvingių kovos istoriko N. Voronino buvo aiškinamos tuo, kad kunigaikštis Vladimiras (983) ir kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis (1038) „stengėsi įtvirtinti Rusios valdžią šiose nutolusiose vietovėse“. Jotvingiai mūšį pralaimėjo, net buvo priversti Kijevo valdovams mokėti duoklę, tačiau neteko girdėti teiginių, kad užpultosios žemės nepriklausė jotvingiams, prūsams, lietuviams, vis dėlto Kijevo Rusia, kol Lietuva iki didžiojo kunigaikščio Mindaugo buvo silpna ir nepajėgi gintis, plėtė užgrobiamas valdas. Vartant A. Bumblausko veikalą tampa neaišku, kas vis dėlto vykdė ekspanciją – Lietuva su jotvingių gentimi prieš Kijevo Rusią ar atvirkščiai? Grafinėje LDK teritorijos schemoje jis nurodė, kad baltų genčių gyventos ir minėtu būdu Kijevo Rusios kunigaikščių kariaunų užimtos teritorijos tariamai, vertinant pagal likusius mūro architektūros paminklus, jau vadinamos „LDK aneksuotomis žemėmis“. O juk aneksija – svetimos valstybės teritorijos prijungimas prie savosios… Gardino Koložos šventyklos plytų ženklai runų rašmenimis patvirtina kitokią nuomonę.