Kodėl Nabokovas nemėgo Manno?
MICHAŁ SCZYMAŃSKI
I. Vladimiras Nabokovas su jam būdingu įžvalgaus inteligentiškumo ir išdidžios paniekos mišiniu priskirdavo Thomą Manną prie „išpūstų didybių“, esančių šalia „kičo“, „niekalo“, „meninės nesėkmės“ gamintojų: Balzaco, Stendhalio, Faulknerio, Pasternako, Orwello ar ant amžino pasmerkimo ribos balansuojančio Dostojevskio („Nusikaltimo ir bausmės“ – „etiniu ir estetiniu požiūriu nevykusio romano“ – „retorinės vingrybės“1).
Juodu skyrė beveik ketvirtis amžiaus. XX amžiaus penktajame ir šeštojo dešimtmečio pradžioje abu jie gyveno Amerikoje, abu dėstė aukštosiose mokyklose. Bet Mannas, Nobelio literatūros premijos 1929 metų laureatas, jau buvo rašytojas, turintis tvirtas pozicijas, o Nabokovas dar tik rašė „Lolitą“, ji išėjo vokiečių prozininko mirties metais. Iki jokios jųdviejų viešos polemikos nebuvo prieita. Beje, Nabokovas ir nesiekė konfrontacijos. Partijas su nemėgstamais rašytojais jis buvo linkęs žaisti iki vieno įvarčio, visiškai kontroliuodamas jų vyksmą ir formą.
II. 1949 metų žiemą žurnalo „New York Times Book Review“ redakcija paprašė Nabokovo parašyti recenziją apie Sartre’o apybraižų rinkinį. Rašytojas paskelbė, kad tas dalykas nevertas nė mažiausio dėmesio, ir pažadėjo netrukus „išperti kailį išpūstoms didybėms“, tokioms kaip T. S. Eliotas ir Thomas Mannas. Garsiose paskaitose apie literatūrą, kurias skaitė Kornelio universitete, Manno prozai jis skyrė vos vieną paskaitą (50 minučių). Tai turėjęs būti neįtikėtinas vaizdas. Išvaizdus penkiasdešimtmetis ryškiais marškiniais ir tvido bleizeriu lėtai skaitė vokiečių rašytojo apybraižą, išjuokdamas ją sakinys po sakinio. Kitą kartą garsią paskaitą apie Kafką pradėjo provokaciniu hierarchijos nustatymu: „Kafka yra didžiausias mūsų laikų rašytojas. Tokie poetai kaip Rilke ar prozininkai kaip Thomas Mannas, palyginti su juo, yra liliputai arba gipsiniai šventieji.“2
Nabokovas mėgavosi tokiais sugretinimais. Gipsinės literatūros ir gipsinių literatų viziją jis plėtojo daug kartų. Pavyzdžiui, „didelių idėjų literatūrą“ jis lygino su „milžiniškais gipsiniais blokais, atsargiai pernešamais iš amžiaus į amžių, kol atsiras kas nors, kas kaip reikiant tvos plaktuku į Balzacą, Gorkį, Manną“3.
Vladimiro Nabokovo kūryba pilna aliuzijų į Manną. Tai yra daugiausia dezavuojančios smulkmenos, tokios kaip kontaminuotos menkų rašytojų pavardės „Adoje“ – Falknermannas ir Eelmannas. Rimčiausią ir įdomiausią pėdsaką aptinkame Nabokovo ankstyvajame apsakyme „Niekšas“ (rus. „Podlec“).
„Niekšo“ herojus – putlus, trumpakojis ir arkimiesčioniškas rusų emigrantas Antonas Petrovičius – iškviečia dvikovon (sviedžia odinę pirštinę tiesiai į vandens ąsotėlį) savo nerūpestingą bičiulį Bergą, kurį užtinka savo miegamajame mažų mažiausiai dviprasmiškoje situacijoje ne visai apsirengusį, iš vonios sklindant besimaudančios mylimos žmonos Tatjanos pliuškenimosi akompanimentui. Karikatūriški sekundantai – Gnuškė ir Mitiušynas – sutaria dėl detalių. Viskas čia yra lyg apgaubta rūko, šiek tiek pasislinkę, atspindėta kreivame veidrodyje, lyg senojo pasaulio likučiai ir didžiosios literatūros (Puškinas, Čechovas, Lermontovas) nuotrupos merdėtų naujų Berlyno dekoracijų fone. Bemiegę naktį prieš dvikovą garbusis Antonas Petrovičius mėgina raminti nervus lektūra. Bet nesėkmingai: „Knyga, kurią laikė rankoje – kažkokio vokiečių rašytojo romanas – vadinosi „Užburtas kalnas“, o „kalnas“ vokiečių kalba yra Berg.“4
Knygos Der Zauberberg antraštės sutapimas su laukymėje prie Berlyno tykančio prityrusio priešininko, Krymo karo didvyrio, Denikino kavaleristo pavarde yra akivaizdus, bet čia svarbios ne paviršutiniškos koincidencijos. Tuo vieninteliu sakiniu Nabokovas pradeda subtilų žaidimą su herojumi ir skaitytoju; pakiša Antonui literatūrinių nuodų ir…
III. „Romanai, kuriuos sugėrėte kaip sugeriamasis popierius, neišmokys jus nieko, ką galėtumėte panaudoti spręsdami klasikines gyvenimo problemas. Jie nepagelbės jums raštinėje nei kareivinėse, virtuvėje nei vaikų kambaryje. Iš esmės žinios, kuriomis bandžiau su jumis pasidalinti, yra gryna prabanga.“5
Šiais žodžiais Vladimiras Nabokovas atsisveikino su amerikiečių studentais ir dar kartą preciziškai apibrėžė bendravimo su dideliu, amžinuoju menu prasmę ir tikslą. Stodami tos vizijos akivaizdoje, iš tikrųjų atsiduriame prieš klausimą, kurį privalo užduoti sau kiekvienas skaitytojas. Kam visa tai? Kam Joyce’as, Kafka, Flaubert’as, kam tūkstančiai tirštai prirašytų puslapių, šimtai išgalvotų istorijų, kai aplinkui verda „vadinamasis tikras gyvenimas“?
Atsakymas, kurį pateikia Nabokovas, yra gal labiausiai pribloškiantis nuo Oscaro Wilde’o laikų. Niekam. Literatūra netarnauja niekam. Ryšių tarp tikrovės ir įžymaus literatūrinio kūrinio vidinio kosmoso neegzistuoja. Bet mokėjimas skaityti literatūros šedevrus lemia, kad pats suskirstymas į „tikra–išgalvota“ netenka prasmės. Logikos determinuotas pasaulis, terorizuojamas faktų, pasekmių ir sveiko proto, yra tiek pat fiktyvus, kiek ir „Ponios Bovari“ pasaulis. Tik tiek, kad paprastai tai yra įprasta apgaulė, monotoniška, be minčių, prognozuojamai nemorali. O bendravimas su „Ponia Bovari“ atveria mums aukštesnio lygio tikrovę ir ji ilgainiui tampa vienintele vieta, kurioje verta gyventi. Ten negali įeiti nei būtinumas, nei sveikas protas. Tas pasaulis nuostabiai neproduktyvus, nepraktiškas, taigi iš esmės geras. Nes gėris Nabokovo koncepcijoje yra percepcijos atšaka. Kažkas absurdiškai konkretaus, neturinčio apibrėžtų funkcijų. Yra puodelis karštos kavos su pienu, paduodamas senutei, nesavanaudiškas gestas, leidžiantis apsakymo „Labdara“ herojui suvokti, kad „pasaulis visai nėra kova nei plėšri seka likimo įvykių, tiktai mirguliuojanti palaima, labdaringas virpesys, neįvertinta dovana, kurią mums padovanojo“6.
Keldami klausimą: „Kokiu būdu ten patekti?“, literatūros mokslo ir drauge metafizinį klausimą, įžengiame į autoriaus ir skaitytojo virtuvę. Įsibrauname į literato dirbtuvę ir skaitytojo kambarį, o iš tikrųjų į tų amžinųjų partnerių protus. Nabokovo koncepcijų pagrindą sudarė gero skaitytojo ir gero rašytojo susitikimas. Susitikimas tobulai proporcingas – nes kruopštus skaitytojas privalo išgyventi ir atkurti visus procesus, kokius autorius patyrė kūrybos akto metu, imtinai su įkvėpimo ekstaze ir perspektyva kūrėjo, kuris, pašaukęs egzistuoti precizišką mechanizmą, iškyla virš jo, kartu likdamas kiekvienoje jo dalelytėje. Geras rašytojas, genialus rašytojas sukuria savo pasaulį nuo pagrindų, nesinaudodamas parankių metodų ir išbandytų konvencijų rinkiniu. Vienintelis aprašomo pasaulio atramos taškas yra jis pats. Jokia išorinė idėja negali įeiti į literatūrinės fikcijos pasaulį. Nes įžymus veikalas rutuliojasi pagal savo vidinius dėsnius, o jo esencija yra struktūra ir stilius.
Reikalavimai, kokius Nabokovas kėlė geram skaitytojui, buvo irgi nepaprastai iškilūs. Geras skaitytojas yra daugkartinis skaitytojas, apdovanotas nekasdiene vaizduote, kurią pajėgs pažaboti sekdamas paskui tekstą. Jis – detalių mylėtojas. Jungia savyje mokslininko temperamentą su estetinei palaimai sukurto menininko jautrumu. Jam niekai yra idėjos, epochos vaizdai, literatūrinės mokyklos ir srovės. Svarbiausias gero skaitytojo instrumentas – tai, ko gero, garsiausia Nabokovo frazė – yra analitinis protas ir jautri vieta tarp menčių, stuburo fragmentas, kurį per susitikimą su stebuklinga literatūrinės fikcijos kombinacija supurto malonus šiurpulys. Jutimų virpulyje susilydo visa, kas esminga: malonumas, gailestingumas, grožis, gėris, įkvėpimas (Nabokovui gal labiau jutiminis negu dvasinis, sinestezinis, asociacinis, simultaninis reiškinys). Šiurpulys yra nuojauta kito pasaulio, nuojauta, kad esame „kažkaip, kažkur susieti su kitomis egzistencijos, kurioje menas [...] yra norma, formomis“7.
IV. Kodėl „Užburtas kalnas“, „Budenbrokai“, „Daktaras Faustas“, „Mirtis Venecijoje“ nepajėgė sukelti šiurpulio, kokio Nabokovas laukė iš didžiosios literatūros? Turėdami atmintyje jo „Niekšą“, apsiribosime populiariausiu Thomo Manno romanu „Užburtas kalnas“, kuris vertinamas kaip jo aukščiausias pasiekimas. Tai bus Nabokovo mėginimas skaityti „Užburtą kalną“. Kada ir kokiomis aplinkybėmis Nabokovas iš tikrųjų perskaitė tą romaną? Tikriausiai tarp 1924 ir 1927 metų viename iš daugelio Berlyne, kuris kelerius metus buvo didžiausia rusų emigracijos Europoje susibūrimo vieta, nuomotų butų. Bet koks pėdsakas apie tą lektūrą neišliko.
Hansas Kastorpas, dvidešimt trejų metų, kiek anemiškas hamburgietis, atsiduria „Berghofe“ – Davoso sanatorijoje Šveicarijos Alpėse. Kastorpas yra žmogus iš išorės, paprasčiausias vokiečių buržuazijos įsikūnijimas, politechnikos instituto studentas, turintis aiškią ateities viziją (studijos, praktika, darbas pagal profesiją). Iš tos perspektyvos stebime „Berghofo“ pasaulį su neatsiejamu keistumo pojūčiu. Trijų savaičių lankymasis virsta septyneriais monotoniškais metais. Nėra nieko paprastesnio, negu atpasakoti „Užburto kalno“ turinį. Per tuos septynerius metus iš esmės nedaug kas įvyks: pasivaikščiojimai, pokalbiai, ligonių agonijos, keli gana paviršutiniški paslapčių atskleidimai. Su Kastorpu atsisveikinsime Didžiojo karo apkasuose ir tai bus tas pats herojus, kuris pirmuosiuose romano puslapiuose keliauja ankštoje lekiančio traukinio kupė.
Nabokovas autoriaus sumanymą apriboti veiksmo vietą galėjo vertinti kaip daug žadantį. Erdvė buvo apribota erdviomis sanatorijos palatomis, keliomis pasivaikščiojimo trasomis jos apylinkėse, užsnigtais slėniais, kuriuose Kastorpas skrieja slidėmis. „Berghofo“ atsiskyrimas nuo pasaulio, „apačioje“ galiojančių įstatymų sustabdymas ir pakeitimas teikė nevaržomo kūrybiškumo galimybių. Negana to, įžangoje pasakotojas teigia, kad skaitytojas tam tikra prasme bendraus su pasaka. Nesunku nurodyti kelias romano detales, kurios turėjo sužavėti Nabokovą.
Mannas buvo konkretiems dalykams jautrus rašytojas, uoliai eksponavo detales, vietomis gal per daug monochromatinis, konvencionalus, nejautrus momento blyksniui, bet ir nevengiantis ilgų, iš pažiūros nereikšmingų dalykų aprašymų. Kastorpo apsiaustas buvo su šilkiniu pamušalu, o knyga, kurią jis laikė rankoje, be viršelio. „Marijos Mančini“ cigarų skonis, kvapas ir forma pastabiam skaitytojui nėra paslaptis. Estetine romano kulminacija Nabokovui galėjo būti vieniša Hanso Kastorpo iškyla į tylią vietą, laukymę, kurioje po septynerių metų turėjo ištrykšti netikras kraujas. Kol kas Hansas Kastorpas stabdė natūralų kraujoplūdį iš nosies, o monotoniškas upelio čiurlenimas perkėlė jį į mokyklos kiemą, vėl leido pasijusti trylikamečio kailyje ir dar kartą prieiti prie Pšibislavo Hipės ir pasiskolinti iš jo raudoną pieštuką, kurio skiedrelės – Kastorpas suvokė tai gulėdamas ant suolo ir nosine vėsindamas nosį – dešimt metų gulėjo nepajudintos rašomojo stalo stalčiuje kažkur dėdės Tinapelio namo palėpėje. Azijinis iš užmaršties prikelto Hipės grožis susijungė su intriguojančios rusės iš „Berghofo“ asmenybe. Tos pačios akys, tie patys skruostai. Virpulys buvo arti.
Vladimiras Nabokovas neskyrė nė mažiausio dėmesio, anot jo, vidutiniškiems rašytojams, nepajėgiantiems kurti nuostabių fikcijų pasaulių, apsiribojantiems mikliu žongliravimu konvencijomis. Tačiau su negirdėtu negailestingumu puldavo tuos, kurie, apdovanoti retu talentu, dėl įvairių priežasčių neišlikdavo ištikimi menui. Taip buvo ir Thomo Manno atveju. Nabokovui „Užburtas kalnas“ – užuomazgoje sujauktas šedevras, neįvykdyto pažado casus. Nekalbant apie smulkesnius bruožus, pirma raiški yda pasirodo pirmo tomo pabaigoje. Kai kaukių baliaus naktį Hansas Kastorpas prašo Klavdijos Šoša pieštuko, skaitytojas Nabokovo akimis suvokia turįs reikalą su suvaidintu metodu, dirbtiniu pasikartojimu. Pieštukas virsta simboliu, netenka savo materialumo, iš jo atimamas „pieštukiškumas“, taip puikiai perteiktas minėtomis skiedrelėmis. Dėl to prancūzų kalba vykstantis Hanso dialogas su Klavdija pribloškia dirbtinumu, tai yra jis nėra natūrali sukurto pasaulio modelio pasekmė. O tai tiktai pradžia. Antrame tome tas pasaulis subyra į dalis, skyla sienos, pasimato siūlės. Manno sukurta tikrovė tampa bet kaip suręstu maketu, o jo gyventojai parodo savo tikrą tuščiavidurių marionečių, ideologinio kultūrinio lauko pėstininkų, vaikščiojančių metaforų būseną.
Manau, kad su didele tikimybe galima nurodyti vietas, kur suyra „Užburto kalno“ meniškumas. Tikrovė tarsi išjudina pagrindus visur ten, kur pasirodo Lodovikas Setembrinis. Pieštukas yra yda. Katastrofą sukelia Leo Nafta. Kiekviena nauja protagonistų diskusija pagilina dezintegraciją ir, Nabokovo dogmų požiūriu, nulemia viso kūrinio pralaimėjimą.
Tai vienas žinomiausių XX amžiaus literatūrinių mūšių. Humanisto ginčas su totalitarizmo šalininku, žodinis fechtavimasis už Hanso Kastorpo sielą. Vladimiras Nabokovas tikriausiai nuobodžiaudamas skaitė ilgus, abstrakčius personažų išvedžiojimus ir jų pompastiškuose žodžiuose su apmaudu aptikdavo filosofų ir politikų pažiūrų aidus. Tai buvo drastiškas pavaizduoto pasaulio perpjovimas siekiant išorinių idėjų transfuzijos. Dėl jų Mannas paaukojo meną. Iš kultūrinių aliuzijų išaustame romane pateikė XX amžiaus pradžios Europos dvasinės būsenos paveikslą. Iš teisybės, jis neparėmė nė vienos filosofinės ar politinės idėjos – veikiau norėjo parodyti jų visišką bankrotą ir atotrūkį, bet Nabokovui tos rūšies pozicija buvo tapati subtilaus ideologo pasirinkimui. Parabole, alegorija ar bet kokia idėja, kuriai rašytojas pajungia delikačias pavaizduoto pasaulio struktūras, jam baigdavosi menas, durys į estetinį išgyvenimą (reikia nepamiršti apie gėrio ir grožio koreliacijas) užsitrenkdavo.
„Gipsinis šventasis“ yra pamokslautojo tiesiai iš provincialių filisterių darželių atvaizdas. Pamokslautojas trokšta pamokyti, perspėti, diagnozuoti tikrovę, skelbti tiesą, objektyviai aprašyti pasaulį. Tokios statulos vaizdas gali apgauti grožiu, žavėti antikine proporcija. Bet pakanka kelių plaktuko smūgių, kad statula subyrėtų į gabalus. Nes kiekviena idėja yra trumpalaikė ir kaip gipsas netvari – veda tiktai į gipsinę metafiziką ir gipsinę etiką. Gipsiniame pasaulyje gyventi neįmanoma. Taip tai galėjo matyti, taip tai galėjo skaityti ir jausti Vladimiras Nabokovas. Pirmą smūgį, beje, jis sudavė dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Paskui kartkartėmis vis „pėrė išpūstai didybei kailį“.
V. Vėl esame ištuštėjusiame Berlyno namo ketvirto aukšto bute. Šilta liepos naktis iš sekmadienio į pirmadienį. Antonas Petrovičius negali užmigti. Apsivilkęs dryžuota pižama, dreba iš šalčio ir slankioja po išmirusius kambarius. Nuo durų iki lango vienuolika žingsnių. Tai beveik perpus mažiau negu dvikovos distancija. Antonas niekada nelaikė rankoje pistoleto. Paslaugi atmintis primena jam žinomų dvikovų seką: kažkoks filmas, opera, patetiškas gestas. Ir nors herojus vis labiau jaučia, kad mirs, jis beviltiškai ieško kokio nors ženklo, skaičiuoja iki trijų, paeiliui traukia kortas. Galiausiai pasiima knygą ir su pasibjaurėjimu sviedžia ją. „Užburtas kalnas“. „Kalnas“ vokiškai yra Berg. Nepaisant to, tą naktį dar kelis kartus grįš prie lektūros.
Jeigu likimas – autorius Antonui Petrovičiui būtų nepalankus ir lieptų jam atversti romaną tinkamoje vietoje, mūsų herojus pamatytų vidų nedidelės smuklės Monšteine ir keistą prie stalo vykstančią sceną. Penki ūžautojai kaip tik tuo momentu pakilo nuo kėdžių. Įpykęs Nafta reikalavo iš Setembrinio satisfakcijos.
Tarkime, kad Antonas Petrovičius skaito toliau ir aptinka miesčionišką Kastorpo samprotavimą apie dvikovų esmę. Dvikovos dėl dvasinių, abstrakčių dalykų, – tikino Kastorpas, – neturi prasmės. Kautis dvikovoje galima dėl moters, dėl asmeninių reikalų… Setembrinis neleido jam užbaigti: „Dvikova, bičiuli mielas, nėra „paprotys“, kaip ir kiekvienas kitas. Tai paskutinis daiktas, grįžimas į pirmykštę būklę, tik šiek tiek sušvelnintą tam tikrų riteriškų taisyklių, beje, labai paviršutiniškų. [...] kiekvienas vyras, kad ir kaip nutolęs nuo natūralaus prado, turi būti pribrendęs tokiai padėčiai.“8 Kilpa ant Antono kaklo veržtųsi vis smarkiau.
Galop Antonas Petrovičius išvystų du dvasinius vadovus, stovinčius vienas prieš kitą sniego užklotoje tylioje laukymėje, toje pačioje, iki kurios Kastorpas nuėjo prieš septynerius metus. Setembrinis šauna iš brauningo į viršų, į orą (Antonas su Bergu irgi turėjo šaudyti brauningais). Po akimirkos Nafta šauna sau tiesiai į smilkinį ir su tamsiai raudona skyle galvoje krinta ant sutrypto sniego. Scena – šedevras ir kartu simbolinis visraktis. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse humanizmas paleidžia impotentišką šūvį į orą, o totalitarizmas susinaikina. Naivusis Antonas Petrovičius suprastų tiktai viena – į kovą reikia stoti. Ir po poros valandų kristų nuo pirmo Bergo šūvio.
Taip neatsitiks. „Užburtas kalnas“ liks neatskleistas ženklas, nepavartoti nuodai. Švintant herojus išvyksta į sutartą vietą, bet priemiesčio smuklėje palieka savo sekundantus ir dingstimi pasinaudoti tualetu sprunka pro užpakalinį išėjimą – bėga galvotrūkčiais slidžiu kalno (Berg!) šlaitu, atsitrenkdamas į medžių kamienus. Išsiskirsime su juo skurdžiame viešbučio kambaryje, kur vienišas, susitepęs bailumu ir stebuklingai gyvas godžiai doroja sumuštinį su riebiu kumpiu.
„Zeszyty Literackie“, 2012, Nr. 3 (119)
Vertė Kazys Uscila
___
1 Vladimir Nabokov, Wykłady o literaturze rosyjskiej, Tłum. Zbigniew Batko, Warszawa: Muza, 2002, p. 155.
2 Vladimir Nabokov, Wykłady o literaturze…, p. 331.
3 Citata iš: Leszek Engelking, Vladimir Nabokov, Warszawa: Czytelnik, 1989, p. 107. Tai sakinys iš „Lolitos“ baigiamojo žodžio, kurį Nabokovas parašė 1956 metais.
4 Vladimir Nabokov, Sprawa honoru. Tłum. Michał Kłobukowski, knygoje: V. Nabokov, List, który nigdy nie dotarł do Rosji i inne opowiadania. Warszawa: Muza, 2007, p. 327.
5 Vladimir Nabokov, Wykłady o literaturze…, p. 481.
6 Vladimir Nabokov, Dobroczynność. Tłum. Michał Kłobukowski, knygoje: V. Nabokov, List, który nigdy nie dotarł do Rosji i inne opowiadania, p. 126.
7 Citata iš: Leszek Engelking, Vladimir Nabokov, p. 107.
8 Tomas Manas, Užburtas kalnas, t. 2, vertė Vytautas Petrauskas, Vilnius: Vaga, 1978, p. 402.
