Kajokas ir kiti jį lydintys asmenys
EUGENIJUS ALIŠANKA
Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Romanas. V.: Tyto alba, 2012. 279 p.
Pačioje romano pradžioje pagrindinis romano veikėjas Gabrielius vakarienės metu šnekučiuojasi su ponia Em. Pokalbio metu dvaro šeimininkė lyg tarp kitko paklausia svečio, kodėl, jo manymu, šiais laikais taip reta literatūros kūrinių, kuriuos skaitytum su tokiu užsidegimu kaip vaikystėje. Klausimas iš tiesų lyg tarp kitko – puikiai tinkantis vietoj banalaus klausimo „Šiandien puikus oras, ar ne tiesa?“, juo labiau kad tie du žmonės yra ką tik susipažinę, neturintys jokios bendros egzistencinės ar intelektualinės istorijos. Bet kirba įtarimas, kad knygos autoriui šis klausimas reiškia daugiau, kad rašydamas šį romaną jis ir pats privalės atsakyti į šį klausimą ir galbūt jau tai daro pirmaisiais sakiniais. Gabrielius atsako žaismingai, „gal todėl, – sako jis, – kad vaikystėje mus domina tiktai herojai. Vėliau įgyjame kitokios patirties, herojus keičia personažai, mąstytojai, kitaip sakant, visokio plauko hamletai. Jie kelia iš tiesų svarbias problemas, kartais įžvelgia dramatiškiausius pasaulio aspektus, tačiau vis rečiau kyla noras su jais tapatintis. Jie ne herojai. Mūsų santykis su literatūros tekstu sudėtingėja, tampa komplikuotas. Herojų era baigiasi, prasideda abejonių, pažinimo, analizės, pastangų suprasti periodas. Skaitai tekstą dažnai jau dėl visai kitų paskatų nei vaikystėje…“ Ponia Em replikuoja, kad herojų ilgesys vis dėlto išlieka, su tuo sutinka ir Gabrielius: „Todėl vakarais per TV žmonės dažniausiai žiūri holivudinius trilerius.“
Iš tiesų, galvoju, kai kurie holivudiniai filmai man patinka labiau negu kai kurios lietuviškos knygos, labiausiai tie, kuriuose apiplėšinėjami bankai ir meno muziejai. Psichoanalitikas paliudytų, kad nesu abejingas pinigams ir menui. Bet svarbiausia, kad tokių filmų vagys – protingi, turintys aukštą IQ, gražiausi ir seksualiausi Holivudo vyrai ir moterys, neretai tos pačios kraujo grupės kaip Tadas Blinda, kitaip sakant, patys tikriausi šiuolaikinio pasaulio herojai, su kuriais vis dažniau kyla noras tapatintis. Ir jau su pirmaisiais Donaldo romano puslapiais, kuriuose piešiama dvaro prabanga, aprašoma unikali „prašmatnios moters“, kaip ją pavadina mintyse Gabrielius, kolekcija – Judo virvė, Saljerio kaukė, Mocarto nosinė, Jono Gėriko paveikslas, – bandau modeliuoti romano eigą. Holivudiškai herojišką. Tobulą vagystę, kurios atlikėjas – beveik genijus. Galiausiai jis atskleidžia ir šių rūmų turtų neaiškią kilmę, o pabaigoje gal net ir pelno rūmų šeimininkės, „prašmatnios moters“, ranką.
Tačiau romane siužetas plėtojamas kiek kitaip, ir herojus – čia žodį herojus vartoju kaip literatūros terminą, įvardijantį pagrindinį kūrinio veikėją, – šis herojus nėra itin herojiškas klasikine ar holivudiška prasme. Gabrielius greičiau yra stebėtojas, primenantis Kajoko ankstesnių knygų personažą dykinėtoją, kuris, užuot perkirtęs kaip Damoklas mįslingą mazgą kalaviju, bando jį atrišti. Tam neužtenka vien jėgos ir asmenybės žavesio – tokiam darbui reikia ištvermės, dėmesingumo, pirštų ir proto miklumo. Kad atmazgytum kietai suveržtą mazgą, reikia išsiaiškinti, kaip jis buvo sumazgytas. Kad suprastum, kas vyksta šiame pasaulyje, reikia išsiaiškinti jo sandarą. Pradėti nuo to, kas aš esu. Kas aš. Kazaš. Kazašas. Netgi nesitikint galutinio atsakymo, neturint vilties atrišti mazgą, kurį bandė išpainioti ir Konfucijus, ir Buda, ir Kristus, šimtai išminčių ir Dievo kvailelių. Bent šiek tiek jį atpalaiduoti. Tai savo kūryboje Kajokas ir daro. Sakinys po sakinio, eilutė po eilutės, knyga po knygos, kantriai, neprarasdamas vilties, kartais pasišvilpaudamas, kartais pasišaipydamas iš savęs ir kitų dykinėtojų. Vienus mazgus atpainioja, kitus užveržia dar stipriau, ir mums prieš akis nusidriekia Kajoko mezginys. Įsikandęs vilnonio siūlo galą autorius gudriai šypsos: „Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna ir taip, kaip yra.“ Užtenka trūktelt tą siūlo galą, ir viskas subyrės. Nieko baisaus, sako Kajokas, vis tiek nieko nebūna taip, kaip yra. O kaip yra, mėginu paklaust, deja, girdžiu tik skambų pliaukštelėjimą viena ranka. Sakot, taip nebūna, niekas neploja viena ranka? Paklauskit Kajoko. Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti.
Ir vis dėlto ką mėgina apiplėšti Kajokas ir kiti romane jį lydintys asmenys? Ar ne tą sienų ir langų neturintį dvarą, kurį saugo anattos, autoriaus žodžiais, nesybės? Kokie turtai vilioja kilniaširdžius plėšikus, pasiryžusius tuos lobius išdalinti pasaulio mažutėliams, t. y. skaitytojams? Visa tai, ko dauguma trilerių žiūrovų nemato, bet kas egzistuoja minčių, jausmų sandūrose ir plyšiuose, blyksi iš anapus regimybės tarsi miražai, priverčiantys suabejoti tariamai tvirtos, kietos tikrovės tikrumu. Ar to reikia trilerių žiūrovams? Vargu bau. Reikia tiems, kurie ir taip abejoja. Todėl nesunkiai įsivaizduoju, kad šį romaną tūlas gali perskaityti kaip fantastinį, kitaip sakant, nieko bendra neturintį su realybe. Fantazijos šėlsmas, ir tiek. Akylesniam skaitytojui kils daugiau klausimų, kad ir toks – kaip nesybės gali įgauti esybės pavidalą, kaip jas apskritai įmanoma išvysti? Tačiau religijų istorijoje tai puikiai žinoma praktika – prisiminkime kad ir krikščionybės angelus, puošiančius bažnyčių sienas, velnius ar senųjų baltų dievybes. Kajokas pratęsia šią tradiciją ir nevaržydamas vaizduotės kuria savas nesybes. Savąjį nesybių panteoną. Ir galiausiai pasirodo, kad svarbiausią vietą šiame panteone užima būtybė konfutatis, „liaudyje vadinamas gabrieliais“, kitaip sakant, pats herojus Gabrielius autoriaus valia tampa nesybe. Riba tarp esybių ir nesybių, tarp šiapusybės ir anapusybės išnyksta, ta riba ir neegzistuoja, tik mūsų praktinis protas ją sukuria, ir būtent tai yra viena iš svarbiausių žinių, kurias transliuoja romanas. Ar dėl to galima jį pavadinti mistiniu? Tikrąja, pirmaprade šio žodžio prasme – taip. Bet literatūra nesutampa su filosofija, todėl romanui nebūtina kabinti etikečių. Užtenka pasakyti, kad tai yra trileris.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad šią knygą skaičiau su tokiu pat užsidegimu kaip vaikystėje ar jaunystėje. Su metais vis labiau abejoju, kad toks skaitymo, o kartu ir gyvenimo džiaugsmas gali sugrįžti, o čia dar prieina Kindziulis Kajokas ir sako:
Rytoj bus naujos pergalės, nauji susitikimai, negirdėtos istorijos ir svajonėse teregėti didmiesčiai, iš koto verčiantys atradimai, juk gyvenimas toks dosnus, toks platus ir aukštas, bekraštis, – ir staiga lyg iš niekur išnyra užtvara – mirksnis, kai bemaž viskas atsiduria praeityje, prapultyje, buvo – prakeiktas žodis! Jokia logika nepramušama siena! – taip intensyviai, taip pradmeniškai, taip paprastai ir galingai jau nieko nebus, girdi, nieko ir niekados, viskas liko tenai.
Bet kai kas šioje knygoje mane netikėtai sugrąžino į vaikystę, tiksliau, nutiesė tiltą į mano vaizduotės priešaušrį, pramušdamas, anot Donaldo, tą jokia logika nepramušamą sieną. Tais laikais viena iš mano mylimiausių pasakų buvo pasaka apie nuskendusį arba prasmegusį dvarą, kurio vietoje atsiranda ežeras. Tačiau tas dvaras neatsiduria visiškoje prapultyje, kartą per šimtą ar daugiau metų jis trumpam išnyra iš nebūties, pilnas stebuklų. Su virpuliu žengdavau paskui laimingąjį herojų į tą dvarą ir verkdavau, kai tas laimingasis pritrūkdavo skatiko, kad sugrąžintų dvarą į būtį visiems laikams. Dabar žinau, kad už viso to slypi archetipai ir mitai, kad mitas yra tai, ko niekada nebuvo, bet visad yra, ir neatsitiktinai, visai neatsitiktinai Kajoko dvaro herbe įrašytas iš pirmo žvilgsnio keistas šūkis. Kajokas seka pasaką apie dvarą, apie ežerą, apie nesybes, ir man nebesvarbu, kad ne viskas atitinka mano vaikystės pasakas, tai Kajoko pasaka, kurioje trumpam pasirodo stebuklingas dvaras ir išnyksta ar beveik išnyksta, nes jo niekados nebuvo, bet jis visad yra. Ir išnyksta jis šiek tiek kitaip nei vaikystėje, jis dega, jo dvariškiai miršta vienas po kito, bet to reikalauja mito logika.
Kajokui nesvetimas archetipinis, mitologinis mąstymas, ne veltui jis semiasi išminties iš senųjų mokymų ir religijų. Todėl romaną skaitau ne su tokiu užsidegimu kaip vaikystėje, bet sustodamas, pagalvodamas, pasigilindamas į atskiras detales, kartais net užmiršdamas, kad tai romanas. Tiesiog man žanras nelabai rūpi. Sakykim, ilgam stabteliu prie frazės, apibūdinančios vieną iš nesybių, rausvuosius drambliukus: „Primena žmones, kurie galvoja: šiandien truputuką nusižudysiu, o rytoj vėl gyvensiu.“ Kodėl būtent ši? Gal todėl, kad aš pats esu viena iš nesybių, paprastas rausvasis drambliukas, kuris kasdien truputuką žudosi, atidėdamas gyvenimą kitai dienai. Eidamas per nesybių enciklopediją, kurios Kajokui pavydėtų pats Borgesas, mėginu surasti pažįstamas iš gyvenimo nesybes, vieną kitą savybę atpažįstu, bet suvokiu, kad pernelyg mažai pažįstu būtybes, kurios mane supa. Mano vaizduotė nėra tokia laki.
Ir dar pagalvoju: ar ši knyga įkandama skaitytojui, nepažįstančiam Kajoko, jo kūrybos? Skaitydamas „Ežerą“ nukeliauju į jo ankstesnes knygas, apsilankau ir pirmajame romaną primenančiame kūrinyje „Rojus / ruduo“. Nėra abejonių, kad visos knygos yra susijusios matomais ir nematomais saitais. Į „Ežerą“ atkeliauja ir pagrindinis ankstesnio kūrinio personažas Rojus Ruduo, ir Jonas Gėrikas, ir Brisė, ir Judas, atrieda ir Balažinkas – mažas pūkuotas nuo brėkšmos užsilikęs rūko gurvuolėliukas, prozos tekstuose vis blyksteli poetiniai perliukai, pagaliau ir pagrindinis romano veikėjas ežeras yra tas pats Gelšaus ežeras. Iš poezijos knygos atklysta ir kurčias asiliukas. Taigi viskas tarsi kartojasi. Kadaise literatūros mokslininkai skaičiuodavo, kiek kartų poeto kūryboje pasikartodavo žodžiai ruduo, lietus, debesys, ir remdamiesi skaičiais mėgindavo rekonstruoti poeto vidinį pasaulį, užuot kaltinę autorių kalbos skurdumu. Kajoko kūryboje pasikartojimai atlieka kitą vaid-menį, jie paliudija, kad rašytojas rašo ne atskiras knygas, bet vieną didelį tekstą. Gyvenimo knygą. Savotišką serialą. Epą. Mitą. Ir tarsi nejučia, knyga po knygos, pats Kajokas virsta mitu. Vienu gražiausių lietuvių literatūroje.
