Iš ko neatsiranda nepriklausomybė

KAROLIS DAMBRAUSKAS

Šis trumpas tekstas tebūnie atsakas į Donato Paulausko šių metų kovo 1 d. „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtą straipsnį pavadinimu „Nepriklausomybė iš pykčio ir apmaudo“.

Polemizuoti su straipsnio autoriumi skatina keletas dalykų. Pirma, pati diskusijos tema – nepriklausomybė, – teisėtai reikalaujanti sau dėmesio. Antra, idėja, kad apie svarbius dalykus reikia kalbėti atsargiai. Taigi dar vienu akstinu sureaguoti tapo autoriaus retorika. Norėčiau pradėti būtent nuo šio faktoriaus.

Būtų galima palikti autorių ramybėje, jei savo mintis, kurios randamos minėtame tekste, jis būtų išsakęs privačiai prie bokalo alaus ar taurės vyno, tačiau jos publikuotos viešai, tad ir autoriaus kalbėjimui turėtume taikyti griežtesnius kriterijus. Viešas kalbėjimas, žodis turi įtakos ir nuo to, kalbėjimas bus paremtas faktais ar „pamąstymais“, priklauso gana nemažai. Konkrečiu aptariamos Nepriklausomybės atveju gali netgi kilti mintis, kad tikrai – „kažin ar čia yra ką švęsti?“

Skaitant straipsnį susidaro įspūdis, kad autorius teisus. Tačiau ar tam tikro apmaudo-išdaviko nesama ir paties autoriaus kalbėsenoje? Kadangi tai gali žinoti tik straipsnio autorius, toliau šio klausimo nesvarstysime. Įspūdį, kad Nepriklausomybė kilusi iš pykčio ir apmaudo, patvirtina šios dienos lietuviškos realijos. Autorius taikliai įvardijo tokias Nepriklausomybės manifestacijas kaip pykčio minių eisenos, tariamai įžeidžiančios tam tikrų produktų nuolaidų akcijos ir pan. Visuomenėje esama daug neigiamų emocijų, tačiau, mano nuomone, buvo kiek susipainiota tarp priežasčių ir pasekmių. Čia atrodo verta užduoti klausimą: Nepriklausomybė kilo iš apmaudo ir pykčio ar priešingai – pyktis ir gėla kilo iš Nepriklausomybės? Jeigu taip – tai kodėl?

Teiginiui, kad Nepriklausomybės atsiradimas sąlygotas pykčio ir nusivylimo, įrodyti reikėtų argumentų. Kas, kieno atžvilgiu ir dėl ko pyko? Jeigu autorius priekaištauja Nepriklausomybei dėl tokios jos kilmės, tuomet turbūt praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios visuomenės pyktį režimo atžvilgiu ir nusivylimą juo jis laiko neigiamu. Ar tokiu atveju būtų teisinga sakyti, kad žmonės, kurie 1990 metų kovo 11-ąją atkūrė šalies Nepriklausomybę, pyko be reikalo? O gal jie be reikalo pyko dėl netobulos sovietinės modernizacijos?

Net jei ir būta tokio pykčio, manau, jis buvo natūralus. Tačiau net ir tokiu atveju nemanau, kad tai galėjo būti toji priežastis gultis po tankais.

Galiausiai nesutinku su Donatu Paulausku, nes nemanau, kad laisvę galima pasiekti būnant nelaisvam, t. y. priklausomam nuo savo neigiamų emocijų ir minčių. Manau, ši Nepriklausomybė kilo iš pozityvaus neturėjimo ką veikti, kaip pokštas ar „zbitka“ (prisimenant Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“). Staiga „kažkas atsitiko“ ir tai, kas pirmiausia buvo nepavojingas pokštas, tapo nevaldomu reiškiniu kelyje į laisvę. Galbūt galima kaltinti šiuos žmones naivumu, bet argi įsivaizduotume, kad Baltijos kelyje stovėjo pikti ir nusivylę žmonės?

Visai kas kita, jei imtume svarstyti, kad šia Nepriklausomybe sunkiai pasinaudojama. Šiandien šalyje tikrai esama daug žmonių, kurių lūkesčių nepriklausomybė nepateisino, tačiau tai jau ne laisvės ir nepriklausomybės kaip tokios problema.

Autorius straipsnio pabaigoje reziumuoja: „viskas, ką žinome apie Nepriklausomybę, kaip jaučiame ją – visa tai yra apmaudi praeitis, kelianti pyktį. Nepriklausomybės kategorija priglaudė visas apmaudžias, isteriškas, resentimentu paženklintas projekcijas.“

Ką mes šiandieną žinome apie Nepriklausomybę, yra tai, kad neonaciai žygiuoja Gedimino prospektu, dauguma žmonių piktinasi „Tarybinių“ dešrelių nupiginimu prieš valstybines šventes (nors niekas nesipiktina, sakykim, „Smetonos“ produktų egzistavimu, kas, mano nuomone, irgi yra simptomiška), ir tai, kad visuomenė yra nepalanki kitokiai nuomonei, kultūrai ar gyvenimo būdui. Tačiau esu linkęs manyti, kad pasipiktinimo šaltinis ne vakardiena, o šiandienos įvykiai. Mūsų santykis su sovietine praeitimi yra kuriamas iš dabarties pozicijų.

Paties Nepriklausomybės reiškinio kildinimas iš tariamo aklo visuomenės pykčio sovietmečiui suponuoja mintį, kad visas šios dienos laisvės projektas yra pasiektas tamsių masių, kad tai yra bergždžias reikalas, nes viskas prasidėjo nuo pykčio ir toliau tęsiasi juo remiantis. Galima pagalvoti, kad nėra ką čia švęsti, nusispjauti ir palikti visą šitą reikalą likimo valiai. Čia nenoriu pasakyti, kad autorius būtent tai ir turėjo omenyje. Greičiau norisi atskleisti pavojingų autoriaus retorikos interpretacijų galimybes, kurias ji pati pasiūlo.

Manau, kad ši Nepriklausomybė yra kilusi iš laisvų žmonių ir laisvės troškimo. Status quo, kad esame priklausomi nuo savo nuovargio, nusivylimo ir apmaudo dėl neįgyvendintų ambicijų, kelia rūpestį. Tačiau anaiptol ne dėl pačios Nepriklausomybės, o dėl mūsų kol kas neišlavėjusio gebėjimo gyventi kaip laisvi žmonės ir iš to kylančio Nepriklausomybės netvarumo.