DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS. Eilės

Vaiko žvilgsnis per petį

Mes buvome vilkais,

Tuomet strazdais,

Vėliau šilkverpiais.

Po kurio laiko kūrėme meną,

Peilius, ietis, karietas,

Netvarų civilizacijos ledą

Mes buvome namais, langinėmis,

Bėgiais, traukiniais,

Šokdynėmis ir laidynėmis;

Kai dienos tiksėdavo

Keturiasdešimt penkiais

Smalsaus drugio dūžiais per valandą,

Kai būdavo laimė pamokose

Gauti vietos šiapus stiklo,

Šalia permatomumo ir paveikslų

Į žaidimų aikštelę

Žvejo monologas

ant begalinio molo

Šiąnakt aš misliju apie praeitį

Ir kuršių moteris, nešiojusias

Vaikus, žuvų pundus, samanas (stogams), tinklus.

Šią naktį aš giliai išgyvenu

Ateities nenumanomumą

Išplaukusiems į marias.

Viskas turi likti saugu:

Namai ir vaikai,

Suraišyti tinklai,

Saugiai grįžti laivai ir

Vyrai, iš toli matantys

Taip pažįstamą galvaskarės raštą,

Padrąsinančią šypseną,

Vyrai, laukiantys šiupinio,

Užukaldrio švelnybių

Ir to, ką saugojo jų moterys prieš išplaukiant –

Raktų ryšulius, pinigus, gal net ištikimybes