Begalybės spąstuose

SARA POISSON

Iš ciklo “Mano draugai”

Kad žmonės priklausomi nuo skaičių ir be jų nebegali išgyventi nė dienos, turbūt aišku. Užtenka žvilgtelėti į laikrodį, telefono aparatą ar net stalą po vakarienės, ant kurio lieka vienas, du ar trys puodeliai, viena, dvi ar trys lėkštės. Nesusilaikome jų nesuskaičiavę. Tai mums atstoja nesamą skanėstą, kurį čiumpame ir praryjame nesusimąstę, netgi nespėję pajusti skonio.

Sykį internete ieškojau nenaujos spintos ir aptikau, kad žmonės mėgsta kur kas paprastesnius skaičius nei tie, kurie leistų greičiau susikalbėti ir skubiau parduoti nebereikalingą daiktą. Išsimatavau, kokio pločio, aukščio ir gylio baldo man reikėtų. Maniau, kad tai man padės greičiau išsirinkti spintą. Paaiškėjo, žmonės pardavinėja dvejų, trejų ar net ketverių durų spintas su antresolėmis ar be jų, bet tik retas iš jų skelbia tų spintų matmenis.

Mano vargas ir laikas matuojant spintai tinkamą nišą pasirodė tuščias reikalas. Neliko manyti nieko kita, kaip tik tai, kad didžiausią aistrą žmonės jaučia skaičiams nuo vieno iki penkių.

Vis dėlto gamtoje ir žmonių bendrijoje pasitaiko išimčių. Patyriau žmogaus aistrą ne tiek pačiam skaičiui, kiek jo grafinei išraiškai ir dviprasmybei.

Vienas mano draugas buvo priklausomas nuo aštuoneto ir begalybės ženklo ir gebėdavo iš karto mėgautis ir vienu, ir kitu.

„Kai pamatau aštuonetą, suprantu, kad dar galiu mąstyti, ir tai patvirtina, jog esu gyvas“, – sakydavo jis šiek tiek drovėdamasis dėl šios ne visai patogios ir ne iki galo aiškios, pernelyg miglotos vertės ir abejotino grožio padėties. Nuleisdavo akis ir tankiai mirksėdavo, tarytum norėtų nuvaikyti į jo akis lendančius smulkius mašalus ar iš jo akių besikėsinančias išsiristi ašaras (mat mirksėjimo sukelta oro sluoksnio vibracija padeda labiau atriboti žmogaus vidaus ir išorės zonas). Ko gera, šitaip mėgindavo gintis ir nuo dar intymesnio prisipažinimo pavojaus, ir nuo galimų klausimų, kurie provokuotų pasisakyti išsamiau.

Ne iš karto jis žengė dar vieną žingsnį. Sykį beveik paskubomis, pridusęs nuo kažko, kas jį spaudė iš vidaus, prasitarė, kad pamačius aštuoneto ar begalybės ženklus jam pakyla apetitas, suaktyvėja seksualinis geismas ir išsiskiria seilės. Dar vėliau užsiminė, kad toji ženklo dviprasmybė jam lyg elektros laukas, kurio energijos dalis jį įkraunanti arba pažadinanti iš nuolat apninkančio abejingumo pasauliui.

Kartais prieš miegą jis vartydavo knygas, atsiversdamas aštuntąjį puslapį. Aštuntąją puslapio eilutę ir žodį siedavo su tuometinio savo gyvenimo laikotarpio turiniu. Šiam rimtam reikalui, beje, tikdavo ir aštuoniasdešimt aštuntas puslapis.

Esu atkreipęs dėmesį į tai, kad iš jo pasiskolintose knygose aštuntas ir aštuoniasdešimt aštuntas puslapiai atsiversdavo, vos tik paimdavai knygą į rankas norėdamas atskleisti. Jokio stebuklo čia nebuvo – tiesiog šiuose puslapiuose knygos buvo dažniausia skaitomos. Knygos kūnas tai atsimindavo.

Mano bičiulio turimos Platono „Valstybės“ aštuntajame puslapyje galėdavai perskaityti, kaip kalbasi Sokratas ir Glaukonas, savo dialoge atskleisdami nevaisingos komunikacijos priežastį. Sokratas klausia Glaukono, ar galėtų įtikinti tuos, kurie visai nenori jo klausyti, o Glaukonas pripažįsta, kad negalėtų.

O C. G. Jungo „Psichoanalizėje ir filosofijoje“, tiksliau, aštuoniasdešimt aštuntajame puslapyje, Ulisas prilyginamas Jėzui ir Budai, kurie išsivaduoja iš kvailų iliuzijų pasaulio, į jį žvelgdami pasyviai „iš aukšto“. Ulisas, kaip ir jie, įveikia kvailių pasaulį ir prieštaravimus. Faustas atranda save amžinajame moteriškume, o Ulisas esą paskutinį žodį suteikia misis Blum, kuri siejama su atgimstančios žemės įvaizdžiu.

Dievaži, būrimas iš aštuntojo puslapio ir eilutės man atrodė kažin koks moteriškas, tačiau kaip tik šitaip mano bičiulio pasaulis susiraitydavo į skalsų begalybės riestainį, užkirsdamas kelią įtarimams ir mano įgimtai ironijai.

^{Aštuoneto ir begalybės prasmę tasai žmogus surasdavo ne vien savo knygose. Kartais jam tiesiog užtekdavo pasivaikščioti gatve ir aptikti ten aštuntąjį namo numerį. Jį taip pat gelbėdavo automobilių numerių aštuonetai arba miestų maršrutinio transporto stotelių grafikai su ten nurodytu autobusų ar troleibusų atvykimo laiku.}

^{Teko suvokti, kokių nepatogumų jam sukėlė mano tariama geradarystė, pasikvietus jį paplaukioti baidarėmis. Mano naivus sumanymas buvo padėti jam išsivaduoti iš tos begalinės aštuonetų priklausomybės ir pasinaudoti laisvės galimybe. Tikėjausi, kad mano nuoširdi bendrystė jam padės užmiršti savo keistą narkotiką. Būkim atviri, kaitino ir eksperimento azartas bei galimybė įrodyti žmogiškų įpročių ir ritualų bergždumą.}

^{Viskas baigėsi tuo, kad viduryje upės užklupus lietui mūsų herojų apėmė toks kraupus nerimas, kad turėjome išlipti ir šlampančiame pakrantės smėlyje rašyti neišradingus simbolius, tučtuojau nuplaunamus vandens. Aštuonetai žaibiškai virsdavo trejetais, šešetais, devynetais, nuliais, skliausteliais ar daugtaškiais, o netrukus nelikdavo nieko.}

^{Lietus trynė aštuonetų kūnelius lyg laikas trumputėlius kažkieno kaulus. Tarytum norėtų pasakyti, kad skaitmens ir skaičiaus būtis perdėm laikina.}

Galiausiai mano bičiulis pareiškė, kad tai – bloga lemiantis ženklas. Po šio mūsų pasiplaukiojimo jam pakilo karštis ir lovoje jis praleido visą savaitę. O gal aštuonias dienas? Jau vien tai, kad keliu šį klausimą, rodo, kad ši priklausomybė nėra tokia jau visiškai neužkrečiama.

Gali būti, kad atsakymas ateitų ieškant skirtumo tarp septyneto ir aštuoneto ir juos gretinant. Juk galbūt kažką reiškia tai, kad laiką mes skirstome į savaites sudarančius septynetus, pakartodami vieną svarbiausių kultūros mitų, kad gyvename septintuko pasaulyje. Jei šią padėtį bandytų apibūdinti krikščionis, jis sakytų, kad mūsų kultūros ištakose įsitaisęs Dievas ir jo Apreiškimas. Dievas, kuriantis pasaulį per septynias dienas, arba per septynis simbolinius periodus. Kuriantis pasaulį, kurį apreiškė žmonėms ir kuriame jiems apsireiškė. Visko gali būti, kad po septynių simbolinių dienų Dievas darė tai, kas žmogui privalo būti paslėpta, nes daugiau jam jau nebepakeliama. Nes, kaip žinome, jam sunkiai pakeliama pati begalybės sąvoka.

Gali būti, kad mano bičiuliui per kažkokią laimę ar nelaimę buvo pavykę išsiveržti iš septynetais matuojamo cikliškumo, tačiau nepasisekė iki galo išsilaisvinti iš linkstančios į ritualus ir apibrėžtumą prigimties. Iš to, kokį vaidmenį mano draugo gyvenime vaidino aštuonetai, iš jo karštligiško akių blizgesio, kuriuo mane tvilkė žygio metu per lietų, galėčiau spėti, kad buvo kažkur įstrigęs – panašiai kaip įstringama angoje, skiriančioje du pasaulius. Kartais gyvūnus panašiai sukanda tvoros tarpas ar spąstai. O juk spąstų masalas jiems žada maisto malonę. Panašiai aštuonetas ar begalybė reiškia naujo pažinimo ir laisvės nuo socialinių standartų galimybę. Deja, ne kiekvienas pasiruošęs būti daugiau nei žmogumi ir įvertinti visą naują informaciją, naują kodą. Dėl to pakliūvama į spąstus, į naują, daug skausmingesnę priklausomybę, kuri, skirtingai nei senieji socialiniai kultūriniai kodai, pažymėta vienatvės ir miglotumo ženklu.

Nežinomybė, kurią išgyventi padeda daugelio praktikuojami ritualai, dažniausiai yra netgi nepastebima. O jei ši egzistencinė migla ir apreiškiama, ją kur kas lengviau pakelti dėl bendro mito arba dėl elementaraus užimtumo ritualizuotu gyvenimu.

Vienintelis, kas gresia šių laikų vis dar ritualinį savaičių ir savaitgalių gyvenimą gyvenančiam žmogui, yra pernelyg suintensyvėjęs ritmas ar apsukos. Kai ritmas pranoksta žmogaus galimybes jį pajusti ir gyventi gyvenimą, nelyginant šoktum, jis tampa panašiai destruktyvus kaip iš kojų verčiantys šokių suktukai. Imama nebejausti žemės po kojomis, apima svaigulys, akys nebepajėgia fiksuoti pro jas pralekiančių vaizdų, nes žemiškam ritmui sukurta būtybė patiria ritmą, kuris jai svetimas. Pernelyg įsukęs šokis bloškia žmogų žemėn, palikdamas jį ten vienišą, bejėgį, sugėdintą, atskirtą nuo kitus žmones vis dar siejančios ritmo ir ritualo harmonijos.

Panašiai vienišas, atskirtas ir dažnai bejėgis yra žmogus, kuris savo valia ar per kažkokią nelaimę yra įsukamas į kitokį nei bendruomenės ritmą ir simbolius. Būtent tai ir nutiko minėtam bičiuliui.

Kol kas nėra atsakymo į klausimą, ar šį sunkumą lemia nepakeliama dieviškos laisvės zona, išsiveržus iš žmogiškosios zonos, ar vis dėlto zona, kurią Dievas atidavęs velniui. Aišku tik tai, kad Dievo velniui atiduota zona vis tiek lieka Dievo zona, nors ir netiesiogiai.