Tos epochos pabaiga

VYGANTAS VAREIKIS

1953 metų vasario pabaigoje Lietuvoje vyko eiliniai sufalsifikuoti rinkimai į eilinę Aukščiausiąją Tarybą. Komunistinis dienraštis „Tiesa“ ta proga pažymėjo, kad „Didysis Stalinas yra lietuvių tautos laimės kūrėjas“. Tikrai jau taip. Kai kurie mūsų tautiečiai laimingas dienas vasario pabaigoje sutiko amžino įšalo žemėje, Magadano rūdynuose ar Vorkutos anglių kasyklose…

1953 metų kovo 5 dieną, prieš 60 metų, mirė sovietų diktatorius Josifas Stalinas, jo netektis milžiniškos šalies gyventojus privertė raudoti – vienus iš liūdesio, kitus iš sunkiai tramdomo džiaugsmo.

Tarybinis lietuvių poetas Teofilis Tilvytis, kurio kūryba yra pelnytai užmiršta, ta proga rašė:

Amžinai jis negyveno, bet kai kurie jo veiklos pėdsakai išlieka iki šiol. Ką ten Tilvytis, jeigu ir talentingas rašytojas Antanas Vienuolis tada rašė: „Stalinas, aukštai iškėlęs tą laisvės ir laimės ir visų žmonių brolybės ir lygybės švyturį, mirė, bet jo mokslo šviesa amžiams švies ir rodys žmonijai tikriausią kelią į jos galutinį tikslą – komunizmą.“

Visas tas servilizmas prieš diktatorių toje griuvėsių šalyje, skirtingai nuo Vakaruose Staliną garbinančių intelektualų, kilo iš baimės, o ne iš susižavėjimo ar naivaus tikėjimo progresu, kurį simbolizavo permainos Sovietijoje. „My živiom pod soboju ne čiuja strany“, – XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje užrašė Osipas Mandelštamas ir sumokėjo už šias eiles apie Tautų tėvą gyvybe.

Vargu ar daug šiandien rasi Lietuvoje Stalino gynėjų, kurie pateisintų jo politiką, tačiau pasitaiko. Paklausk kad ir Paleckio į teismą atėjusių palaikyti žmonių – žiūrėk, ir gausi nerišlų atsakymą apie Stalino reikšmę ir jo laikų pergales…

Rusijoje tokių rėmėjų yra nepalyginti daugiau. Ar kas drįstų viešai teisinti kito XX amžiaus diktatoriaus Adolfo Hitlerio nusikalstamą politiką? O štai „sausarankio paranoiko“, kaip jį pavadino garsus rusų gydytojas Vladimiras Bechterevas, veiksmai vis dar nesulaukė visuotinio pasmerkimo. Iš čia ir tas nervingumas, kai prabylama apie nacių ir sovietų nusikaltimų sulyginimą, apie Hitlerio ir Stalino politikos tapatumą, apie dujų kameras ir gulago lagerius…

Stalinas buvo tokio psichologinio tipo asmenybė, kuri gali tarpti tik totalitarinėje sistemoje. Kaip koks Baltarusijos batka. Kita vertus, Stalinas puikiai mokėjo manipuliuoti masėmis. Jau gerokai po Stalino mirties kanadiečių filosofas Marshallas McLuhanas suformulavo manipuliavimo masine sąmone dėsnius, pažymėdamas, kad technologijos verčia žmones mąstyti mitologiškai. Geras valdovas ar blogas valdovas. Išsilavinęs, apsišvietęs valdovas bendrauja su žmonėmis, o žmonės laukia jo pamokymų.

Tad Stalinas buvo ne tik funkcionierius biurokratas, bet ir manipuliatorius cinikas. Jis mokėjo kurti trumpus banalius aforizmus, propagandinė mašina juos perduodavo kaip žinią liaudžiai: „Technika lemia viską“ arba „Kadrai lemia viską.“ „Didžiosiomis komunizmo statybomis“ Stalinas vadino Volgos–Dono kanalo statybas, kuriose dirbo ir mirė vien gulago kaliniai…

Stalino nebėra, bet kai kurie jo propagandiniai metodai tebegyvuoja. Šiuo požiūriu poetas Teofilis Tilvytis buvo teisus. Rusijos informacinė sistema vykdo psichologinį karą prieš Ameriką, Vakarų vertybes, ką ir kalbėti apie Lietuvą ar Ukrainą. Lietuvoje rinkimų metu kai kurios partijos manipuliuoja šūkiais „Mes žinome kaip!“

Propaganda prieš skalūnų dujų žvalgybą ar naujų jėgainių statybą Lietuvoje pridengiama šventa kova už gamtos išsaugojimą, nors Lietuvos ežerai ir upių vingiai nusėti tos pačios tautos atstovų paliktomis šiukšlėmis, o už gamtines dujas Rusijai mokama daugiausia Europoje.

„Melu patikės – tiesa ne.“ Šis posakis, beje, taip pat yra priskiriamas Stalinui.

LRT radijo komentaras (II.22)