Šviesa, jos partneriai ir Parulskis

KAROLIS DAMBRAUSKAS

Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. Romanas. V.: Alma littera, 2012. 254 p.

Kontekstai

Rašytojas Sigitas Parulskis už šią knygą buvo paskelbtas Tolerancijos žmogumi. Titulas kasmet suteikiamas Kaune esančio Sugiharos fondo, pavadinto tarpukariu Kaune dirbusio Japonijos imperijos vicekonsulo vardu.

Kas paskatino imtis šios recenzijos? Juk Parulskis yra rašytojas, pagal kurio knygų leidybos intervalus greitai bus galima pradėti skaičiuoti laiką. Dveji metai galėtų būti „vienas parulskis“ (kelios ar daugiau Parulskio knygų pasirodo daugmaž kas dveji metai: 2000, 2002, 2004… 2012, kita – 2014?). Ir nieko čia nepadarysi, nes leidykla „Alma littera“ yra lyg toji moira Lachesė, nulemianti žmogaus, ar šiuo atveju – knygos, gyvenimą dar prieš jam gimstant, diktuojanti gyvenimo ritmą. Tačiau apie kontraktus ir meno darymą ne šį kartą, juolab kad, rodos, ir pačiam rašytojui tai taip pat nėra tik dar vienas romanas.

Ką gi mes, kaip interpretuotojai, galime pasakyti apie holokaustą? Bene pirmasis lietuviškojo holokausto tema prabilo Icchokas Meras (tiesa, dar 1963 m.!) egzistencialistinio pobūdžio ir hemingvėjiško stiliaus romane „Lygiosios trunka akimirką“, pasakojančiame apie Vilniaus geto kasdienybėje užgimusią dviejų jaunuolių meilę. Taigi holokaustas nėra visiškai nauja tema lietuvių literatūroje. Tačiau viena, kai prieš neonacistinių patriotų eisenas Lietuvos prospektuose ir alėjose eina protestuoti tautinės mažumos, ir kas kita, kai prieš jas pasisako kraujo broliai, rūšiniu atžvilgiu „grynaveisliai“ lietuviai. Parulskis yra pirmas lietuvis (etniniu požiūriu), prabilęs šia tema. Tiesa, be grožinės literatūros, šia tema medžiagos leidžiama nemažai. Vienas iš paminėtinų atvejų yra Lietuvos istorijos instituto išleisti Zenono Blyno – jauno tarpukario Lietuvos fašisto, studijavusio Romoje, besižavėjusio Mussolini Italija, – dienoraščiai. Lietuvos nacionalistų partijos įkūrėjo, nacių vykdytos politikos Lietuvoje kritiko, vėliau, uždraudus partiją, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos – antinacinio pogrindžio organizacijos – aktyvaus nario užrašai, detaliai nušviečiantys nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje. Autoriaus pateikiami autentiški lietuvių dalyvavimo holokauste liudijimai atskleidžia dėl bendradarbiavimo su naciais turėtas iliuzijas ir jų žlugimą. Rašydamas knygą, Parulskis rėmėsi minėtais dienoraščiais kaip autentiška medžiaga.

Dar vienas aptariamojo kūrinio kontekstui svarbus dalykas – oficialusis valstybės lietuviškojo holokausto naratyvas. Valdo Adamkaus prezidentavimo metu suformuota valstybinė pozicija, kuria holokaustas buvo pasmerktas. Kita vertus, Lietuvos vidaus reikalų ministerija panašiu metu užsiiminėjo saviveikla ir kūrė savo herojišką naratyvą apie tarpukario Lietuvos policiją, esą ištikimai tarnavusią savo šaliai ir (kai kuriems) jos piliečiams. Konkretus atvejis – 2008 m. finansiškai parėmus VRM išleista istoriko Petro Stankero knyga „Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare“. Tiesa, po kelerių metų plėtojamoms idėjoms sulaukus reakcijos viešojoje erdvėje istorikas turėjo palikti VRM. Šiaip ar taip, du tos pačios valstybės skirtingi naratyvai byloja, kad požiūris į klausimą nebuvo toks valstybinis ir vienareikšmiškas, kokį jį siekta pavaizduoti.

Net ir šiandien viešojoje erdvėje į šią temą žvelgiama nevienodai, o neretai ir baugščiai, stengiantis rinktis žodžius, tarsi būtų nepasitikima savo jėgomis ramiai aptarti klausimą. Užuot siekus plėtoti visavertę diskusiją, mieliau einama manifestų skelbimo keliais ir takeliais. Užtenka prisiminti praėjusiais metais viešuosiuose šalies vandenyse dumblą sukėlusią Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio istoriją. Kad ir kokio pobūdžio būtų aktyvistų manifestacijos, dažnai atrodo, kad iškelti savo vėliavą ir ją ginti yra garbės reikalas. Ir ne taip jau svarbu, ar vėliava iškelta logikos baruose šiek tiek pasimetusių patriotų, teigiančių, kad tikras lietuvis negali turėti nieko bendra nei su komunizmu, nei su holokaustu, ar holokausto tema kalbėti itin nevengiančio liberaliojo elito: kartais susidaro įspūdis, kad abiem pusėms rūpi įrodyti ir įtvirtinti savo tiesą. Pirmieji baisiai nori būti tikriausi iš tikriausių lietuvių, o antrieji, matyt, labiausiai žydus mylintys lietuviai.

Knyga

Tai, ką savo knygoje išsako Parulskis, yra, be abejo, nauja lietuvių literatūroje. Manau, jau esame įpratę kalbėti apie tai, „kas ką šaudė“, tačiau Parulskis, rodos, siekia perdėlioti akcentus. Be nužudytų žydų, žudynių užsakovų ir jų vykdytojų – lietuvių baltaraiščių, – esama dar vienos grupės žmonių, kurie sudarė bene didžiausią (galėtume netgi sakyti, antrą pagal gausumą po nužudytųjų) dalyvių skaičių – tai stebėtojai. Parulskis į avansceną išveda tylų žudynių stebėtoją, jo mentalitetą. Siekiama rekonstruoti, išplėtoti ir labiau atskleisti šį aspektą. Į atmintį čia pasibeldžia pokario lietuvių kino genijaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“ pasyviam nusikaltimo stebėtojui, kuris, paprastai bijodamas sušlapti kailį, dažnai lieka stebėti nusikaltimo stovėdamas po medžiu, teisme užduodamas klausimas: „Kodėl liudytojas stovėjo po medžiu?“

Tikriausiai pabijojęs, kad autentiškais faktais paremtas turinys „neištemps“ romano, Parulskis gana neblogai išplėtoja biblinę kūrinio dimensiją. Romane gausu ne tik smurtinių scenų, bet ir biblinių motyvų ar parafrazių. Baltaraiščių būrio vyriausiasis Jokūbas – kunigu kadaise norėjęs būti, tačiau vėliau iš seminarijos išmestas galvažudys – kalba palyginimais ir apverstomis Biblijos citatomis. Ryškios, gal net nuviliančiai akivaizdžios paralelės mezgamos tarp Biblijos ir Vincento gyvenimo istorijos. Vincento patėvis – dailidė, jis, kaip ir Kristus, niekuomet nėra sutikęs savo tikrojo tėvo, tačiau kaip ir Dievo Sūnus siekia jį pažinti. Pats vardas Vincentas iš lotynų kalbos išvertus reiškia nugalėtoją, tą, kuris nugali. Įdomi stebėtojo ir nugalėtojo sąsaja. Laikas, kai vyksta baisybės, tačiau fotografas kaip ir Kristus tik stebi, kas vyksta. Budelis Jokūbas (hebr. „jis seka paskui Dievą“), vadovaujantis visoms žudynėms. Kristui tylint, Jokūbas eina paskui rūstųjį Senojo Testamento Dievą, braunasi per pragaro ratus ir siekia įvykdyti dieviškąjį kerštą.

Kai gyvenimas tampa trapus it kaukolės lukštas akistatoje su kulka, atsiskleidžia visas jo netikrumas, jis romane iliustruojamas tokiais intertekstais kaip Platono olos alegorija, Kafkos vabališka metamorfozė (kaip greitai beprasmybės akivaizdoje galima virsti vabalu), Freudo psichoanalizė. Ypatinga romane yra Menininko figūra – vokiečių SS dalinio vadas romane iškyla lyg piktasis demiurgas ar Mefistas. Jis yra tas rafinuoto proto blogis, kuriantis antipasaulį. Gana skaidrus romano personažas yra stebėtojo Vincento meilužė Judita. Mylinti moteris, kuri tiesos akivaizdoje iškyla kaip alternatyva stebėtojo pozicijai. Ji teigia, kad visuomet esama galimybės rinktis: žmogus nėra gyvenimo dėsnių už pavadėlio vedžiojamas prisukamas šunytis.

Politika

Savo romanu Parulskis imasi deheroizuoti tam tikrus lietuvybės mitus. Papasakojami dalykai, kurie tam tikroms visuomenės dalims gali sukelti šoką. Parulskis įvardina skaudulius nedviprasmiškai konstatuodamas, kad nacių okupacijos metu Lietuvoje veikę Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionai šaudė žydus. Kita vertus, būtų galima klausti, ar tiesa romane nėra supaprastinta. Parulskio plėtojamas naratyvas yra glotnus, lyg Vincento karstui obliuojamos lentos, be rakščių ir niuansų. Čia nėra plėtojamos asmeninės veikėjų (nesvarbu, kuriai pusei jie atstovautų) istorijos.

O tokių asmeninių istorijų tikrai gausu. Bronius Norkus, nacionalinis herojus, kuris pirmasis per sukilimą Kaune virš Prisikėlimo bažnyčios iškelia trispalvę, vėliau tampa TDA bataliono nariu ir yra nacių įpainiojamas į žydų žudynes. Jonas Noreika, kurio biografijoje esama ir antinacinės, ir antisovietinės, ir valstybinės veiklos elementų. Toks asmenybių komplikuotumas kyla iš to, kad jų veikloje nacionalinis heroizmas pinasi su baisiais nusikaltimais žmoniškumui. TDA pirmojo bataliono vadas Bronius Kirkila eina žudyti žydų keršydamas šiems už savo šeimą ir vėliau nusišauna. Herojai tampa banditais. Tiesa, vėliau patys budeliai, atlikę darbą, dažnai tapdavo nacių aukomis. Iliustratyvi tarpukario rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio šeimos, ypač sūnaus Algirdo, gyvenimo istorija. Algirdas Savickis buvo vedęs Peterburgo žydę, nacių okupacijos metu jis atsisako skirtis ir savanoriškai pasirenka gyvenimą Kauno gete. Vėliau gindamas žmoną nuo išprievartavimo yra nušaunamas. Pats Jurgis Savickis po karo lieka gyventi Prancūzijoje. Jo žmona žydė karo metu patenka į getą, vėliau iš jo pabėga, bet galbūt neištvėrusi visų negandų nusižudo. Antrasis sūnus – žymus lietuvių tapytojas Augustinas Savickas – pasilieka gyventi Lietuvoje, tarnauja sovietų armijoje, o vėliau sėkmingai kuria sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi šeima, kurios istorija, galėtume sakyti, įkūnija visus galimus likimo variantus karo ir pokario laikotarpiu.

Grįždami prie aptariamojo romano galėtume klausti, ar Parulskiui pavyko atrasti autentišką kalbos būdą. Ar gebėjo autorius įtaigiai papasakoti sudėtingus, sunkiai suvokiamus ir paaiškinamus įvykius? O galbūt viskas pateikiama perdėm supaprastintai ir bendruomenei kuriamas pasakojimas yra per silpnas. Kaip knygos recenzijoje teigia Mindaugas Kvietkauskas („Literatūra ir menas“, II.22), skaitytoją daug stipriau nei sukonstruoti pasakojimai veikia autentiškos istorijos. Viena tokių istorijų galėtų būti apie Oną Šimaitę – lietuvę mokytoją, kairiųjų pažiūrų intelektualę, dirbusią žydų mokyklose. Nacių okupacijos metu Vilniaus universitete įsteigiama žydų gelbėjimo grupė. Šimaitė aktyviai įsitraukia į praktinę grupės veiklą. Tuometis Vilniaus universiteto rektorius Vaclovas Biržiška išrūpina jai leidimus į getą, ten ji neva eina atgauti bibliotekai negrąžintų knygų, gelbėja žydų paveldą, iš geto išsiveda vaikus ir kai kuriuos žmones. Vėliau jos veikla susekama ir Šimaitė išsiunčiama į Dachau koncentracijos stovyklą. Dar vėliau perkeliama į koncentracijos stovyklą pietų Prancūzijoje. Karui pasibaigus sąjungininkų išlaisvinama ir lieka gyventi Prancūzijoje. Jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Gyvendama Prancūzijoje remia anapus Sienos likusius intelektualus, pvz., savo laiškuose puslapis po puslapio į Lietuvą persiunčia visą Miłoszo „Gimtąją Europą“.

„Tamsa ir partneriai“ yra Tolerancijos premijai palankus romanas. Autorius ryžosi praverti duris į šią komplikuotą temą, tačiau nuvilia tai, kad renkasi, ką sakyti, o ko ne. Be abejo, tai autoriaus reikalas, tačiau kyla klausimas, kam tuomet piktintis, kad niekas apie tai nediskutuoja ir šie klausimai nėra paliečiami iš esmės. Galbūt ir būtų galima nusipurtyti nuo savęs visus niuansus, pasidalinti į dvi grupes: juoduosius, aprašinėjančius lietuvių kankinystę, skrupulingai plėtojančius lietuvio kaip aukos paveikslą, ir baltuosius, kurie lietuvius vaizduoja kaip budelius ir tautą, kurios vienas iš prigimtinių bruožų yra antisemitizmas. Tokia nutylėjimų politika, kai iškeliama tik viena reikalo pusė ir realybė vaizduojama tik juodai baksnojant pirštu į kitą arba tik baltai mazochistiškai mušantis į krūtinę ir kaltinant save, yra ne mažiau problemiška nei visiško nekalbėjimo politika. Bijau, kad tikrovė ir tie įvykiai, apie kuriuos kalba Parulskis, iš tiesų daug sunkiau išpainiojami, nei tai padarė autorius savo knygoje.

Svarbus klausimas, ar esame įgalūs patys imtis sąžiningos ir kruopščios aptariamojo laikotarpio rekonstrukcijos. Tokiu atveju, jei blauzdos aiškintis patiems pasirodytų per skystos, už mus mūsų istoriją mums galbūt papasakos kiti. Pavyzdžiui, Nachmano Dušanskio atvejis. Žydų kilmės Lietuvos pilietis, jaunystėje komunistavęs ir smetoninio režimo kalintas, vėliau buvo sovietinės Lietuvos saugumo veikėjas, taip pat vienas iš kovos su partizaniniu pokario pasipriešinimu planuotojų ir vykdytojų. Dušanskis atsakingas už Jono Vitkausko ir Juozo Lukšos-Daumanto nužudymą bei Adolfo Ramanausko-Vanago suėmimo operaciją, o pirmosios sovietinės okupacijos metais dalyvavo ir lietuvių trėmimuose. Pats yra liudijęs, kaip tardymų metu tiesiogine šio žodžio prasme supjaustė Ramanauską-Vanagą. Iškalbingas yra Sąjūdžio metais iš Lietuvos į Izraelį pasitraukusio Dušanskio teiginys, kad jis atkeršijęs lietuviams. Iš tikrųjų abipusio keršto motyvas galėtų bent iš dalies paaiškinti tiek lietuvių nusikaltimus žydams, tiek pastarųjų žiaurumus lietuvių atžvilgiu.

Tačiau grįžtant prie minties, kad savo žaizdas laižyti neturėtume patikėti kitiems, ne mažiau iškalbingas ir tas faktas, jog, nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai paprašius Izraelio valstybės išduoti Dušanskį, šioji tai padaryti atsisakė. Visgi Lietuvai visuomet buvo paslaugiai primenama, kad ji yra žydšaudžių kraštas. Ko vertas jau vien tas faktas, kad iki šiol Lietuvos valstybėje nesama Izraelio ambasados, nėra palaikomi normalūs diplomatiniai santykiai. Esant tokiai padėčiai kyla ir kitokių klausimų, pavyzdžiui: kaip tokiu atveju galima siekti normalaus abipusio dialogo su žydų valstybe?

Žinoma, Parulskio sumanyme esama sveikintinos pilietinės ir patriotinės pozicijos, kuriai, kaip jis pats sako knygos pradžioje, būdingas drąsus kalbėjimas tautai apie šiosios sopulius. Kita vertus, esama ir daug bravūros, siekio parodyti, kad štai pagaliau kūrėjai imasi plėtoti šią temą. Holokausto tema, be abejo, garantuoja kūriniui dėmesį, finansinį atsiperkamumą ir pan. Tačiau, net ir atmetus kaltinimus šiomis prigimtinėmis rašytojų nuodėmėmis, galima teigti, kad kol kas lietuvių literatūra nesiima aptarinėti sudėtingų šios temos aspektų, refleksijai trūksta skvarbos, nusistatymo kalbėti panoramiškai atskleidžiant niuansus.

Pabaigoje

Visgi norėtųsi padėkoti autoriui už šią knygą, nes netgi jei knyga tėra verta skaityti vieną kartą, to pakanka, kad skaitytojas susipažintų su plėtojama tema. Nuodugnus ir kuo mažiau primityvus holokausto įsisąmoninimas yra gyvybiškai svarbus visuomenei. Galėtume pasakyti netgi taip: kol neišmoksime kruopščiai ir nuoširdžiai žvalgytis po savo praeitį, tol negalėsime kalbėti nei apie pilietinę visuomenę, nei apie demokratiją. Holokausto įsisąmoninimas padėtų geriau suvokti ir savąją sovietinę praeitį, atlikti desovietizaciją, kurios atgavę nepriklausomybę taip ir nesugebėjome atlikti. Galiausiai knyga vertinga ir kitu aspektu. Kaip teigė šv. Augustinas, blogis kyla, kai stokojama gero apšvietimo. Tad geresnio apšvietimo tiems, kurie rašo, ir tiems, kurie skaito.