Šiek tiek apie „Kanaano gėdą“ ir kita…
VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą.“ Ta vieta tad yra vadinama Gilgalu iki šios dienos.
Būdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraeliečiai atnašavo Perėjimo auką keturioliktos mėnesio dienos vakarą. Rytojaus dieną po Perėjimo aukos, kaip tik tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus papločius ir pagruzdintus grūdus. Tą pačią dieną, kai jie valgė iš krašto derliaus, izraeliečiai manos daugiau nebegavo. Jie valgė tų metų Kanaano krašto derlių.
Joz 5, 9–12
Jozuės, Nūno sūnaus, knyga Biblijoje viena tų, kurios mažai patrauklios dvasiniams skaitymams, kaip ir didžioji dauguma kitų knygų, kurios krikščioniškuose biblinių knygų komplektuose, vadinamuose Senuoju Testamentu, priskiriamos prie istorinių, taip darant prielaidą, kad istorijos, papasakotos šiose knygose, yra Istorija. Taip, šių knygų autorių pasitelktas žanras labai panašus į istorinį. Bet negi dar labiau jis neprimena epopėjos? Ir ši epopėja, kuri prasideda šia, Jozuės, knyga, baigiasi šios žemės, į kurią taip iškilmingai buvo įžengta ir kuri taip sklandžiai visa buvo užkariauta, praradimu. Biblistai šią epopėją vadina deuteronomine istorija, nes ji esą prasideda plačia įžanga – Pakartoto Įstatymo knyga (Deuteronomium) Penkiaknygėje, kurioje Mozė jaunajai kartai, užaugusiai dykumoje, o ne Egipte ir, vadinasi, nedalyvavusiai didingame iš(si)laisvinimo žygyje iš Egipto nei Sandoroje prie Sinajaus kalno, trumpai primena Įstatymą (Mokymą / Torą), pagal kurį šie turės gyventi Pažadėtojoje žemėje, į kurią tuoj įžengs, ir kas laukia, jei Toros nesilaikys. Kaip tik tai šios epopėjos pabaigoje ir atsitiko, nes Tora buvo užmiršta, kai tik žemė buvo užkariauta, ir gimė dar kita karta, neprisimenanti nei dykumos, nei Egipto, nei Išlaisvinimo. Ir taip kadaise sukrečiančius ir išlaisvinančius įvykius patyrusi bendrija, per Sandorą ir priimtą Torą iš vergų minios tapusi Dievo tauta, Izraeliu (tai, beje, ir yra tas „nelemtas“ išrinktumas, keliantis tiek daug pavydo ir pagiežos nesuvokiantiems, kad šis išrinktumas yra pasiekiamas kiekvienam), tapo eiliniais Kanaano krašto gyventojais, kanaanitais, niekuo itin nesiskiriančiais nuo anksčiau čia gyvenusių ir aplinkinėse žemėse tebegyvenančių kaimynų. Ir kaip ir visi kiti, atėjus laikui, buvo praryti didžiųjų imperijų – Asirijos, o paskui ir Babilonijos.
Žinoma, yra ir kita Istorija, be kurios ana epopėja taip ir būtų likusi liūdna kiekvienos pralaimėjusios ir stipresnių bei didesnių kraštų prarytos ir istorijos užmirštos „tautos“ lemtis. Juk kiek tokių būta ir kiek tokių dar bus? Ta kita Istorija – tai istorija, kurią slepia Biblijos knygų autoriai. Tikroji jų istorija. Ją atskleidus, pasirodytų (kaip jau palengva ir ryškėja), kad Izraelio, Dievo tautos, kuri egzistuoja TIK Sandoroje ir per Sandorą su Dievu, idėja buvo jų tikėjimo ašis ir atspirties taškas. Ir kaip tokia ši „tauta“ nėra kaip kitos tautos. Tai, kaip dar III a. pr. Kr. liudijo keletas antikos autorių, sirų „filosofų gentis“ (panašiai buvo jų pavadinti ir indų brahmanai ar, dar kitų, galų druidai), naktimis žiūrinti į dangaus žvaigždes ir samprotaujanti apie Dievą. Jų filosofijoje Izraelis – tai kaip Platono tobula valstybė su tobulais įstatymais. Tačiau šis tobulumas – siekinys, amžina utopija, kurią įgyvendinti, realizuoti žmonės, tokie, kokie yra, neperėmę Toros (kaip Mokymo, ne tik Įstatymo), nepavertę Toros savo širdies dalimi, niekada nepajėgs, ir kiekvienas bandymas žlugs, kaip žlugo tas projektas, kuris taip didingai prasidėjo su Jozuės Pažadėtosios žemės užkariavimu. Šis užkariavimas prasidėjo dykumoje gimusios kartos vyrų apipjaustymu, kuris šiose eilutėse įvardintas „šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą“, ir pirmąja Perėjimo švente su krašto derliaus pirmienomis, paskui baigėsi mana, kuria izraeliečiai maitinosi dykumoje. Prasidėjo kasdienybė, kuri kaip pasakose turėjo būti nusakyta žodžiais „ir visi jie ilgai ir laimingai gyveno“… Bet, kaip matom, tai bloga pasaka, erzinanti ir trikdanti, dažnai vedanti į neviltį, kaip ir visi tie „didieji“ XX a. užmojai sukurti tobulas visuomenes, tai „apvalius“ pasaulį nuo „nešvariųjų“, „negrynųjų“, „žemesniųjų“ rasių, tai – nuo išnaudotojų. Bet ar trečias kelias, atsisakius anų žlugusių ir kai kurias „lyg ir“ Biblijoje randamas idėjas diskreditavusių projektų, yra tas kelias? Tai yra kelias, viską paliekant savieigai ir status quo, tiesiog apgyvendinant žemę, įsikuriant ir išgyvenant, prisitaikant prie aplinkybių… Deuteronominė epopėja liudija, kad taip pat ne. „Egipto gėda“, kad ir nuritinta prie Gilgalo (hebr. „ratas“), sugrįžta ratu. Gal ji tampa „Kanaano gėda“, bet vis viena „gėda“ (hebr. herpat – „išniekinimas“). Vienu atveju Sandora buvo išniekinta vergiškos baimės ir nepasitikėjimo Dievu, neišdrįsus eiti į Pažadėtąją žemę, kitu atveju – viskas palikta savieigai ir gyvenimui „kaip išeina“, vadovaujantis ne Tora, o „džiunglių įstatymais“, kaip šiandien pasakytume.
Reikia kažko kito… Evangelijų autoriai taip pat turėjo viziją, kuri jiems atsiskleidė, žiūrint į kitą Jozuę, t. y. Jėzų (hebrajiškai tai tas pats vardas, Jošua), kurių tipologinį atitikimą įžvelgė dar Bažnyčios tėvai (tuo labiau kad nūn aramėjiškai – „žuvis“). Jo kraujas ant kryžiaus – lyg žmonių širdžių apipjaustymui, kad būtų nuritinta bet kokia „gėda“; ir Perėjimui (Paschai) į „Pažadėtąją žemę“, kurioje gyvenama ir egzistuojama „Dievo vaikų garbėje“, pagal Torą, lyg „žemėje, tekančioje pienu ir medumi“, kad ir kokiomis gniuždančiomis istorinėmis aplinkybėmis.
-akp-
