Pro veidrodį

JAROSŁAW MAREK RYMKIEWICZ

Lenkų poetas, eseistas, prozininkas, dramaturgas, literatūrologas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius gimė 1935 m. Varšuvoje. Filologijos profesorius, dirbo Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrinėjimų institute. Septyniolikos poezijos knygų (už rinkinį „Saulėlydis Milianuveke“ (Zachód słońca w Milanówku, 2002) apdovanotas prestižiškiausia Lenkijoje „Nikės“ literatūros premija), dviejų romanų, dešimties pjesių ir trylikos esė knygų autorius. Vienas iš A. Mickevičiaus enciklopedinio žinyno (Mickiewicz. Encyklopedia, 2001) autorių, parašė panašias B. Leśmiano (2001) ir J. Słowackio (2004) enciklopedijas. Trumpų Šventojo Rašto studijų ciklas „Pro veidrodį“ (Przez zwierciadło, 2003) – vienas savičiausių pastarojo meto lenkų religinės eseistikos kūrinių.

27

Ar tiki, kad per penkias minutes Dievas gali (jei panorės) ištarti vieną žodį ir viskas, kas supa tave ir ką matai, bus nupūsta šalin: po penkių minučių nebebus šio stalo ir šio kompiuterio, šių medžių ir stogų už lango ir šio lango, o tu būsi pakeltas į padanges, kurių irgi nebebus. Tai ir tik tai yra, gali būti tikėjimo išbandymas. Nekalbėk man, kad tiki dangumi ir pragaru, sakramentų galia, kūnų prisikėlimu, Antruoju Atėjimu ir Paskutiniu teismu. Tik pasakyk, ar tiki, kad už penkių minučių, jei tik Dievas panorės, nebebus to, kas čia yra ir ką dabar matai. „Dvylikos apaštalų mokyme“ (Didache) – poapaštališkaisiais vadinamų laikų tekste, rašytame tikriausiai pirmo ir antro amžių sandūroje Sirijoje, – yra toks sakinys: „Tegu ateina malonė ir praeina šis pasaulis“ (10, 6). Maždaug to paties laikotarpio tekste, „Laiške Korinto Bažnyčiai“, šv. Klemensas Romietis taip kreipiasi į Dievą: „Esi gerumas, atsiskleidžiantis regimuose dalykuose“ (60, 01). Kodėl krikščionys prašė Dievo, kad apsireikštų jiems regimu pavidalu (ir vylėsi, o kartais net būdavo tikri, kad Jis taip apsireiškia), o kartu meldė Jo, kad sunaikintų tai, kas regima (ir vylėsi, kad Jis netrukus tai padarys)? Kodėl jie tikėjosi, kad regimybė yra Dievo egzistavimo dalis (kad Dievas į ją prasiskverbia arba ją aprėpia), ir kartu manė, kad tai, kas regima, nėra verta egzistuoti? Abi šios maldos – pasirodyk regimybėje ir panaikink regimybę, – artikuliuojamos įvairiais būdais, kartojosi vėliau ir tebesikartoja dabar. Kartojame jas (kartoja ir tie, kurie netiki Dievo), kai trokštame kaip nors pakeisti ar trokštame, kad kas nors kaip nors pakeistų mūsų gyvenimą – jo nelaimes. Šiose maldose įrašytas – galima taip suprasti – mūsų įsitikinimas (ar veikiau jausmas, nuojauta), kad tai, kame atsidūrėme, ir tai, kas mums čia atsiskleidžia, yra kartu nuostabu ir siaubinga. Regimybė kaip bjauri, siaubinga demono (arba demonų) išmonė ir regimybė kaip Dievo čia mums egzistavimo būdas. Tačiau šios maldos (pakeisk kaip nors šį pasaulį) iki šiol nebuvo išklausytos: nei Dievo meldimas, kad kuo greičiau sunaikintų regimybę, nei prašymas, kad regimybėje – šio pasaulio daiktuose – aiškiai mums apsireikštų. Šv. Klemensas Romietis, manęs, kad Dievas yra šio pasaulio dalykuose apsireiškiantis gerumas, „Laiške Korinto Bažnyčiai“ rašė ir taip: „Viskas pasiekiama Jo rankos. Vienu savo didybės žodžiu Jis sukūrė visatą ir vienu žodžiu gali ją sunaikinti“ (27, 3–4). Tikriausiai šv. Klemensas tikėjo (noriu tikėti, kad tikėjo), jog Dievas per akimirką gali sunaikinti senovės Romos šurmulį, kurį jis girdėjo pro langą, rašydamas šiuos žodžius. Tačiau šiandien niekas nebetiki, kad per penkias minutes Dievas, jei tik panorės, sunaikins visatą ir po penkių minučių jau gali nebebūti šio stalo, šio kompiuterio, šio lango ir tų medžių už lango. Ir šios Bacho sonatos viola da gamba ir klavesinui (BWV 1029), kurios klausausi (jei esama kokių nors vietų, kur matyti – ar veikiau girdėti – Dievo tobulumas, tai viena iš jų yra būtent ši sonata), rašydamas dabar kompiuteriu. Kompiuteris nepradings ir sonata pasibaigs tada, kai turi pasibaigti – mažiau kaip po šešiolikos minučių. Demoniška šio pasaulio išmintis atėmė iš Dievo visagalybės – mūsų čia esamo tikėjimo objekto – visas galias. Netikime Dievo visagalybe, bent jau aš netikiu, todėl iš šių maldų mums lieka (jei norime, kad būtų prasmingos, tai yra kad derėtų su čionykštėmis mūsų viltimis) tik pusė sakinio iš „Dvylikos apaštalų mokymo“: „Tegu ateina malonė.“

30

Kam skirta Evangelija? Kam ją pasakoja šv. Paulius? Laiške kolosiečiams aiškiai pasakoma: Evangelija skelbiama ne tik tiems, kurie gyvena Kolosuose, Efese ir Tesalonikuose, ne tik visiems žydams ir visiems pagonims, ne tik visiems tiems, kurie gyvena ir gyvens žemėje. Evangelija atsirado čia tam, kam ji buvo apreikšta, kad ją išgirstų visa, kas egzistuoja. Ne visi, o būtent visa – ją, „kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnas aš, Paulius, esu“ (Kol 1, 23). Paskui, po Pauliaus, tai dar sykį pakartos Morkus. Prisikėlęs Kristus pasirodo Vienuolikai ir duoda jiems paskutinį nurodymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Taip parašyta šv. Morkaus evangelijoje, o Mato evangelijoje toje pat vietoje teigiama: ne „visa kam“, bet „visiems“ – „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Morkaus evangelijos sakinys priklauso vadinamajai klauzulei: galbūt buvo pridėtas vėliau, galbūt paties Morkaus, o gal kieno nors kito (dėl klauzulės autentiškumo ne kartą buvo abejojama). Tačiau tai nieko nereiškia, nes visi Naujojo Testamento sakiniai egzistuoja lygiomis teisėmis ir negalime sakyti, kad tarp jų esama tokių, kurie būtų ne tokie svarbūs ar abejotini. Taigi Kristaus žodžiai, kad Evangelija turi būti skelbiama visai kūrinijai, yra kanoninis, įkvėptas sakinys, o jo kanoniškumą aiškiai patvirtino Bažnyčia (Tridento susirinkimo dekretu). Jei Kristus nurodė skelbti Evangeliją visai kūrinijai, kodėl ji skelbiama – pagal Mato evangelijoje įrašytą raginimą – tik visoms tautoms? Galima sakyti, kad pasielgėme (ir vis dar elgiamės) kaip vagys: pavogėme Apreiškimą, skirtą visa kam, kas regima, paslėpėme jį – mūsų kalboje – ir slepiame joje nuo visos kūrinijos „po dangumi“. Iškyla klausimas, ar galėjome pasielgti kitaip.

31

Viešpaties Atsimainymo ant šventojo Taboro kalno scena puikiai parodo, kokia yra Dievo apsireiškimo (kiekvienoje kultūroje) esmė: kaip Dievas tai atlieka ir kokius pasitelkia būdus, panoręs mums apsireikšti. Dievas pasirodo – veiksmažodis „pasirodyti“ reiškia nedaug arba nereiškia nieko, nes visos su šiuo veiksmažodžiu mums duotos reikšmės nesusijusios su tuo, kas įvyko ant Taboro kalno, ir vartojame jį tik todėl, kad mūsų kalba verčia mus šioje vietoje pavartoti kokį nors veiksmažodį; tai gali būti veiksmažodis „pasirodyti“, gali būti ir koks nors kitas, koks tik nori – taigi Dievas pasirodo ant Taboro kalno savo dieviškuoju pavidalu – daiktavardžiui „pavidalas“ šiuo atveju nutinka tas pats, kas ir veiksmažodžiui „pasirodyti“: taikomas Dievo „pasirodymui“ apibūdinti, jis praranda mums iki šiol žinomas prasmes ir nustoja ką nors reiškęs – taigi Dievas pasirodo savo dieviškuoju pavidalu tiems, kuriems panoro taip pasirodyti, o jie, tie, kuriems Jis taip pasirodė, turi kaip nors apsieiti su šia savo patirtimi: jie turi Jį pamatyti ir turi mums papasakoti, kaip Jį išvydo. Štai Petras, Jokūbas ir Jonas, kuriuos Kristus nusivedė ant šventojo Taboro kalno. Ką jie dabar darys? Kaip jie Jį išvydo ir kaip gali mums apie tai papasakoti? Morkaus evangelijoje šitaip pasakojama apie tai, kas įvyko ant Taboro kalno: „Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.“ Paskui trys sinoptinės evangelijos pasakoja apie Mozės ir Elijo pasirodymą, „kuriedu kalbėjosi su Jėzumi“ (Mk 9, 4). Iš Luko evangelijos (tik iš jos) sužinome, apie ką buvo kalbama: „Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ (9, 30–31). Taigi Atsimainymo liudininkai išgirdo ir suprato Jėzaus pokalbį su šventaisiais: turime daryti išvadą, kad atsimainęs Kristus ant Taboro kalno kalbėjosi su Moze ir Eliju kalba, kurią suprato Petras, Jokūbas ir Jonas, – taigi hebrajiškai arba aramėjiškai. Ką gi matome? Aramėjų arba hebrajų kalbą, apdarą, baltumą, baltumo spindesį, šlovę. Dar veidą, šviesą ir saulę, nes Mato evangelijoje rašoma: „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2). Dievas pasirodo tiems, kurie tampa Apreiškimo liudytojais, jų (mūsų) kultūros kalba, per jos simbolius, tais būdais, kuriuos ji pasitelkia, kalbėdama apie Dievą. Yra taip, tarsi Petras, Jokūbas ir Jonas būtų regėję jį ir neregėję. Regėjo, bet jų akys užrištos raiščiu, galbūt pusiau perregimu: kai ką matome, bet tik pro tą raištį, taigi tas „kai kas“ kartu yra atskleistas ir užskleistas. Kitaip – ten, Judėjoje ant Taboro kalno, – ir negalėjo būti, kitaip tai, kas atsiskleidė ir užsiskleidė, negalėjo atsiskleisti ir užsiskleisti ten, Petro, Jokūbo ir Jono akivaizdoje. Jie buvo žmonės, gyveno toje, o ne kitoje kultūroje, taigi Dievas galėjo „pasirodyti“ jiems savo dievišku „pavidalu“ tik per tokios, o ne kitokios kultūros simbolius. Tačiau ar iš tiesų negalėjo būti kitaip? Žinoma, galėjo būti ir kitaip. Dievas gali viską, todėl galėjo (galėtų, jei panorėtų) ištraukti Petrą, Jokūbą ir Joną iš jų kalbos, iš jų simbolikos, iš mūsų kultūros. Galėjo pastatyti juos, patalpinti už jų (mūsų) kultūros ribų ir tik ten – šioje neįsivaizduojamoje erdvėje, kuri jau nebebūtų erdvė, – „pasirodyti“ jiems kokiu nors neįsivaizduojamu, nenusakomu „pavidalu“, kuris (galbūt) neturėtų nieko bendra su visomis mums žinomomis šio daiktavardžio reikšmėmis. Tačiau ištraukti iš kultūros savaime reikštų ištraukti iš egzistavimo: žinias, sakančias mums, kad egzistuojame (kad apskritai kas nors egzistuoja), mes įgyjame savo kalba (tai yra savo kultūroje), o kitur jų nėra, taigi kitur (kur nors, kur nėra to, ką čia vadiname savo egzistavimu) mes negalime egzistuoti. Kas būtų, kas galėtų būti ištraukimas iš egzistavimo, neįmanoma nusakyti. Galima tai kaip nors neaiškiai įsivaizduoti (veikiau apytiksliai) per palyginimus: jei kas nors ištraukiamas iš čionykščio žemiško slėgio ir veikiamas kokio nors neįsivaizduojamo slėgio, kuris jį bematant sutraiško, arba jei kas nors įmetamas į absoliučią tuštumą ir ten tučtuojau suplėšomas į gabalus. Dievas ant Taboro kalno galėjo pakelti Petrą, Jokūbą ir Joną ant delno, ištraukti juos iš mūsų kalbos ir mūsų kultūros erdvės, tai yra iš mūsų čionykščio egzistavimo erdvės. Tačiau didi yra Dievo išmintis: Jis pasirodo (nubraukiu kabutes) dangiškojo skalbėjo išbalintais rūbais ir prabyla aramėjiškai, panorėjęs, kad egzistuotume čia ir kad savo aramėjų kalba sakytume, jog ir Jis egzistuoja čia.

35

Grįžtu dar prie tų pačių Kristaus žodžių Morkaus evangelijoje, kur kalbama, kam skirtas Apreiškimas ir kas turėtų apie jį sužinoti: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (16, 15). Šv. Paulius Laiške kolosiečiams rašydamas tapęs būtent tokios, visai kūrinijai skelbiamos Evangelijos tarnu – „kurios tarnas aš, Paulius, esu“ (Kol 1, 23) – užsikrauna pareigą, kurios atlikti nepajėgs. Kadangi jį valdo Dievo galia, jame glūdi ši galia, galima pasakyti ir taip, kad Dievas uždeda Pauliui tokią pareigą, kurios Paulius nepajėgs atlikti. Kaip galima skelbti Evangeliją „visai kūrinijai po dangumi“? Dievas (jei panorėtų) galėtų tai padaryti, nes Dievas gali viską. O Paulius? Apreiškimas – Paulius galėjo to nesuvokti, bet viską žinantis Dievas žino ir tai – duotas mums mūsų kalba ir niekaip kitaip. Tai Dievas, niekas kitas, suteikė jį mums mūsų kalba. Taigi kodėl Dievas siūlo Pauliui, negana to, reikalauja iš jo išeiti už kalbos ribų, atmesti kalbą ir už kalbos ribų susitarti su visa kūrinija po dangumi? Dievas turi žinoti ir tikrai žino, kad mes to nepajėgsime, kad nesame pajėgūs tai padaryti. Juk tai Jis lėmė (sukurdamas mus tokius, o ne kitokius), kad esame įmesti į mūsų kalbą ir kad būtent mūsų kalba, o ne kaip nors kitaip, esame duoti (kartu su Apreiškimu) sau patiems, apsireiškiame sau patiems. Tai Jis lėmė (sukurdamas mus tokius, o ne kitokius), kad mūsų kalba nesieja mūsų su visa kita kūrinija „po dangumi“ ir kad su šia likusia kūrinija mes savo kalba negalime susikalbėti. Taigi kodėl dabar – jei jau tokius mus sukūrė – reikalauja iš Pauliaus (tai yra iš visų mūsų), kad mūsų kalba mums duotą Apreiškimą iškeltume už mūsų kalbos ribų (tai neįmanoma) ir kokia nors ne-kalba perduotume visai likusiai kūrinijai – tai irgi neįmanoma. (2002 m. prierašas: kokia ne-kalba galėčiau perduoti tai, ką sužinau iš Rašto, mano sodo Milianuveke pušelėms, ežiams ir radastoms?) Mūsų Dievas vėl (galėtume sakyti: kaip įprasta) reikalauja iš mūsų to, kas neįmanoma, neįtikėtina, neįgyvendinama. Atrodo, kad šį kartą Jis reikalauja iš mūsų, kad persikeistume, taptume angelais. Tačiau mes nepajėgiame ir laukiame, kad Jis mus perkeistų ir suteiktų mums kokių nors neįsivaizduojamų (angeliškų) bendravimo su kitomis esybėmis būdų – apdovanotų mus kokia nors angeliška kalba arba ne-kalba. Yra taip (man atrodo, kad yra taip), tarsi Dievas sakytų (susimąsčiau apie tuos Kristaus žodžius iš Morkaus evangelijos): mėginkite, galbūt jums vis dėlto pavyks, galbūt ištrūksite iš savo kalbos ir surasite tokią kalbą-ne-kalbą, kuria atnešite Apreiškimą tiems, kuriuos jums čia suteikiau ir kurie taip jus džiugina: medžiams, gyvūnams, orui, visa kam, kas regima.

37

Namai ir stalas. Evangelijose keletą kartų vaizduojamas Kristus, sėdintis kieno nors namuose prie kieno nors stalo. Turiu galvoje ne tą stalą, prie kurio Jis sėdėjo kartu su Dvylika, nes tai buvo kitoks stalas, Dievo stalas, bet apie namus ir stalus, kurie yra mūsų, čionykščiai: Betanijoje, Kafarnaume, Kanoje ar Betsaidoje. Betanijos ar Kafarnaumo staluose nebūta nieko šventa, nieko antgamtiška: paprasti stalai, prie kurių sėdama kasdienio valgio, į kuriuos atremiamos alkūnės, į kuriuos, susiginčijus, būdavo daužoma kumščiais. Tai, kad Kristus Judėjoje ar Galilėjoje sėsdavo prie šių stalų, irgi nėra neįprasta: užėjęs į kieno nors namus, Jis turėjo kur nors prisėsti ir tik todėl namai ir stalai pasirodo šventajame pasakojime. Morkaus evangelijoje kalbama, kad Kristus, muitinėje sutikęs Alfiejaus sūnų Levį, pašaukė jį, o paskui užėjo į jo namus: „Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais“ (2, 15). Jono evangelijoje Kristus užeina į Lozoriaus seserų namus netoli Alyvų kalno: „Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo“ (12, 2). Mediniai stalai Betanijoje, Kanoje, Kafarnaume, sukalti tenykščių stalių iš tenykščių lentų, buvo tokio pat tvarumo kaip ir visi kiti šio pasaulio stalai, taigi jau seniai, prieš tūkstančius metų sutrūnijo arba supuvo. Tačiau suvaidinę savo vaidmenį šventajame pasakojime – juos pasiekė Apreiškimo šviesa – jie paslaptingu būdu nebuvo sunaikinti ir vis dar egzistuoja: manau, kad jie vis dar tebestovi mūsų namuose. Galėtume juos pavadinti apokrifuose (tarp kitų ir Nag Hamadžio Tomo evangelijoje) aptinkamais žodžiais: jie yra „gyvybės vieta“ dvejopa prasme – kadangi prie jų gyvename ir kadangi prie jų sėdasi Kristus. Ši senovinė „gyvybės vieta“ atrodo nepažeidžiama – mūsų kultūroje ji egzistuoja nuo amžių, tai yra kai ši kultūra įgijo savo pačios pažinimą ir atmintį. Sėsdamasis prie mūsų stalų, Kristus įsikuria pas mus arba mes Jį įkurdiname savo namuose. Jis yra vienas iš mūsų, Jis, įsikūręs tarp mūsų mūsiškiame čia įsikūrime, tuo savo pavidalu, kurį mini šv. Paulius Laiške filipiečiams (2, 7): „apiplėšė pats save“, arba, kaip norima pasakyti kitame vertime, „atsisakė visko, kas dieviška“. Ar tie, tarp kurių Jis sėdėjo prie stalo prieš tūkstančius metų, atpažino Jį kaip Dievą? Tikrai ne visi. Anaiptol nėra keista, kad ir mes (gyvenantys toje pačioje tikrovėje, aprėpiamoje to paties Apreiškimo šviesos, kaip ir Alyvų kalno šlaituose įsikūrusių kaimų gyventojai) ne visada ir ne visur žinome, kad Jis įsikuria tarp mūsų, kad mes įkurdiname Jį prie savo stalo – savo gyvenimo vietoje ir savo žemiškoje nuosavybėje. Galbūt pakaks žinoti tik tiek: kur yra namai ir stalas, ten prie stalo sėdi Kristus. Šventasis pasakojimas byloja mums, kad Kristus paskutinį kartą pasirodė prie mūsų stalo – prie vieno iš mūsų stalų – jau po prisikėlimo. Šv. Lukas pasakoja, kad du mokiniai (žinome vieno jų vardą: Kleofas) sutinka Jį pakeliui iš Jeruzalės į Emausą. Abu jau buvo pasiekusi neaiški žinia apie prisikėlimą, tačiau Tas, kurį jie sutinka, nesileidžia atpažįstamas kaip Kristus, arba jie nesugeba atpažinti Jo kaip Kristaus. Jau vakarėja ir abu mokiniai pakviečia (ir net priverčia) nepažįstamą praeivį keliauti su jais į kaimą. Ten, Emause, jie susėda su Kristumi prie stalo. „Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30). Tik tada, duonos laužymo akimirką, du mokiniai atpažįsta prie jų stalo įsikūrusį Kristų. Tačiau tą pat akimirką, kai jie Jį atpažįsta, Kristus pradingsta: „jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių“ (24, 31). Jis gali neatpažintas sėdėti prie mūsų stalo ir gali įsikurti mūsų namuose – galime įkurdinti Jį pas mus – net jei Jo neatpažįstame ir manome, kad Jo čia nėra.

Vertė Vytas Dekšnys