Moteris raudona suknele

VIDAS POŠKUS

Moteris, labai jauna moteris – gal tiksliau reikėtų sakyti „mergina“ – raudona suknele sėdėjo ant upės kranto. Tiesiog ant betoninės krantinės, kojas nuleidusi žemyn, ten, kur srūva vanduo, sėdmenimis spausdama pilką gelžbetonio plokštę. Šioji kantriai laikė ant jos įsitaisiusį kūną. Moters nugara buvo gracingai išlenkta, jos plaukai (ilgi ir kaštoniniai) sruvo sruogomis link vandens – tartum veržlūs pavasario šaltiniai. Bet buvo ne pavasaris – pats rugpjūčio galas, pati vasaros pabaiga. Ir vakaras. Raudona suknelė derėjo su pieniškame auksiniame danguje ramiai plaukiančiais violetiniais debesimis. Mergina skaitė knygą. O gal tik buvo pasidėjusi ją ant kelių. Gal nieko ir neskaitė – jos mintys slinko ramiai ir laisvai, lyg upės vanduo, tarytum link jo krentantys kaštoninės spalvos plaukai.

Šalia moters buvo pastatyta sulūžusi kėdė. Matyt, koks nors meškeriotojas ją čia paliko. Aplūžusi, purvina, liūdna nuo savo senatvės ir susidėvėjimo. Ji žvelgė į sėdinčią prieš ją raudoną suknelę, būgštaudama dėl jos neatsargumo, – juk visam pasauliui atsukusi nugarą, bet kas, einantis pro šalį, galėtų ją stumtelėti ir įversti į vandenį. Ten šioji paskęstų ir virstų tiesiog undine, skenduolių sielų giedotoja.

Prieš kelias valandas.

O aš sėdžiu ir žiūriu į nenumaldomai didėjantį savo pilvą. Nežinau, kodėl jis didėja. Nors ir valgau aš nemažai. Ką tik sukimšau į save „Liliputo“ duonos kepaliuką. Užtepiau ant jo aptirpusį sviestą trafaretiniu peiliu. Tepiau nelygiai – vienoje vietoje sviestas sudarydavo struktūras, primenančias ledų sangrūdas ankstyvo pavasario paupiuose, kitur net nedengdavo porėto (neporėto, ta duona buvo kažkokia monolitiška, vientisa ir be didesnių skylučių, kokios paprastai būdingos duonai) paviršiaus. Vis tiek surijau. Suvalgiau. Dar radau stalčiuje – pačiame viršutiniame – pieniško šokolado likučių. Sušlamščiau ir juos. Tad dabar sėdžiu ant medinės kėdės, užpakalis, šikna, atsiprašant, nemaloniai brūžinasi į fanerinę pasostę, ir galvoju, ką daryti. Apatija kažkokia. Viskas sušikta, vėlgi atsiprašant.

Apatiją gali sukelti bet kas. Kad ir moterys. Einu gatve, už manęs kalba du jauni balsai. Mergina ir vaikinas. Vaikino balsas malonus, merginos – taip pat. Ji pasakoja:

– Blet, pamečiau kortelę. Blet, visur išieškojau, niekur neradau.

– Gal kaime palikai?

– Tai kad ieškojau ir ten, blet.

Apatiją sukėlė ne tai, kad graži (atsisukau ir pamačiau jos veidą) moteris kalba negražiais žodžiais. Jeigu suteiktume kitokią reikšmę kad ir žodžiams „liepa“, „akmuo“ ar „lieptelis“, jie irgi skambėtų negražiai. Tačiau raidžių sąskambis „blet“ – ir dar su kažkokiomis totoriškomis rusiškomis intonacijomis (deja, retai vartodamas šį žodį, negaliu jo natūraliai ištarti, todėl aplinkiniai visuomet į mane pažvelgia įtariai, išgirdę jį iš mano lūpų) – skamba pesimistiškai, tarytum Paryžiaus splinas.

Pasakai „blet“ ir aplinka apsitraukia voratinkline miglele. Lyg šydas koks užkrenta ant daiktų, oro molekulių ir akių.

Trumpą džiaugsmą ir tai, kas kai kada vadinama „pakylėjimu“, sukėlė praeinančios moters žvilgsnis. Ji pažvelgė į mane mįslingai ir paslaptingai. Ryšys tarp akių truko sekundės dalį. Bet po jo jaučiausi tiesiog labai gerai. O paskui nusispjoviau: „Visa tai yra mėsa.“ Vaikščiojančios mėsos aplinkui. Jos bučiuojasi, glamonėjasi, laiko viena kitą už rankučių ar pažvelgia viena kitai į akis. Bet tai juk mėsa, tai juk kūnai ir jų fiziologija. Taip manau ne iš vienuoliško asketizmo, ne iš tariamo moralumo pozicijų. Žvelgiu į tai kaip į gryną realybę. Mėsa yra aplinkui, na tai kas, kad ji pažvelgė tau į akis ir tu dėl to nudžiugai.

Moterys ir vyrai… Tas keistas priešingumas ir vienovė. Antai – balta dama ir juodas ponas. Parduotuvė. Moteris – baltas paltas, balta skrybėlaitė, balti aukštakulniai batai. Pati balta ir aukšta. Ir perka silkę pomidorų padaže, tualetinį popierių, dar kažką. Vyras – žemas, mažas, paniuręs, nesiskutęs, nekalbus. Piktas iš pat ryto. Jis perka dezodorantą (rutulinį, neaštraus kvapo), bandelę „Žiedelis“ ar „Žvaigždutė“. Dar greitai paruošiamą sriubą – vištienos sultinį su vermišeliais. Vyras su juoda berete. Ir visas pats pajuodęs. Gal net jo mintys juodos? Balta moteris stovi priešais juodą vyrą. Ir matosi, kad jos užpakalis jaučia tą negatyvą. Užpakalis riečiasi, didėja, virsdamas kažkokia keista forma. Keistu padaru, gyvūnu, ateiviu iš kitos planetos. Netrukus užpakalis pakyla, pakeldamas moterį į orą. O vyras stovi parduotuvėje kaip stovėjęs. Neduoda nuolaidų kortelės (nors pardavėja jo labai prašo) ir pasiima grąžą. Moteris, pakybojusi ore, iškelta savo pačios užpakalio, nusileidžia žemyn po kelių ilgų, užsitęsusių minučių. Paskui ji nusklendžia grakščia eisena (galbūt vis dar keliama savo pačios užpakalio) į kairę, o vyras nueina dešinėn. Jis net nepažiūrėjo į ją, keistuolis. Nors moteris jį jautė visa esybe.

Dar tas sumautas dantis. Ne bet koks – protinis. Man jį vėl skauda. Pakrapščiau ir pajutau skylutę. Paskui nuolat jį krapštydavau, kol ji (skylutė) virto padorios šachtos gilumo ertme. Teks jį traukti – supratau tai po skausmą malšinančių tablečių kalnų ir „Trejų devynerių“ upių, kuriuos suvartojau bergždžiai mėgindamas užkimšti tą nelemtą skylę. Angą į vidinį savo pasaulį, menką tarpą, kuriuo koks nors antikinis orakulas galėtų bendrauti su žmogiškojo mikrokosmo viduriais. Ertmę, pro kurią tumulais verčiasi šventojo apsėdimo garai ir česnako ar svogūno smarvė. Viskas priklauso nuo to, ką suvalgai… O dar kai kokiu pagalėku ar kanabėku ištrauki kokį mėsgalį – savotiško drąsuolio, bandžiusio įlįsti į mano „aš“ vidų, liekanas… Gydytoja, apžiūrėjusi angą į manąjį „aš“, pasakė, kad pati traukti danties nesiryžta.

Bet yra toks daktaras, kuriam traukti tokius – protinius – dantis yra vienas malonumas!

– ???

Danties roviko veido nemačiau. Apatinį ir viršutinį jo žandikaulius dengė medicininė skepeta. Tvirtu vyrišku balsu jis anonsavo, kad „dabar jums truputį skaudės, rovimas nebus malonus, gali šiurpiai traškėti kaulai“. Taip ir buvo. Po visko rovėjas prisipažino, kad ir pats nėra išsirovęs protinių dantų, nes labai bijo ir esą tai labai skausminga. Išrovus dantį kaulinė skylė virto raumenine (mediciniškai – minkštųjų audinių) ertme. Skaudėjimo, aistringo pulsavimo požiūriu tai nieko naujo ir nieko, visiškai nieko keisto. Skauda ir tiek.

Nuo ilgalaikio dantų skausmo, peraugančio į akių ir ausų sopėjimą, pradėjau matyti antį. Antis buvo ne bet kokia – ilgu kaklu, be galvos (logiškai mąstant – todėl ir be snapo), be plunksnų, gražiai geltonos (trynio intensyvumo) spalvos. Ji gulėjo emaliuotame dubenyje, gražiai išrietusi savo ilgą kaklą, o jos pašiurpusi oda kėlė šiurpuliukus bet kuriam žiūrinčiajam į ją. Antis neturėjo net savo vidurių, tačiau ten, viduje, jos kūno ertmėje, pūpsojo kažkokie mėsų maišeliai. Didaktiškas balsas iš dangaus pašnibždėjo:

– Kepenys arba skrandis.

Arba atvirkščiai:

– Skrandis arba kepenys.

Antis jau pati paaiškino (kadangi neturėjo nei liežuvėlio, nei kitų kalbos padargų, parašė savo nupeštu snapeliu popieriaus skiautėje), kad ji yra kilusi iš Alovės. Alovė – garbinga praeitimi pasižymintis bažnytkaimis, kadaise sudarytas iš dviejų Alovių – Raudonosios Alovės ir Baltosios Alovės. Raudonoji buvo pastatyta iš baltų plytų, Baltoji – galbūt ir baltai dažytų lentų. Nesvarbu. Ten dar yra geltona klasicistinė bažnytėlė – monumentalumo etalonas šiame jokiais ženklais ir signifikantais neapdovanotame kraštovaizdyje. Bet geltonoji antelė pakomentavo, kad ji nėra iš Geltonosios Alovės, kad su sakraline architektūra ji neturinti nieko bendro, kad augo vienos paprastos moters kieme, šalia tvenkinio, kartu su kitomis dvidešimt devyniomis likimo seserimis ar tiesiog draugėmis. Geltonoji antis pradžioje nebuvo ir labai geltona. Ji pasižymėjo labiau salotine, vaiskiai žalia spalva. Tiesiog augdama ir misdama geltonaisiais pomidorais bei geltonųjų pumų iškamšomis įgavo tokį koloritą, kokį galima pamatyti dabar, jai jaukiai tūnant dubenyje.

Geltonoji antis yra daug mačiusi ir daug ką žino. Na tai kas, kad ji šiuo metu neturi akių ir negali nieko papasakoti. Jos santykis su moterimi raudona suknele taip pat yra labai asmeniškas. Kažin ar jos buvo susitikusios. Tačiau įsivaizduoja gražią moterį, liekną merginą (lieknumas čia ne tik fizinė, bet ir dvasinė kategorija, ženklinanti tos paslaptingosios subtilumą visomis prasmėmis), valgančią antį. Nelabai įmanoma regėti jos dantis, triauškinančius kaulus ir kremzles, baltą mėsą smulkinančius į mažesnius kąsnelius. Gražių moterų (kaip ir gražių vyrų, tačiau tokių mūsų pasaulyje beveik nepasitaiko – tokie išmirė Hesiodo ar Ovidijaus laikais) esmė yra fiziologija. Jų kūnai esti nukūninti, o subtiliosios sielos, lyg kokios guminės pirštinės, glaudžiai apgaubia jų išorę.

Galbūt dėl to visuomet sunku matyti – kad ir tąją moterį, merginą raudona suknele, kokioje nors nepatogioje situacijoje. Nepatogios būsenos turbūt ir yra sukurtos kažkokių aklų likimo jėgų, kad atskleistų jų, tų tobulųjų, netobulumą. Kartą pats vos neapsiverkiau iš liūdesio ir savigraužos, pamatęs dailią moterį, krentančią nuo dviračio. Ji važiavo šaligatviu – laisva, nepriklausoma ir nerūpestinga. Ir nepamatė laiptelio, vedančio į žemiau, pusrūsyje, esantį kinų restoranėlį. Pirmasis dviračio ratas smigtelėjo apačion (kažkelintoji sekundės dalis, per kurią ratai kybojo ore ir lyg svarstė – „ką čia padarius?“, nieko nenulėmė, nes lemtis jau buvo užrašyta prieš tai…), paskui nuvirto dviratis, o tada ir jaunoji būtybė. Sudribo lyg beformė masė. Rankos ir kojos susipainiojo su stipinais ir metaliniais rėmais. Kraujas pasipylė ant nikeliuotų detalių. Raudonas kraujas ir žemiškas purvas sudarkė jaunosios moters kūną. Akimirką ji tapo tuo, kuo ir visi – paprasta mirtinga būtybe. Niekuo neišskirtine. Tokia kaip mes.

Kažkada žiemą mačiau puolančią moterį – gal ir ne gražuolę. Pusamžę, geltonai dažytais, dirbtinai raitytais plaukais. Ji pargriuvo netikėtai, bent man ir nematant. Tik garsas „pokšt“ leido suprasti, kad kažkas pargriuvo. Turbūt gerai žiebėsi į šaligatvio plyteles. „Ar nieko neatsitiko?“ – paklausė pro šalį einantis kiemsargis (kiti tuo metu šiek tiek toliau ir labai jau nuožmiais veidais „sėjo“ smėlį ant ledo – panėšėjo į cirko arenos darbininkus, maskuojančius sceną po gladiatorių kautynių ar krikščionių pjudymo laukiniais žvėrimis). „Viskas gerai!“ – dirbtinai žvaliu balsu jam šūktelėjo moteris. „Ar viskas gerai?“ – paklausė kita moteris. „Viskas gerai!“ – pakartojo. Tačiau matėsi, kad skauda, nes ir eisena virto seniokiškais žingsniais, ir ranka išdavikiškai glostinėjo dubens sritį.

Mane vėl apniko apatija – toji griovikiška nuobodulio būsena. Jaučiuosi gerai tik dėl vieno – bent kojos yra gerai nuaugusios. O visa kita virsta drebučiais, šaltiena, kažkokia amorfine, riebalais kliuksinčia mase. Net mintys tokios – apdribusios, sunkios, suzmekusios.