Marlene Dietrich, arba Kodėl blogai, kai teatre viskas „per gerai“
RIMA POCIŪTĖ
Rygos Dailės teatre (Dailes teātris) ypatingo žiūrovų dėmesio tebesulaukia miuziklas „Marlena“ (premjera – 2011 m. lapkričio 26 d.), skirtas garsiai vokiečių kilmės Holivudo aktorei ir dainininkei Marlene Dietrich. Jį sukūrė Raimondas Paulas (kompozitorius), Evita Mamaja (libreto autorė), o pastatė – Inesė Mičulė (režisierė), Kristapas Skultė (scenografas), Ilzė Vituolinia (kostiumų dailininkė).
Norėdama perteikti tokį skerspjūvį, kuris leistų palyginti publikos, pripažinusios miuziklą geriausiu sezono spektakliu, susižavėjimą su profesionaliosios latvių teatro kritikos negailestingais kontrargumentais, kaip „žiūrovės iš salės vidurio“ mintis galiu pateikti, manau, ir savo apmąstymus. O kaip spektaklio recenziją, atspindinčią teatro profesionalų požiūrį, atsirinkau vieną publikaciją iš „Kroders.lv“, kurią jos kūrėjai pristato kaip teatro aktualiųjų procesų tinklavietę. Joje buvo pateikta žinomos teatro kritikės Silvijos Radzuobės recenzija „Būti gražiai bet kokia kaina“ (http://kroders.lv/but-smukai-par-katru-cenu/). Šią labai profesionalų vertinimą perteikiančią recenziją būtų galima visą ištisai tiesiog išversti iš „braliukų“ latvių kalbos, bet manau, kad mano įsiterpimai perpasakojant pagrindines Radzuobės mintis geriau paaiškins, kodėl spektaklis ne tik egzistuoja kaip visų dėmesį patraukiantis teatrinis reiškinys, bet ir puikiai funkcionuoja kaip masinės kultūrinės komunikacijos pavyzdys. Sudėtingoje teatro institucijoje kūrybinių aspiracijų, orientuotų į profesionaliąją teatro kritiką, tikrai nemažės, bet iš esmės teatras yra magijos akademija (tik jau šiuolaikiškai technizuota) eksploatuoti „naiviojo žiūrovo“ troškimą patirti kažką nepaprasta visaip programiškai valdomame jo gyvenime.
Šio spektaklio reklama garantuoja nepaprastus kerus, bet žiūrovų jie „perkami“ su pasitikėjimu, žinant, kas jo kūrėjai. Latvijoje turbūt populiariausias žmogus – kompozitorius Raimondas Paulas – pats per visą spektaklį „dirba“ prie scenos kairėje pastatyto rojalio, be pertrūkio skambindamas kaip kabarete (kartais pamasažuodamas riešus). Ir pelno teisę spektaklio pabaigoje jo primadonai – Marlene Dietrich vaidinančiai Rėzijai Kalniniai – ištiesti vieną raudoną rožytę. Šiame gana pretenzingos režisūros spektaklyje atskiras ir ryškiausias išlieka kompozitoriaus Paulo buvimas pačiu savimi scenoje. Antra vertus, kai Paulas žiniasklaidai pristatydamas spektaklį sakė, kad tai šedevras, – tie žodžiai buvo ir buvusio kultūros ministro (net trijose skirtingos politinės pakraipos Latvijos vyriausybėse) vertinimas. Neabejotinai yra įvykęs kažkoks „kartelinis sandoris“ tarp jo ir Kalninios (puikiai dainuojančios aktorės, garsaus kompozitoriaus Imanto Kalninio dukters) po jų 2010 m. koncertinės programos „Ir atsivers širdis“. Tikrai galima spėti, kad pirmiausia Kalninios kaip aktorės fiziniai duomenys (ypatingas panašumas į Dietrich) lėmė, jog pasiryžta kurti sceninę Dietrich gyvenimo interpretaciją su Paulo muzika ir dainomis, kurios, neabejotina, bus Latvijos šlageriai artimiausią dešimtmetį.
Atlasu pridengti scenarijaus „defektai“
Spektaklio pradžioje scenos erdvę puošia ir pripildo lengvos kreminės spalvos šilko uždangos ir scenos viduryje sukrauta pagalvių, apvalkstytų šviesaus atlaso užvalkalais, krūvelė. Atlaso blizgesys suteikia jaukumo ir ypatingos prabangos, net pretenzingumo. Tačiau iš karto ateina į galvą mintis (ji taip ir nepalieka), kad spektaklis buvo kurtas mažajai scenai ir tik paskui užsimota perkelti jį į didžiąją salę. Kad pirminis spektaklio variantas buvo kamerinis, verčia manyti scenoje naudojamos dulsvos lemputės, atviroje erdvėje įrengtos funkcionalios konstrukcijos, vidinės uždangos (purpurinė aksomo ir ažūrinė „aukso lietaus“), pvz., aktorių grupėms atskirti, taip sąlygiškai atskiriant Marlene gyvenimo etapus ir pan.
Pagrįsta priežastis, kodėl šis spektaklis turėjo būti perkeltas į didžiąją sceną, tebūtų didžioji Paulo muzika (paminėtina, kad orkestro duobėje keliais instrumentais dar groja muzikantai), kuriai reikia erdvės.
Prie tų pagalvių, iš pradžių esančių tik dekoratyviu scenos centru, stovi Dietrich asistentė Vivjena, ji skaito, kas įrašyta garsenybių vizitinėse kortelėse, ir arogantiškai svaido jas gestu, kuris reiškia: „Prom!“ (latviškai – „Šalin!“) Ir jau ši pirmoji scena suteikia galimybę kandžiajai Radzuobei „nuleisti žemyn“ visus atlasus ir aksomus: ar taip „skaitant korteles“ kaip liaudies universitete paaiškinama, kad, pvz., Hemingwayus yra amerikiečių rašytojas: „Tai negi mes įsivaizduotume, kad tai visų laikų garsiausias futbolininkas?“ Aš sakyčiau, kad taip užmezgamas prasminis šio spektaklio motyvas. „Šalin!“ – po kiek laiko garsiai šauks pati Marlene, vaikydama nuo savęs dar norinčius ją matyti gyvuosius ir begalę vaiduoklių – per gyvenimą sutiktų mylėtų ir nekęstų žmonių. Ją, kaip ir visus gyvybingus, ambicingus ir savo pačių gyvenimo centru išliekančius žmones, pribaigė tik tai, kas įveikia visus, – laikas. Jos šalta žvaigždės šviesa viliojo daugelį ją sutikusiųjų, bet dauguma pasitraukdavo, taip ir neužsimezgus žmogiškajam ryšiui (arba nesulaukus jos galutinio įsipareigojimo).
Po kiek laiko paaiškėja, kad už pagalvių esama žmogaus. Ogi ten – senučiukė Marlene Dietrich. Pasirodo jos ranka, siekianti prie pat guolio – sudėlioto iš tų pagalvių – pasidėto alkoholio butelio. Po kiek laiko išlenda pastirusi senė su karišką palapinsiaustę ar nevykusį kimono primenančiu kūno apdangalu. Ji nutrepsena prie scenos dešinėje stovinčio senovinio grimo stalelio. Ir ten, asistentei nepastebimai patvarkius plaukus, kiek pakeitus grimą, įvyksta magiškoji transformacija – nusviedusi keistąjį kūno apdangalą, strykteli Kalninios Marlene, kuri gerokai pasirungtų su tikrąja. Ji iš tikrųjų graži, nors prie tikrojo fizinio Kalninios grožio beveik nieko nepridėta. Šiuolaikiškai „perkonstruota“ tik anuometinės kabareto šokėjos apranga. Ta korsetų ir kojinių prisegimo „įranga“, kuri turėdavo būtinai matytis iš po keistai pakelto ar atversto sijono, Vituolinios supaprastinta tiek, kad XXI a. neatrodytų beviltiškai komiška.
Radzuobės teigimu, libretas yra „su baisiais defektais“, todėl spektaklis vertas dviejų balų iš galimų penkių. Dėl prasto libreto negali atsiskleisti aktoriai. Šou iš esmės sudaro Marlene scenų su „dar kažkuo“ grandinė. Antrajame veiksme stengiamasi įtraukti į prieštaringą Marlene išgyvenimų pasaulį, tačiau jis nuo pirmojo skiriasi tik tuo, kad būtent jame yra scenos su stipriausiais aktoriais: Artūru Skrastiniu (Remarque’u) ir Girtu Kestneriu (Jeanu Gabinu). Bet ir jų vaidmenys numatyti kaip epizodiniai ir dingsta tarp kitų „Marlenos“ marionečių.
Nuo meilės ir neapykantos iki neatrastos to išraiškos
Radzuobės teigimu, tai, kad nuo spektaklio pradžios nuotaiką gadina vaidybos fragmentiškumas, reiškia, kad yra gelminių režisūros „įtrūkimų“, tai išduoda vaidybos štampai, pozavimas, pompastiškumas, to, kas surasta kuriant ankstesnius spektaklius, kartojimas, pasireiškiantis kaip déjà vu. Aktoriai negavo konkrečios užduoties arba jos nesuprato, bet jie turi kaip nors išlaikyti publikos dėmesį. Ir Kalniniai priekaištaujama, kad jos vaidmenyje, ypač judesiuose, sceninėje laikysenoje atpažįstami anksčiau sukurtų vaidmenų „klonai“.
Radzuobė XXI a. spektaklį analizuoja primindama elementarius klasikinio teatro reikalavimus: bet kurioje geroje pjesėje turi būti konfliktas (arba mažesnių konfliktų visuma) ir veiksmas, kuris jį atskleidžia. O šiuo atveju nėra nei vidinio, nei išorinio konflikto. Mamajai formuojant „Marleną“, spektaklio struktūrą teko pradėti kurti nuo nulio. O teatro darbuotoja, kuri rengė libretą naudodamasi su Dietrich susijusia dokumentine medžiaga, tikrai ne rašytoja (jai gerai pavyko parengti scenarijų kitam miuziklui pagal latvių literatūros klasiko Janio Rainio dramą „Vėjeli, pūsk“, nes pačioje dramoje yra ir konfliktas, ir veiksmas).
Būtina patraukti dėmesį veiksmu, turi būti jį vienijantys motyvai, sceninė plėtra. Tai ne teatrinio vyksmo užuomazga, toks formalus pretekstas: kita Dietrich amžininkė, režisierė Leni Riefenstahl (Indra Brikė), pasisiūlo nufilmuoti „filmą, kuriame parodytų Dietrich kaip stiprią moterį, paskutinį savo filmą“. Filmavimo aikštelės aplinką (ir jos įtampą) visą likusį laiką turi kurti nuolat po sceną slankiojanti operatorė su kamera, sufokusuota į žvaigždę; nespalvotą kiną tiesiogiai imituojančios vaizdo projekcijos scenos fone.
Tas „filmo spektaklyje“ kūrimas „prirežisuojant“ visokios painiavos – kaip ant akvarelės užgriozdinti masyvūs gipso rėmai. Latviai teatro kritikai giria, o aš visam likusiam gyvenimui pasibodėjau milžiniškais „portretais“ – vaizdais, kurie projektuojami scenos fone stambiausiu planu, padidinant aktorių veidus. Nors patys savaime tie nespalvoti realiuoju laiku „atsirandančio filmo“ kadrai įspūdingi. Įdomi detalė, kad Kalninia mokėsi kalbėti specialia maniera, pamėgdžiodama Dietrich, kai atrodo, kad jai sunku ištarti žodžius dėl burnoje esančio protezo.
Deja, pati Riefenstahl tik kaip filmo scenoje idėją įkūnijantis atributas sėdi dešinėje scenos pusėje, jokiu būdu su nevykusia „filmavimo virtuve“ neatsverdama priešingoje scenos pusėje prie rojalio „dirbančio“ Paulo. Juokinga, kai ta Riefenstahl nepajuda net tada, kai įsisiautėjusi Marlene kaišioja jai prie veido pistoletą ir stumdo kaip žmogaus muliažą (įsivaizduojamą jos nekenčiamą fiurerį). Taip spektaklio režisierei atrodė geriausia perteikti aistringą Dietrich neapykantą fašizmui ir prasiveržusią net slaptą neapykantą tam Hitlerio moteriškumo įsikūnijimui (jis vadino Riefenstahl idealia vokiete). Jeigu dėl Kalninios vaidmens būtų galima ginčytis nebent kalbant apie konkrečias smulkmenas, Brikės Riefenstahl vaidmuo yra tikras nesusipratimas. O prisimenant, kokia buvo genialioji režisierė, jo apskritai… nėra.
Šitame „ant scenos sukamo filmo“ metadiskurse yra vienas įdomus dalykas, kuriam dėmesio neskyrė latviai teatro kritikai: Marlene iki pat gyvenimo galo kėlė pyktį ir neapykantą. Tai buvo tas neišvengiamas „šalutinis poveikis“, kurį lėmė pati jos asmenybė, bet kokių nacių vilčių susigrąžinti vokiečių žvaigždę į Vokietiją sužlugdymas. Po to, kai Marlene pratrūksta, kad svajojo nudėti fiurerį, ir tarsi apimta transo pistoletą nukreipia į pačią režisierę, prasiveržia ir šios paslėpta neapykanta Dietrich. Ji staiga pareiškia, kad jokio filmo… nebus. Tai vienos iš šio spektaklio linijų pabaiga.
Šitaip užsklendus kinematografinių atributų diskursą, dar vienais spektaklio rėmais tampa intermedija su Paulu. Spektaklio pabaigoje Marlene pereina į scenos kairę, į Paulo teritoriją, vaidybiniu lygmeniu išblėsdama kaip žvaigždė ir virsdama Kalninia. Ji dainuoja, priima iš maestro raudonąją rožę, jai finale palinkus ir prisiglaudus prie rojalio, publikai suklusus pirmą kartą nuskamba autentiškas Dietrich dainos įrašas. Nėra jokio pabaigos efekto, kuris būtų pagrįstas kokiu nors psichologiniu veikėjų santykių pagrįstumu, vaidybos efektyvumu. Žiūrovai klausinėja: „O kodėl ir Paulas nueina į užkulisius palei sustatytą veidrodžių eilę, – kaip ir aktoriai, vaidinę Marlene mylėtus / ją mylėjusius vyrus?“ Tikriausiai todėl, kad sceninė Kalninios ir Paulo meilė į bilieto kainą neįskaičiuota, bet žiūrovai tuos bilietus ir perka, kad pagautų jos kibirkščiavimą.
Skaičiau, kad Paulo muzika pernelyg monotoniška. Man jo akompanavimas neužgožiant aktorių balsų kaip tik tebuvo vienintelis spektaklį kaip visumą jungiantis metalygmuo.
Gyvenimas iš kultūrinio paveldo palūkanų
Dramas apie istorines asmenybes kuriantis Arvydas Juozaitis, kuriam gerai pažįstamas Latvijos teatras, pasakė, kad toks spektaklis kaip miuziklas „Marlena“ Lietuvoje negalėtų būti pastatytas. Šį pasakymą interpretuočiau taip: nebūtinai spektaklis yra geresnis už statomus Lietuvoje, bet jis parodo iš esmės kitokias latvių teatrinės kultūros nuostatas.
Šis spektaklis tikrai išsiskiria iš kitų kaip sukoncentruojantis tai, kas būdingiausia šiandieninei latvių kalba kuriamai teatrinei kultūrai. Įprasta, kad yra „nacionalinėmis pajėgomis“ pastatyti spektakliai ir Vakarų autorių dramų interpretacijos, o čia yra drąsi latviškoji Marlene Dietrich gyvenimo sceninė versija.
Vokiečių kultūra yra pati artimiausia Rygos didmiesčiui. Kartais atrodo, kad ištraukus vokiškos kultūros paveldo karkasą Ryga subyrėtų į nebesusijungiančius kitų kultūrų fragmentėlius. Tai, kas sudaro „Marlenos“ scenografiją, – scenoje esančios metalo konstrukcijos, pridengtos jugendo ornamentais, kėdės apvaliai nutekintomis kojelėmis ir atkaltėmis, senoviškas grimo stalelis, – kaip sunešti iš teatro kaimynystės.
Vokietę fiziniais bruožais primena pati Kalninia. Stebėjausi, kad ji buvo pasirinkta meksikietės Fridos Kahlo vaidmeniui monospektaklyje. O į Marlene Dietrich, kiek galima matyti iš nuotraukų, ji yra tiek panaši, kad aišku, jog tai įkvėpė ir sugundė Paulą kurti miuziklą. Ir Rygos publikai šį panašumą suvokiant vos ne kaip identiškumą režisierė turi kitaip valdyti tokį reiškinį kaip teatrinis intertekstualumas. Kitais atvejais būtina priminti, kad aktorius imituoja realiai egzistavusį žmogų. O šiuo atveju – išsivaduoti iš daugybės klišių, be kurių neapsieinama prisilietus prie Dietrich gyvenimo.
Jausdama, kad tas fizinis vaidinančiosios ir vaidinamosios tapatumas gali būti iliustratyvus, režisierė jį kiek šaržuoja – spektaklio finale nuo lubų nugarma kalnas baltų rožių, kurios nublokštų aktorę, jei būtų išbertos vienu metu. Tuo sakoma: viskas labai panašu ir labai tolima, kaip kad viskas per menka, kalbant apie tokio masto asmenybę. Beskonybės nebūtinai nereikšmingos, tuo labiau jas gali būti labai įdomu stebėti – kaip prie kūno itin prigludusią spindinčią suknelę (man ji labiau primena Marilyn Monroe), kuria finale apvelkama Kalninia (mažai yra net scenos moterų, kurioms suknelė taip įspūdingai atrodytų).
Kas mane labiausiai šokiravo iš latvių teatro kritikų komentarų – tai Radzuobės mestelėta mintis, kad blogiausia, kas galėjo nutikti, – pasiūlyti šį vaidmenį vaidinti… Kalniniai! Per pastaruosius porą metų jos vaidyboje neva pasireiškia pozavimas, partnerio nejautimas, „gatavos“ intonacijos, surastų efektingų vaidybos elementų kartojimas. Kalninios Marlene esanti pati sau centras, ir tai trukdo jai bendraujant su partneriais. Radzuobės manymu, Kalninia vaidinanti tarsi apsvaigusi nuo narkotikų, ir jau nebegalima atskirti, kur yra Marlene, kurios padėtis trukdė palaikyti ryšius su žmonėmis, vaidmuo, o kur – pati Kalninia, kurios būsenos spektaklyje neleidžia jausti scenos partnerių. Šios teatro kritikės išvada negailestinga – Kalninia, kaip ir Marlene, jau tapusi savo šlovės auka.
