Kefalė
GINTAUTAS LESEVIČIUS
I
IMPERATORIAUS TIBERIJAUS vila Kaprio saloje. Menėje stovi kušetė, naktinė spintelė su stikline vandens, kėdė ir žmogaus skeleto modelis.
TIBERIJUS. Kas girdėt apačioj?
SARGYBINIS (po pauzės). Tu čia man, Biberijau*?
TIBERIJUS. Tau, bjaurybe, kam daugiau?
SARGYBINIS. Ir aš tave myliu. Raminkis, pakviesiu sargybą. (Nusijuokęs) Apačioj kaip apačioj. Apačia apačiuoja, kad vėl rengi nuogalių vakarėlį.
TIBERIJUS. Kada dabar?
SARGYBINIS. Kada, jeigu ne dabar? Šiandien. Šiandien gi tu itin gašliai nusiteikęs…
TIBERIJUS. O!.. Pasakok. (Geria iš stiklinės)
SARGYBINIS. Sukviesti visi rūmai. Vakarėlis – kaukių. Tu, aišku, – vyriausias. Būsi makaronų monstras. Užsisakei peruką iš spagečių. Spagečių plaukus. Čia kaip kaukė, nes spagečiai tįsta nuo viršugalvio ir uždengia tau veidą. Įsivaizduok puodą ne iki galo išvirtų, neištežusių spagečių. Tu nusibrauki juos kaip plaukus, kad gurkštelėtum vyno, dar gurkštelėtum, dar… Tu mėgsti vyną, tu labai mėgsti vyną, vyne atsispindi besikopuliuojantys kūnai…
TIBERIJUS (mosikuodamas). Užteks! Užteks šito brudo!
SARGYBINIS. …Tie spagečiai ilgi ilgi, kieti kieti, karšti karšti… Tu žvėris, Biberijau… Tu kaisti, verdi kaip virdulys. Tavo dugnas raudonas…
TIBERIJUS. Tylėk!! (Šveičia stiklinę į sargybinį, bet šis spėja pasprukti iš menės)
TIBERIJUS sėdi susiėmęs galvą, paskui prieina prie skeleto modelio, lėtai apžiūrinėja, suka aplink, nukelia kaukolės viršų, varto jį rankose.
TIBERIJUS. Ko aš susinervinau? Kreipt dėmesį į visą šitą?.. Nesąmonės, kliedesiai… Amžinas absurdo srautas semia, apsemia galvą… Ir dar tas juokdarys!.. Kiek galima juo išvis tikėt? Kiek jis meluoja ir kiek iš tikrųjų kažką žino?.. Gal nieko – o gal ir ką nors… Viską?.. Ne, reikia nebeklausinėt. Koks skirtumas, ką jie mano, ką plaka neišmanėlių liežuviai… Juolab to buvo galima tikėtis… Argi aš nesitikėjau? Nenumačiau? Tikrai nenorėjau?.. Aš atsitvėriau nuo jų jūra, skardžiais, neįkopiamom uolom… Tai atstumas, atstumas kuria fantomus, tuos vaizduotės padarus, tik jie ten šliaužioja po mano vilos koridorius, juos aš matau tūnant tamsiuose kampuose… (Dedasi kaukolės viršų ant galvos) Nesiklausysiu, nenoriu. Jeigu pasakos – užsikimšiu ausis, man nereikia, man vienodai, man bloga, vemsiu… Kaip po gero vakarėlio, privemsiu visus kampus, jums ant galvų, fantomai, – šekit spagetiškų vėmalų, aš spagečių monstras! (Vis garsiau) Girdit, jūs ten, apačioj!? Aš jūsų fantomams ant galvų vemiu!.. Eikšekit, eikšekit visi! Vietoj padažo – vėmalų! Labdaros vakarienė, prašom, vakarėlis, kviečiami visi nuo mažiausio. Ar girdit?! Jūsų klausiu! Ei, žmoneliai!! (Pauzė) Nieko jūs negirdit. Šitos sienos… Atitvėrė ir mane nuo jų. Šitos uolos… Neįveikiamos – žvilgsniui, žingsniui… Atskirtis yra fantomai, fantomai, kurių neapvemsi…
Įeina susijaudinęs SARGYBINIS.
SARGYBINIS. Ne laikas išsidirbinėt. Mesk tą jarmulką. Žvejys kažkoks… Uolom užsirioglino. Turi žuvį atsinešęs. Kefalę – milžinišką. Iškart atbėgau. Kas per velnias, Biberijau?
TIBERIJUS. Kaip – uolom?.. (Iki tol ranka prilaikęs kaukolės viršų, nevalingai paleidžia – jis nukrinta ir sudūžta)
SARGYBINIS. Va taip, ką aš žinau. Nesuvokiu kaip…
TIBERIJUS (priblokštas). Neįmanoma… Per statu, per slidu…
SARGYBINIS. Bet tai kur jį dabar dėt? Laužiasi pas tave… Rodo tą žuvį, bet man neduoda, tik tau – atseit. Ožys koks, bet ir išgąsdino… Gal sulaužyt kojas ir nurident atgal? Kaip spagetį? Ką? Iškočiot.
TIBERIJUS (sau). Viskas gerai, Bibe… Tiberijau, tai tik vienas iš jų, raminkis… Pats sakei… Gerai… Apvemsi jiems galvas. Vienam. Visiems… Negerai…
SARGYBINIS. A? Tu žinai jo vardą?
TIBERIJUS (susitvardęs). Man jų visų vienas vardas. Atvesk jį čia.
SARGYBINIS. O lovą paklot?
TIBERIJUS. Aš jį priimsiu prie durų.
SARGYBINIS. Su humoru tau visad buvo prastai. (Išeina)
TIBERIJUS renka viršugalvio šukes. Įeina ŽVEJYS, kuris nešasi kefalę, ir paskui – SARGYBINIS.
ŽVEJYS. Valdove! (Suklumpa prieš TIBERIJŲ) Priimkit šitą kefalę. Didžiausia, kokią tik esu pagavęs gyvenime. Verta kokių 30 000 sestercijų. Daugiau!..
TIBERIJUS. Vargšas žvejy, kad tu žinotum – tavo žygis čionai vertas dar daugiau!.. Bet tu pavėlavai, supranti? Aš išleidau visus pinigus ir jau grįžtu namo. Per ilgai buvai išplaukęs, per ilgai gaudei, gal per ilgai ėjai į turgų, žuvis gi sunkoka… Sakyk, man įdomu, tikrai, kaip tu ją čia užnešei? Ne – kaip užnešei save? Ar ji tave užnešė? O gal čia jokia kefalė, o žuvis skraiduolė, ką?
ŽVEJYS. Buvo baisiai sunku, valdove… Lipt tom uolom, o kelio nėra. Kefalė be galo sunki… Tikrai. Ilgai kopiau… Keliskart paslydau, kritau ir nusiridenau žemyn, bet saugojau kefalę labiau už save, tai jinai nė kiek nenukentėjo. Pažiūrėkit. Ištraukiau ryte, o po pusdienio dar beveik tokia pat šviežia.
Tiesia TIBERIJUI kefalę, jis iš tolo apžiūri.
TIBERIJUS. Aš neturiu už ką nupirkti tavo žuvies, nors ji kainuotų ir 3 sestercijas. Tu lieki turguj vienas su šita savo gigantiška žuvim ir ji pasmirsta, nes turėjo būti suvalgyta iki vakaro. Tu nori valgyti ir tau nebelieka nieko, tik suvalgyti savo pasmirdusią žuvį. Tave supykina, tu apsivemi ir nusilpęs krenti turgaus aikštėje. Kitą rytą tave ten atranda pirmieji atėję prekybininkai.
ŽVEJYS. Kiek norit, žeminkit mane, tik jau ne šią nuostabią kefalę! Daug jų mačiau, bet tokio įspūdingo dydžio – niekados. Sutapimas, bet… Prieš išplaukdamas kaime nugirdau, kad jūs šiandien ruošiat šventę. Tai kai tik šita nepakartojama kefalė sublizgo vandens paviršiuje, pasižadėjau žūtbūt nunešt jums. Jūsų šventei… Ar gali būti nepaprastesnis patiekalas, valdove? Nepaprastai jūsų šventei?..
TIBERIJUS. Mano šventei? Norėjai pasakyt – mano makaronų vakarėliui?! (Tūždamas) Ilgų ilgų, eee… Kaip ten!?. Toliau?!
SARGYBINIS. …Kietų kietų, karštų karštų spagečių…
TIBERIJUS. Spagečių! (Prisikišęs prie ŽVEJO, dirbtinai lipšniai) O gal ir tu nori dalyvaut? Nori? Vakarėlyje, šventėje? Norėtum?
ŽVEJYS. A… a… a… šš?..
TIBERIJUS. Nori?.. Nooori! (Glosto ŽVEJUI galvą) Kaip nenorėsi… Kaip tu nenorėsi… Vargšiuk…
ŽVEJYS. V… Vakarėlyje… Šventėje… T… Teikiatės juokauti…
SARGYBINIS. Juokauju čia tik aš. Jis – niekada.
TIBERIJUS. Taigi niekada nesakyk „niekada“… Kviečiamas esi – ar bent galėjai tikėtis?.. Vakarėlio kodas – kaukės. Tiesiog kaukės! Tai dalyvauji, žmogau nelaimingas? Turi dalyvaut.
ŽVEJYS. Būsiu laimingiausias žmogus, jei tik priimsit kefalę.
TIBERIJUS. Priimsiu žuvį, jei priimsi kaukę.
ŽVEJYS. Kad aš neturiu kaukės…
TIBERIJUS. Kaukę gauni. Viską gauni, ko niekad neturėjai, neturėsi…
ŽVEJYS. Valdove, jūs man per daug maloningas.
TIBERIJUS. Puiku. Tada atiduok jam savo žuvį ir – į virtuvę! Skusim žvynus.
SARGYBINIS perima iš ŽVEJO kefalę ir visi išeina.
II
TIBERIJUS guli ant kušetės, rankos ištiestos į šonus, jis su maitinamąja kosmetine veido kauke, o ant akių – agurkų griežinėliai.
TIBERIJUS (kenčiančiu balsu). Ilgai dar?.. Tarkavai?
SARGYBINIS. Ne, ką čia. Malonumas. Oda lengvai grandosi – perbraukiau, perbraukiau… Matei gi žuvies žvynus – o! (Rodo ant piršto galo)
Pauzė.
TIBERIJUS. Negalėjau ilgiau žiūrėti… Atleisk, kad išėjau, neištvėriau. Bloga pasidarė. Tu man melavai – sakei, kad aš mėgstu vyną… O kai jis pasipylė, aš apsvaigau vien nuo karšto jo kvapo.
SARGYBINIS. Vadinasi, jie suklydo. Juk aš tik persakiau tau, ką manė jie.
TIBERIJUS. Jie buvo teisūs. Vakarėlis įvyko. Išsiliejusio vyno ašarose kaip ledo lytys atsispindėjo kūnai. Jie grūdosi vienas ant kito, jie lipo vienas per kitą… Man prie akių. Aš neištvėriau, nubraukiau juos ranka, praskleidžiau vaizdą ribojančią širmą… Ir iš monstro tapau pagiringu ligoniu. Pažiūrėk į mano išpurtusį veidą, į paakius… Ne, tu nematai tų ratilų.
SARGYBINIS. O paimtum išgertum – iškart pagytum. Bent pauostytum dar. Gaila, kad nemėgsti – sakai… Greičiausias vaistas. O šitos kaukės, ką aš žinau… Nors ir nieks iš pradžių nemėgsta, bet pripranta, pripranta… Vis skaniau darosi… (Užsigalvoja) Ei, tai gal bent tos žuvies nori suvalgyt? Visai užmiršau – taip ir liko virtuvėj nutrenkta, vyno klane, odos nuoskutom aplipus… Jas nuplautų… O! Pasakysiu, kad pataisytų tau su vynu, iškeptų vyne…
TIBERIJUS silpnai protestuoja.
SARGYBINIS. Biberijau, nebijok. Gaminant laipsnių nelieka. Varau į virtuvę, pasakysiu… Ai, o ką su tuo žveju darom? Irgi ten paslikas. Kažin dar katras gyvesnis.
TIBERIJUS. Žvejį… Siųsk atgal. Tegu eina, jeigu gali… Jau vakaras?
SARGYBINIS. Nesu tikras. Tai yra… Ne dėl vakaro. Dabar vakaras. Žuvis tau kaip tik vakarienei.
TIBERIJUS. Tu jį palydėk, gerai?.. Padėk. Tom uolom – kad nusileistų. Tegu grįžta. Jau vakaras. Jam reikia grįžt. Palydėsi?
SARGYBINIS. Ne, na čia dabar?! Bi- berijau? Kažkokį žvejį… Jis mane tada taip išgąsdino, visus jis čia išgąsdino… Kojos dreba tik. Bam! Stovi, su žuvim toks!.. Iš niekur. Pas valdovą mane, pas valdovą… Iš kur tu čia? Kaip? Aš uolom… Nelydėsiu, tikrai. Bet gerai, aš liepsiu tokiam berniukui iš virtuvės, pagalbinis – palydės.
TIBERIJUS. Ir duok jam gabalą žuvies, kai iškeps. Su vynu. Suvyniok į servetėlę ir duok. Gabalėlį. Jis gi šiandien dar nieko burnoj neturėjo. Pasakyk, kad čia liekanos vakarėlio…
SARGYBINIS. Kad tavo virtuvė jam vakarienę gamintų? Koks rūpestis! Gal dar prie stalo pakviesk?
TIBERIJUS. Gal tikrai reikėjo pakviesti?.. Prie šito stalelio…
SARGYBINIS. Ant kušetės prigult… Beje, kodėl tu niekad nevalgai gulėdamas? Sako, tau patinka. Viską gulint daryt.
TIBERIJUS. Aš valgysiu gulėdamas, šiandien. Negaliu pasikelt. Galva… (Bando keltis) Negaliu. Svaigsta.
SARGYBINIS. Ir kodėl tu visada sau prieštarauji? Visada.
TIBERIJUS. Taip. Reikėjo pakviest. Bet aš nepakviečiau… Tikrai nepakviečiau. Fantomai pakvietė – jie ilgi kaip šitos vilos koridoriai, aukšti kaip uolos, ant kurių pastatyta mano vila. Jų neapvemsi, niekada visų jų… Neužteks… Neapvemsi… Jiems kampus privemt… Tiek gali. (Pauzė) Kiek aš privėmiau?
SARGYBINIS (šiepdamasis). Klausau ir negaliu patikėt.
TIBERIJUS. Bjaurastie, į kiek kampų?!
SARGYBINIS. Negaliu, nors tu ką… Biberijau! Sveikinu – pavyko! Tikrai, kaip dievą myliu. Pirmą kartą šitaip. Prajuokinai! (Išeina kvatodamas)
___
* Lot. bibere – gerti.
