Kaip Brunonas šeimą gynė

VYTAUTAS LUKŠAS

Kovo 9-oji yra puiki proga prisiminti reikšmingą Lietuvos istorijos įvykį – misionieriaus Brunono mirtį. 1009 m. Kvedlinburgo analuose įrašyta: „Šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, II [nuoraše klaida: turi būti XII] savo tapimo vienuoliu metais Rusios ir Lietuvos pasienyje nukirsdintas su 18 saviškių kovo 9 d. nukeliavo į dangų.“

Nors toks atsilikėliškas, anot kai kurių naujųjų laikų Lietuvos istorikų, viduramžių netikėlių akibrokštas įvyko prieš gerą tūkstantį metų, šv. Brunonas tapo kertine simboline XXI a. lietuviškojo tapatumo figūra, besireiškiančia ne tik fasadinėje aukštojoje kultūroje – tarkime, dainų šventėse, bet ir realioje vartotojiškoje masinėje kultūroje: tarptautiniame socialinės animacijos seriale „Simpsonai“, roko koncertuose. O kartais Brunono mitologema transformuojasi į itin nemalonias visuomenės pakraipas, konstruojančias pačią visuomenę. Teisybę nešančio Brunono ir „marozo“ ar „traktoristo“ lietuvio archetipas skinasi kelią net ir politikoje (pirštais nerodysime), o tarptautiniu mastu Brunono kultas Lietuvą pavertė marionečių komedijos scena.

Nusibodę viduramžiai ir seksualizuotas Zebedenas

Viduramžių istorija ir simboliai nėra tokie neaktualūs XXI a. Viduramžiai įkvepia post-modernistinę visuomenę ir įvairias jos sferas: religiją, kultūrą ir meną (taip pat kiną ir kompiuterinius žaidimus), net politiką. Tiesą sakant, viduramžiai dabar aktualesni nei bet kada anksčiau, tai yra intriga dominuojančiai popkultūrai, kuriai pradeda stigti naujų idėjų. Viduramžiai gali būti pasitelkti tiek kuriant šiuolaikinės visuomenės tapatybę, tiek visuomenės kritikai ar verslo industrijoms.

Šv. Brunono žūtis. Freska Šv. Kryžiaus vienuolyne, Lenkijoje

Viduramžių simboliai pagreitį įgyja populiariojoje kultūroje. Kaip žinoma, populiarioji kultūra, skirta liaudžiai, lieka už aukštosios kultūros ribų, tačiau ji yra esminė jėga, kurianti tapatybes, ir iškreiptas šv. Brunono archetipas joje įsismarkavo. Populiarioji kultūra veikia protestuodama prieš vyraujančią tvarką – įstatymus, pareigas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje atlikti industrinės visuomenės tyrimai atskleidė, kad mokykloje rūkantys berniukai tapatinasi su darbininkų klase, kuriai priklauso jų tėvai, ir taip išreiškia protestą prieš „teisingąją“ kultūrą. Pankų ar hipių subkultūra panašiai formavosi protestuodama prieš socialinę nelygybę, vėliau, kai nebeliko prieš ką protestuoti, ji tiesiog virto verslo industrija. Naujoji Brunono mitologema ir jos kultas įvairiuose visuomenės sluoksniuose tampa iškreiptos elgsenos provaizdžiu. Vienas būdingiausių tokios elgsenos pavyzdžių būtų neonacizmo fenomenas. Prisiminkime 2009 m. vykusį metalo koncertą „Tėvynei“, kurio afišoje puikavosi atletiškas, seksualizuotas, patrauklus šarvuotas didvyris Zebedenas, nukirtęs galvą Brunonui. Populiariojoje kultūroje šis mitas simbolizavo ne tik protestą prieš Bažnyčią ir dogmas, (neo)pagonių apostazę, demokratišką pasipriešinimą žalingiems Europos Parlamento sprendimams, bet ir neonacistinį pasipriešinimą Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų demokratijos primetamoms, neva importinėms, kone amerikietiškoms vertybėms. Ši pastaba nereiškia, kad koncerto organizatoriai buvo neonaciai, tiesiog auditorija šią mitologemą skaitė įvairiai, kaip ir bet kurį kultūrinį tekstą.

Neonaciai ir kosmopolitiškumas viduramžiais, arba Kuo čia dėti Simpsonai?

Neonacių ideologija aktyvi visame pasaulyje, radikaliausius jos atvejus galime išvysti Rusijoje. Neonacizmo konstrukto esmė yra įvairiuose visuomenės sluoksniuose organizuotai skleisti visuomenės iškrypimus (disfunkcijas) – patriarchalinius lyčių stereotipus, ksenofobiją ir antisemitizmą, homofobiją, etnocentrizmą (prisidengiant tautos ar rasės tradicijų išlikimo gerove). Tokiu būdu priešinamasi bet kokioms visuomenės permainoms, skatinančioms valstybės produktyvumą, o šią ideologiją dažnai remia kai kurios religinės institucijos ar net politinės partijos, pataikaujančios tamsesnėms masėms. Jų taktika yra savireklama kuriant švarios ir skaisčios tautos idealą, kitaip tariant, politinio postmodernizmo simuliakrą: tokios partijos nėra politiškai kompetentingos, todėl masėms jos siūlo ginti tariamą moralės idealą, ieško atpirkimo ožių, reikalingų fanatikams. Šv. Brunono gyvenimo istorija tampa priemone jos sirgaliams valdyti. O misionieriaus, nešančio teigiamas permainas, ir rūstingas tamsuolio atsakas jam naujai konstruoja sociumą – visai kaip senovės mitai pirmykštę barbarų Europą ar bet kuri religinė elgsena, aptarta Maxo Weberio religijų sociologijoje.

Kaip šis sociumas konstruojamas, ironiškai parodė JAV animacinio serialo „Simpsonai“ kūrėjas Mattas Groeningas serijoje „Hardly kirk-ing“ („Vargingas įtikinėjimas“, škotų dialektu kirk reiškia bažnyčią). Filmuko įžangoje piktas pagonis Zebedenas nukerta galvą Houmeriui (Homerui arba amerikietiškajam tėvui namisėdai, iš angl. home – namai). Kituose epizoduose regime asocijuojamų situacijų virtinę: primityvi edukacinė laida kūdikiams (nepatinkanti mamai, nors kūdikis spokso); vaivorykštinė feministė, sekanti pasaką vaikams apie siurbčiojamą sriubą (nepatinkanti tėvams, nors būrelis vaikų atidžiai klausosi); marionečių spektaklis, vaizduojantis LDK istoriją ir lyčių stereotipus, ir kt. Šis serijos epizodas mus domina labiausiai. Vargšė mergelė-marionetė, primenanti vaidilutę, pasakoja apie savo tautos praeitį: „Seniai seniai, dar prieš atsikraustant teutonams, įvyko didžiulės žudynės, vykdytos Kijevo kunigaikščio Mstislavo I 1132 m.“ Tada fone šmėžuojančią cerkvę apgaubia ugnis, o mergelę užpuola ir kardais ima kapoti baisūs kazokai. Suglumusi Mardžė šeimynai pasiūlo išeiti, o į kadrą tuoj pat įlenda šarvuotas XIV a. LDK karys su Jogailaičių kryžiumi ant skydo: „Niekas neišeis, kol nemirs marionetės.“

Šiame pareiškime galime įžvelgti autoritarizmo ironizavimą. Jis čia tiesiogiai susietas su patriarchalizmu: griežtas tėtis karys ir sargas Zebedenas nepaklusniai žmonai ir šeimai aiškina, ką reikėtų daryti (o jei ne, tai gaus); griežtas įmonės vadovas, slopindamas saviraišką, aiškina darbuotojams, kaip reikėtų dirbti; griežta autoritarinė valdžia dusina demokratinę tautos saviraišką. Tėtukas uždraus šeimynai išeiti, o ji turės laukti, kol marionečių spektaklyje išmirs tėtuko konservatyvios viduramžiškos lėlės. Konservatyvių lėlių / aukų gaminimas palankus diktatoriškiems, monopoliškiems tironams. Marionetėmis galima prisidengti arba naudotis kaip patinka. Autoritariškam tėčiui nepalanki demokratiška tolerancija, užtikrinanti laisvą visuomenės narių saviraišką, kuri skatina ekonominį produktyvumą. Autoritariškiems neonaciams nepalankios tautinės ar lytinės mažumos, nes jos gali pakenkti iliuzinei tautos / rasės moralei ir sugriauti jų „transformerių ir pažeidžiamų pseudovaidilučių“ pasaulį. Ir joks žydas Katzas mums neaiškins, kaip reikia elgtis! Kitaip tariant, gresia pasaulio pabaiga: popiežius jau atsistatydino, o kardinolui vaidenasi piktai riaumojančių ir šokinėjančių juodųjų tolerastų minia, besikėsinanti išrauti moralės šaknis arba krikščionišką tapatybę, kurios pagrindinės šeimos vertybės yra homofobija, o Vilnijos lenkams katalikams gal ir ksenofobija.

Baltų tautų draugystė barbarų Europoje

Antropologiškai rekonstruojant sveiką istorinį pilietinės tautos archetipą, kurio pagrindas – pirmasis Lietuvos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, reikėtų atsižvelgti į platesnį viduramžių Šiaurės Europos sociokultūrinį kontekstą, pasaulėžiūrą, kitaip tariant, atkurti vientisą kultūrinę struktūrą ir priežastis, kurios lėmė bendruomenės poelgius. Medžiagos tam turime užtektinai, pasiremsime Gintaro Beresnevičiaus ir lenkų istoriko Karolio Modzelewskio studijomis, bet į šimtaprocentinę šaltiniotyrinę teisybę nepretenduosime. G. Beresnevičius veikale „Baltų religinės reformos“ atkreipė dėmesį į Šiaurės Europos religinio kontinuumo (vientisos religinės kultūros) egzistavimą. Visi sprendimai, taip pat ir įkyrių misionierių nukirsdinimo atveju, ten buvo kruopščiai sprendžiami bendruomenės suėjimo / sueigos arba seimo aikštėje. Iki krikščionybės įsigalėjimo barbarų kultūroje nebuvo atskirties tarp šventojo ir pasaulietiškojo pasaulių. Tai reiškė, kad visa kultūra priklausė kultui: seimas, šventės ir teismai buvo ir religiniai, ir pasaulietiški. Pasak Tacito, senovės germanų genčių sueigose antraeilius sprendimus priimdavo vadai, o svarbesnius – visi gentainiai. Pastaruoju atveju vadai būdavo apsvarstę kelis sprendimus, o liaudis iš jų rinkdavosi „referendumu“. Seimai būdavo surenkami per jaunatį ar pilnatį. Laikas šioje šiaurės civilizacijoje buvo skaičiuojamas pagal Mėnulį. Seimas vykdavo taip: žyniai, kurie turėjo teisę ir bausti, įsakydavo laikytis tylos. Prabildavo karalius, kunigaikščiai. Liaudis, turėdama prie savęs ginklus, būdavo susėdusi ratu, o teikiamus pasiūlymus arba bruzdėdama atmesdavo, arba iškeldama ietis priimdavo. Tokią seimo (tingo) tvarką patvirtino ir vėlesni istoriniai šaltiniai.

Turbūt vienintelis išlikęs slavų sueigų vietos aprašymas liudija, kad dailiame mediniame aptvare su dvejais vartais buvo ąžuolų giraitė, pašvęsta dievui Provei. Tai galėjo būti neteisingai suprasta slavų pravo – teisė. Toji vieta buvo šventa visam kraštui. Joje žynys atlikdavo apeigas, vykdavo įvairios šventės. Pirmadieniais arba, tiksliau, Mėnulio dieną (der Montag buvo pirmoji devynių dienų savaitės diena) žmonės kartu su kunigaikščiu ir žyniu, kaip ir Tacito laikais, rinkdavosi į teismą. Senovės prūsų Romovė Nadruvoje, kurioje buvo šventas ąžuolas su Perkūno, Patulo ir Patrimpo stabais, aprašytais Simono Grunau, buvo tokia pat seimų vieta, į kurią rinkdavosi ne tik Prūsijos genčių, bet ir Lietuvos bei Livonijos kraštų žmonės. Ji, pasak G. Beresnevičiaus, telkė baltų gentis amfiktionijos (gr. amphiktionia < amphi – aplink + ktizō – apgyvendinu), senovės Graikijos religinės ir politinės genčių ar polių sąjungos, turėjusios bendrą iždą, šventyklą ir kariavimo būdą, pagrindu. Tai primena tuometinį tarpgentinį baltų bendradarbiavimą.

Barbarų Europos žmogaus teisės Brunonui buvo griežtos

Barbarai visai nebuvo miškiniai ir mirties nuosprendžio-paaukojimo klausimus spręsdavo atidžiai ir teisiškai. Fryzų teisyno priedas (Additio sapientum) teigia, „kad žmogų, kuris įsilaužė į šventovę ir pavogė kulto reikmenis, dera, nupjovus ausis ir iškastravus, paaukoti įžeistiems dievams, gyvą užkasant drėgname pajūrio smėlyje“ (K. Modzelewski, Barbarų Europa). Tokie teisiniai nuostatai, atmetus kai kurias pagoniškas smulkmenas, išniekinus bažnyčias buvo pritaikomi ir krikščioniškoje teisėje daugelyje Europos šalių. Žodinė tradicija paprotinę teisę siejo su pagoniškais mitais ir vertybėmis, nepriimtinais krikščionybei. Teisės normų sistemoje nebeliko vietos Votanui, Tivazui, Torui, Perunui ar Velesui, o Kristus negalėjo perimti jų vaidmens.

Dauguma istorinių šaltinių mena ir barbarų svetingumą, pavyzdžiui, senovės prūsai gelbėdavę ir priglausdavę nuo piratų nukentėjusius Baltijos pirklius ar žvejus. Helmodas, XII a. saksų kronikininkas, vyskupas, krikštijęs Palabio slavus, aprašė, kaip slavai elgėsi su žmogumi, pažeidusiu svečio neliečiamybę: „Leidžiama sudeginti jo namus bei turtą, ir visi sutartinai atsigręžia prieš jį, skelbdami, kad jis neturi garbės, yra niekšas ir kad visi turi jį vyti šalin.“ Barbarai netgi pasižymėjo ypatingu pakantumu nevalyviems piktžodžiautojams: 770 m. misionierius Lebuinas iš Anglijos vyko misionieriauti į frankų, fryzų ir saksų žemes. Sueigos rate, skelbdamas Evangeliją, jis smarkiai papiktino klausytojus, tačiau vienas iš barbarų ramino saviškius ir liepė misionierių išklausyti iki galo, kaip daroma su kitų genčių pasiuntiniais. XII a. Stargardo vyskupas Vicelinas vykdė misiją slavų žemėse. Užtikęs nuniokojo sueigų alką baimindamasis, kad pagonys jo nenulinčiuotų. Tačiau iš tiesų jis turėjo neliečiamybės statusą, kurį įgydavo kiekvienas, buvęs šventoje sueigos žemėje. Taigi mirtimi baudžiamo svečio nusikaltimai turėjo būti išties sunkūs, o bausmės vykdymas turėjo tam paskirtą vietą.

Mirties bausmė buvo gerokai švelniau skiriama nei toji, kuri Vakarų šalyse buvo panaikinta XX a., – aukojama tik tada, kai aukos būtinybę nulemdavo burtai, kitaip tariant, atsitiktinumas arba dievų valia. Livonijos kronikoje aprašomi Toreidos lyvių burtai: per paguldytą ietį vedamas žirgas žengė dešine koja. Tai reiškė gyvybę. Žynys liepė nuplauti žirgui nugarą, neva ant jo galėjęs būti krikščionių dievas, tačiau burtą pakartojus žirgas vėl žengė dešine koja, todėl Teodarikas, XII a. misionierius Livonijoje, nebuvo paaukotas. Pasakodamas apie slavų liutičių gentį, panašių žinių pateikė Merseburgo vyskupas, kronikininkas Titmaras: burtais per arklį jie kruopščiai ištirdavo, kokia auka turi būti paaukota dievams. Prūsijoje šv. Adalberto, nesėkmingai vykdžiusio krikšto akciją, mirtis apibūdinama šitaip: „Nelabieji žudikai, pakėlę [vyskupo] galvą, pasmeigė ją ant aukšto baslio, o kūną įmetė į netoliese tekančią upę, su neapykanta žvelgdami į greitai nuplaukiančią, spindinčią šviesą žmonėms apšviesti“ (BRMŠ I, 186–187).

Tiek anksčiau minėta fryziška mirties bausmė nusikaltėlį pakasant prie upės, tiek kūno įmetimas į vandenį perša mintį apie giminiškus Šiaurės Europos tautų papročius. Ritualizuota mirties bausmė reiškia, kad ji nusikaltėliui buvo atlikta pagal visas paprotinės teisės procedūras.

Ne išimtis ir Lietuvos pasienyje į galvą trenkto Brunono mirtis. Metraštininko Viperto pasakojime minima, kaip Netimeras atsisako priimti Evangelijos tiesas: „Vyskupas, tai girdėdamas, liepė, kad tas karalius atneštų stabus, ir, jam dalyvaujant, įmetė juos labai drąsiai į ugnį. Ugnis apėmė ir pagaliau prarijo stabus.“ Stabų išniekinimas pagal barbariškus teisynus, kaip aptarėme anksčiau, – didelis nusižengimas. Karalius paliepęs atlikti Brunono išbandymą ugnimi. Pasak kito metraštininko, aprašiusio Brunono žygį į Lietuvos pasienį, šv. Petro Damianio, jam reikėję pereiti tarp dviejų laužų neapdegusiam. Brunonui pasisekė, ir Netimeras su trimis šimtais saviškių atsivertė. Be abejonės, už tai jam buvo pažadėta karūna iš popiežiaus ir krikščionių parama. Taigi, čia įvykdytas didelis išsišokimas, už kurį bausmė nuo autoriteto rankos būtų turėjusi grėsti ir Netimerui (K. Modzelewski). Netimero brolis Zebedenas „vyskupui liepė galvą nukirsti, visus kapelionus pakarti“. Mirties bausmės įvykdymas nukertant galvą turbūt buvo susijęs su prūsiška Adalberto mirties bausme, jis buvo lygiai toks pat ritualizuotas ir teisiškas.

Vietoj pabaigos

Taigi, ne tokie buki patriarchalai buvo tie viduramžių Europos barbarai, kokius bando pateikti paaukoto šv. Brunono ir transformerio / „marozo“ ar neonacio lietuvio archetipas, o ir patys viduramžiai Europos Sąjungoje daug įdomesni ir subtilesni nei bet kada anksčiau. Juk kuriant modernią kūrybinę žinių visuomenę pirmiausia reikia pažaboti būtent viduramžių paveldą! Kovo 9-oji tam atminti yra puiki proga. Ydingas šv. Brunono gyvenimo archetipas visuomenėje kuria pačias absurdiškiausias reikšmes ir tapatybes, nors ir praverčia masinės kultūros industrijai, netyčia patalkininkauja ir neonacistiniam pilietinės valstybės skaldymui (kaži kaip į visa tai įsivėlusios religijos?). Viduramžiai taip pat atspindi komišką visuomenės marionečių sceną – ją puikiai atskleidė „Simpsonų“ kūrėjas M. Groeningas. Ir vėl lietuviai atsilieka: viduramžių dramų nematyti nei kine, nei romanuose, nei kompiuteriniuose žaidimuose. Kada gi išmirs mūsų konservatyviosios verkšlenančios, dejuojančios ar isteriškai rėkaujančios marionetės su visokiais transformeriais ir į natą nepataikančiomis pseudovaidilutėmis, įsivaizduojančiomis, kad mūsų vertybes gina nuo sociumo poreikių?