Jolita Vaitkutė: kultūra kaip vitaminai, santykis su žmonėmis – kaip gyvenimo tikslas

„TEDxYouth@Laisvės alėja“ dizaino koordinatorė, Lietuvos mokinių parlamento VI kadencijos narė, meno žurnalo „Republic x“ žurnalistė, įvairių kitų renginių (bendra)organizatorė, įskaitant festivalį „Saulėtosios naktys“, žmogaus teisių švietimo aktyvistė – sunku išvardinti visas septyniolikmetės Jolitos Vaitkutės pareigybes, ką ir kalbėti apie chemiją, matematiką ir kitus vidurinės mokyklos namų darbus. Tačiau Jolita dar ir menininkė – piešia, groja, dainuoja, rašo eiles ir kitaip kultivuoja tai, kas laiko mūsų pasaulį nesubyrėjusį, – Kūrybą. Vasario 23 dieną knygyne „Sielai“ (P. Višinskio g. 39, Šiauliai) atidaryta jos paroda „Kultūra kaip vitaminai“ – prasminga grandis meninės-kūrybinės veiklos, kuri dar ne viena spalva nustebins apkvaitusį žiūrovą.

– Gal gali pristatyti savo parodos projektą ir koncepciją.

– Taip jau atsitiko, kad jaučiu didelį poreikį bendrauti ir pažinti, tad nuolat esu tarp žmonių ir galiu oficialiai pripažinti, kad labiausiai bijau vienatvės. Tikriausiai todėl, dar net nemokėdama skaityti, piešdavau žmones, sudėtus iš pagaliukų, laikui bėgant tai peraugo į kiek profesionalesnį portretų piešimą. Naujausia mano paroda „Kultūra kaip vitaminai“ savo idėjinį kelią pradėjo praeitų metų sausį, kai sugalvojau fotografuoti žmones, valgančius citrinas. Tada dar nenutuokiau, į ką virs mano toks keistas noras, tačiau vasarą su drauge fotografe surengėme masinę besiraukančių nuo citrinų rūgšties žmonių fotosesiją festivalyje „Saulėtosios naktys“. Tai suteikė tiek gerų emocijų, kad nesinorėjo šios idėjos paleisti, tad ieškojau daugiau būdų, kaip vitaminais pavaišinti kuo daugiau žmonių, parodant, kad ne visada gerus dalykus – šiuo atveju vitaminus – priimame besidžiaugiančiu veidu. Mintis iš minties ir susiklostė paroda „Kultūra kaip vitaminai“, joje dvylika Šiaulių kultūros puoselėtojų ir iniciatorių veidų, kurie ir yra tikrieji vitaminai visuomenei. Nesu iš tų kūrėjų, kurie sukaupia tam tikrą skaičių darbų ir tada jaučia poreikį juos parodyti visuomenei. Man pirmiausia gimsta idėja „kodėl aš piešiu?“, paskui parodos atidarymo data ir tik tada renkami žmonės, kurie bus nupiešti, ir vyksta kiti kūrybiniai procesai. Nemoku kaupti savo darbų, jei paprašytumėte – neturėčiau ką parodyti, o ir tie šimtai per metus nupieštų veidų dažniausiai neturi jokios sąsajos, kad galėtų būti eksponuojami – man itin svarbi idėja ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ Dažniausiai parodos, ne išimtis ir ši, kūrinius nupiešiu per mėnesį, nes manau, kad didžiausias jausmas ir ekspresija pasiekiami tik tada, kai negalvoji, esi visiškai paniręs į kūrybinį procesą be jokio paaiškinamo racionalumo.

– Ar paroda daugeliui menininkų nėra pernelyg sureikšmintas atskaitos taškas (iš esmės ne kūrybinis, o tiesiog pristatymo renginys, „ryšys su visuomene“), pasiruošimas, kuris kartais užgožia pačią kūrybą. Ar tai tavęs nevargina – kad meno procesą dar reikia perduoti, iškomunikuoti?

– Piešiu žmones – žmonėms. Atvirkščiai, mane tai net praturtina. Veidų piešimas užima didžiąją dalį mano kūrybos, tai yra lyg bendravimas. Sunku pasakyti, kokia tai forma – juk jokio verbalinio ar emocinio bendravimo nepatiriu – aš tiesiog ilgai analizuodama žiūriu į pozuotojo veidą ir formą perkeliu ant lapo, tačiau kiekvienas veidas skleidžia didžiulę energiją, kuri padeda pažinti. Esu šimtaprocentinė ekstravertė, taigi parodos rengimas ir „ryšys su visuomene“ man suteikia dar daugiau polėkio kurti, susipažįstu su tais, kuriuos piešiu. Ne kartą piešiau nepažįstamus žmones, gatvėje jie atrodo tokie artimi ir pažįstami, kad net prieinu, susipažįstu jau kitokiu santykiu – nebe kaip dailininkas su savo kūriniu. Mano kūrybinis ir socialinis interesas yra glaudžiai susipynę, sunku nuspręsti – kuriu dėl savo emocinio krūvio ar santykio su žmonėmis.

– Atrodo, sakei, kad paroda sulaukė dėmesio ir gerų atsiliepimų. Kokias dar gilesnes išvadas padarytum iš atidarymo renginių ir atgalinio ryšio, kiek tai pakeis tolesnę veiklą, požiūrį?

– Atgalinis ryšys vis dar vyksta ir dar ilgai vyks. Jis niekada nenutrūksta – tai netrunka tol, kol atidaryme groja muzikantai. Tai nebuvo mano gyvenimo slenkstis ar kalnas, po kurio kardinaliai pasikeistų mano veikla ir požiūris, o jei taip ir atsitiktų, manau, dar per anksti tai suprasti.

Neketinu stovėti vietoje ir „atlikusi darbą visuomenei“ pailsti. Veiksmas ir idėjos manyje visuomet verda, nepriklausomai nuo to, kas vyksta išorėje.

– Kas tau kūryboje svarbiausia, kokių tikslų sieki ne vien konkrečios parodos, bet ir apskritai savo meninio kelio kontekste? Kaip galėtum nusakyti, kur šis kelias pakrypo per tuos metus, kai pradėjai kurti, kokių idėjų atsisakei? O ką dar norėtum ištirti, atrasti? Gal jau žinai, ką konkretaus įgyvendinsi ir artimoje ateityje?

– Vienas iš didžiausių mano keliamų tikslų kuriant – atsisakyti sąmoningumo, siekti, kad viskas vyktų intuityviai, iš vidinio impulso, tik tokiu būdu kūryba gali tapti meditacija. Manau, tai didžiausias tikslas, kurio siekė, siekia ir sieks visi kuriantys žmonės – kad kūryba iš saviraiškos peraugtų į harmoniją, kai sumišimui sąmonėje ir pasąmonėje nebelieka vietos.

Pastebėjau, kad kūrybai didžiulę įtaką daro aplinka. Turiu omenyje, kad kūryba yra skirtingi aplinkos veiksnių deriniai. Jei mano tapetai oranžiniai, to net nenujausdama visos parodos akcentu padarau oranžinę spalvą. Sunku, tačiau kūryboje vis dar bandau atsiriboti nuo aplinkos ir sau, kaip kokia solipsistė, teigti, kad egzistuoja tik mano protas (nusijuokia).

Aš visada gyvenu naujomis idėjomis ir planais, tai mane skatina. Jaučiuosi laimingesnė su krūva darbų. Kartais aplinkiniai sako, kad aš dirbu per daug ir man reiktų pailsėti, bet užtenka pažiūrėti į mano noru degančias akis ir jie atsiima savo žodžius. Vertybė tas jaunatviškas maksimalizmas.

Prieš keletą mėnesių atradau piešimą ant tekstilės gaminių – gal tai vėl mano neišskiriamas kūrybinis ir socialinis interesas, tačiau šiam užsiėmimui negailiu net miego laiko. Geriausia galerija be sienų – kai tavo piešinį nešioja ir rodo visiems.

– Papasakok daugiau apie kitas savo kūrybos sritis. Kokia prioritetų tvarka ir kaip galiausiai nepersiplėši?

– Deja, niekada nemokėjau planuoti laiko, kokia neteisybė – apdovanojo didžiuliu smalsumu ir nė trupučio gebėjimu viską sudėlioti į laiko rėmus. Bet džiaugiuosi, kad savęs nelaužau ir darau tai, ką iš tikro tą valandą noriu daryti. Žinoma, visada stengiuosi, kad mano laiko chaosas nepaliestų aplinkinių žmonių, su kuriais reikia dirbti. Niekada nesiimu projektų, prie kurių nejaučiu noro prisidėti visomis jėgomis. Daugiausiai laiko, žinoma, skiriu piešimui ir kitokiai vizualinei saviraiškai. Šiuo metu gyvenu drabužių modeliavimu ir dekoravimu, jaučiuosi lyg iš naujo radusi save, jei taip galima įvardinti šį mane užvaldžiusį entuziazmą.

Visada buvo maloniau stebėti koncertą ar renginį, kai pats prie jo prisidedi, dėl jo sergi, tad neatsisakiau organizacinės virtuvės. Gera kurti įvykį visuomenei.

Skaitau ir kartais parašau kokį eilėraštį ar dainą, derinu ir komponuoju garsus – muzikos ir meno festivaliui „Saulėtosios naktys“ parašiau himną. Gitara kartais tampa geresne drauge nei pieštukas.

– Gal gali nurodyti kūrybinius autoritetus? Ne vien iš vizualinių menų, tinka ir iš muzikos arba literatūros srities… Kuo jie tau reikšmingi, kaip panaudoji (jei naudoji) juos savo veikloje? Ko, sakykim, išmokai arba gal pacituotum sentencijų, kurių šiems kūrėjams yra išsprūdę? Kiek svarbūs žmogui turėtų būti autoritetai, didūs praeities herojai ir herojės?

– Dažniausiai renkuosi muziką, kuri nesukelia triukšmo, kad mano kūryba būtų kuo grynesnė. Skirtingas ritmas ir garsai keičia mano rankos judesį, nuotaiką, kad to išvengčiau, kartais ištisai klausau vienos dainos arba bent jau vieno atlikėjo muzikos. Turiu dainą, kuri mano grojaraštyje viršija visus klausymo rekordus – tai „mmpsuf“ „The Rooms“. Kol kas neatradau jokios alternatyvos šiai dainai, kuri klausoma naktį nesukelia jokio triukšmo. Galbūt tai atima pažinimą, bet nieko neprarandant skatina atradimą. Kai neturiu darbo, kuriam reikia susikaupimo ir pastovumo, klausausi visko, tiesiog leidžiu informacijai šaudyti į mane, negebėčiau apibrėžti stiliaus, tam tikrų atlikėjų šitame sraute.

Esu meno žurnalo „Republic x“ žurnalistė, o tai įpareigoja peržiūrėti krūvas kūrinių iš viso pasaulio. Galiausiai pamatai tiek daug, kad niekas nebedaro įtakos. Tai blogai ar gerai? Nevadinčiau to apatija – tiesiog kiekvienas menininkas, jo kūrinys įkvepia tiek daug ir kartu tiek mažai, kad negalėčiau išskirti vieno ar kito. Be to, daug matęs nebūtinai daug išgyvenęs.

Kai suvokiu, kiek daug dar turiu perskaityti, pradedu svarstyti, ką skaityti verta, ko ne. Dėl to nepastebimai mano knygų sąraše atsirado mažiau romanų ir poezijos, daugiau mokslinių veikalų ir biografijų. Ne, aš nenuvertinu romanų ir poezijos, tiesiog supratimą ir analizę pasilieku sau, o iš to, ką perskaitau, mokausi.

Visi žmonės, ne tik praeities herojai ir herojės, yra svarbūs. Visada sakiau, kad kiekvienas sutiktas mano kelyje yra man mokytojas – vienas išmoko daugiau, kitas mažiau, o tie, kurie likę mūsų atmintyje iš praeities, arba buvo dar didesni mokytojai, arba išmokė daugiau žmonių. Žinios – didžiausia vertybė, kurios, nebent išimtiniais atvejais, niekas negali atimti.

– Kokios žmogaus raidos sritys, kryptys dar svarbios, be meno ir kūrybos? Ko galėtum imtis, jei menai netyčia išsitrintų iš tavo atminties ir motyvacijos disko?

– Kaip jau sakiau, gimiau su hiperbolizuotu pažinimo jausmu – dažniausiai noriu pažinti viską ir visada aplink save. Tikriausiai dėl to į mano gyvenimą taip anksti atėjo Freudas – jis pastatė pamatus ir leido man kurti kitas teorijas apie savo aplinką. Kol supratau, kad dailė yra tai, kuo gyvenu, ilgai buvau įsitraukusi į regioninę jaunimo politiką, aktyviai dirbau su žmogaus teisėmis, žodžiu, dariau visai „nemeniškus“ dalykus ir apskritai, turiu paminėti, neigiau ir bijojau, kad galiausiai mane pradės vadinti dailininke, o ne, pavyzdžiui, politike, visuomenės aktyviste, jaunimo lydere… Jei mane apleistų kūryba (dėl manęs – būkit ramūs), ir tikrai tai nutiktų netyčia, aš toliau dirbčiau su įvairiais šviečiamaisiais projektais. Kad ir kas nutiktų, niekada nepaleisiu to, kas man padeda gyventi ir įkvepia, – santykio su žmonėmis.

Kalbėjosi Linas Kranauskas