Dirbtinis kvėpavimas

DAINIUS VANAGAS

Tuščioje gatvėje stoviu priešais keturis vyrus: aš nepaspruksiu. Ir muštis nemoku; tai – visos mano mintys.

Atsipeikėju nuo drėgmės, įsismelkusios į drabužius, į odą ir pradedančios ją pūdyti. Noriu tikėti, kad tai – vanduo. Pamėginu pajudinti rankų pirštus – patirti save, – tačiau skausmas toks aštrus, tirštas, kad nesuprantu, ar man pavyksta. Geriau dar šiek tiek ramiai pagulėsiu. Aš pavargau būti neteisus.

Pigaus, verdančio aliejaus tvaikas sugula į šnerves. Bandelę prispaudžia mėsa, mėsą – salota, o salotą – dar viena bandelė; turbūt taip. Žvygteli automobilio stabdžiai, skaldydami šaligatvio plyteles kaukši moteriški batai, kažkas dainuoja plerpiančiu balsu – tolimų gatvių aidai. Viskas kaip visuomet, tik nepajėgiu atsistoti. Net jei atsistočiau, vargu ar paeičiau. O jei ir paeičiau, tai kur, tiesą sakant, man eiti?

Šliaužiu palei gličią, trupančią sieną, už savęs palikdamas tamsiai raudoną savasties dryžį. Dvi praėjusios akimirkos – toks mano atminties diapazonas. Kiekviena viela ir plytgalys perskaičiuoja šonkaulius, trupindami, kas dar nesutrupinta. Inkščiu, švokščiu keiksmus, vildamasis, kad įsiūtis sutvirtins judesius, tačiau taip tik dar greičiau nusilpstu. Atsimerkiu ir nustembu, kad buvau užsimerkęs. Atsimerkiu ir nustembu, kad buvau užsimerkęs.

Niršiai stebeilydamas man į akis skalija šuo – guja prašalaitį vabalą iš savo skersgatvio. Aš leidžiuosi gujamas, tik lėčiau, nei tikimasi. Prisideda dar kelios gauruotos bjaurybės, juntu, kaip kelnės virsta skutais. Pamažėle ryjamas, aš bandau šaukti. Nesu tikras, ar pavyksta – galbūt prasižioju ir tiek.

Šunys dingo. Nežinau, kur, ir man neįdomu. Sakau sau: jei išsikapstysi, būsi kitoks: tvirtesnis, brandesnis, juk tai – stulbinanti patirtis. Visuomet šitaip guodžiuosi; truputį graudu. Kas sustiprina, iš tiesų susilpnina – taip irgi gali būti. Jei jau pradedu analizuoti savo būklę, vadinasi, apsiprantu su skausmu. Prisijaukinu lūžius.

Išsivaduoju iš pakampių ir įrėplioju į pagrindinę gatvę. Puošnūs pastatų fasadai įsiūbuoti linksmybės, vitrinose spindinčios gėrybės glamonėja akis, žmonės, tokie geri, švarūs, rūpestingi, žingsniuoja dailiai, oriai. Jie tuoj prieis. Man jau ramu.

– Pone, pone!..

Jaučiu veidu srūvantį šaltį. Liežuvio galiuku gaudau lašus.

– Pone, ar girdite? Kaip jaučiatės? – lyg ir moteris.

– Iškvieskite pagalbą, – veblenu.

– Pone, jūs prastai atrodote! Ar tikrai nenorite, kad jus apžiūrėtų medikai? – lyg ir jauna moteris.

– Labai norėčiau… – patikinu.

– Kodėl jūs atsisakote? Ar nuo ko nors slapstotės, ko nors bijote? – lyg ir jauna, graži, be galo šviesi moteris. Tegu nesitraukia nė per žingsnį.

– Nieko nebijau, prašau man padėti.

– Ką gi. Jei primygtinai tvirtinate, jog niekuo nesiskundžiate, tuomet atleiskite, kad sutrukdžiau.

Lyg ir girdžiu nueinant; nesuprantu. Turbūt neaiškiai formulavau sakinius. Laimė, aš pagrindinėje gatvėje. Esu matomas, čia saugu ir šilta; netrukus viskas bus, kaip turi būti.

Nėra. Šimtai jautrių, geraširdžių žmonių lenkėsi virš mano veido, tačiau nė vienam nesugebėjau paaiškinti, ko noriu. Jie ėjo šalin gūžčiodami pečiais, stebėdamiesi mano puikybe ir kaprizingumu. Ieškau, kur praleisti naktį, nes iki namų nenusigausiu. Šliaužiu gana vikriai, atrodo, esu sužeistas menkiau, nei įtariau. Randu suolelį ir šiaip taip ant jo užsiropščiu.

Atpažįstu sapną. Taigi žinau, kad miegu.

Stoviu ilgoje žmonių eilėje ant traukinio bėgių. Jei bėgiai kur nors ir baigiasi, tai apie žmones to pasakyti negalima.

Mes laukiame susitikimo su viršininku. Man dar labai ilgai laukti – jei ši eilė turėtų vidurį, sakyčiau, kad esu vidury. Aš jau priešais viršininką.

Rašomasis stalas toks aukštas, kad tematau viršininko vešlų viršugalvį.

– Na, gal kas nors?.. – viltingai pratariu.

– Atleisk, vyruti, negaliu tau padėti. Jokių pokyčių.

Praūžia krovininis sąstatas. Diduma laukiančiųjų spėja pasitraukti.

– Jūs jau vakar taip sakėte, – imu verkšlenti.

– O šiandien kartoju.

– Na, nejaugi neatsiras koks menkas uždavinėlis ar lepus prašymėlis? Apdulkėjęs, seniai iš apyvartos išėjęs tikslelis, pigi svajoniūkštė ar pridususi aistriūkštė? – desperatiškai mostaguoju rankomis.

Praūžia krovininis sąstatas. Diduma laukiančiųjų spėja pasitraukti.

– Atleisk.

– Aš galiu geisti! Turiu puikius tikėjimo įgūdžius! Moku karpyti gyvatvores! Būti priešu! Skaičiuoti avis! Dievaži, aš chameleonas, tik duokite man priežastį!

– Kitas.

– Aš galiu būti naudingas, prisiekiu! Va, ir taip, ir taip, va, moku, uh, matote?

Tačiau jokie mano triukai neveikia, nekantrios minios esu bloškiamas į šalį. Kulniuoju bėgiais atgal, radęs plyšį eilėje, įsigrūdu. Rytoj pasiteirausiu dar sykį. Taip, rytoj bus gera diena.

– Atleisk.

Rytoj bus gera diena.

– Atleisk.

Rytoj tai jau tikrai.

– Kitas.

Ak, žinoma, kad rytoj.

– Atleisk.

Praūžia krovininis sąstatas. Diduma laukiančiųjų spėja pasitraukti.

Jaučiu, kaip išnyra petys, kažkas svarbaus, brangaus slysta iš rankų. O juk turėčiau valdyti, spręsti, lemti. Tačiau petys, kas jam? Tupi zylė ir trypia, pasiutusiai trypia kojytėmis; bloškiu paukštį šalin ir staiga suvokiu sėdįs priešais keturis vyrus. Jų veidai iš molio – išdeginti, šiurkštūs, amžini. Tai – pabaiga, tačiau man ne vis vien. Bandau išžviegti ateitį, būsimą skausmą, nuplikyti ašaromis demiurgo akis.

– Mes nieko nedarome, nurimk, – krusteli vyrų lūpos.

– Jūs slenkate artyn!

– Stovime nekvėpuodami.

– Žvanginate ginklais!

– Delnuose tik vėjas.

– Užspaudžiate akis!

– Liaukis.

Atsimenu tik buką laukimą – genialios, išganančios minties, galiausiai molinį balsą:

– Stokis.

– Tai kad aš sužeistas.

– Aha, norėtum.

Ir iš tiesų – pamėginęs aš kuo lengviausiai atsistoju. Raumenys vikrūs, stangrūs, esu sveikas. Nesvarstau, kodėl ar kaip. Stoviu priešais keturis vyrus. Šlykštu stovėti, šlykštu priešais, šlykštu keturis, šlykštu vyrus. Pajutęs gyvybės antplūdį – norą dingti, išnykti – imu skuosti kiek įkabindamas. Girdžiu ant kulnų minančius, ugnyje užgrūdintus žingsnius. Pavargau būti neteisus.

– Kur jūs mane nešate?

Šimtus kartų klausiu, šimtus kartų gaunu atsakymą:

– Namo.

Dusliai it apkerpėjęs varpas tilindžiuoju ant molinių nugarų. Jie nemeluoja – atpažįstu šaligatvius, taką. Atrakina duris, užneša laiptais, nurengia, paguldo į lovą. Knieti sužinoti arba klausiu vien dėl užsitęsusios tylos:

– Jūs, vyručiai, kažką simbolizuojate, tiesa? Juk jūs gyva metafora, a?

– O, žinoma, – pratrūksta juokas, – būtent taip ir yra: tavo lyg iš gausybės rago byrančiose dienose viskas yra sąlygota ir paaiškinama, tereikia akylai skaityti, stebėti, analizuoti, šauniai gliaudyti mįsles, spręsti rebusus, mokytis iš klaidų, sukaupti išmintį – na, supranti, ką turiu galvoje. Tuomet rūkas išsisklaidys, paslaptys išgeibs, o prasmę bus galima laikyti saujoje it kokį žvyrą. Nagi, juokdary, mąstyk, analizuok mus, keturis vyrus! Nagi, suteik mums bausmės, traumos, kaltės, nerimo ar netgi dar prašmatnesnį pavidalą ir tikėk, mėgaukis savo klejonėmis.

Tebegirdžiu juoką, rakinantį skrandį, stingdantį pirštus, nors jau seniai esu vienas. Nepavyksta nė bluosto sudėti. Atrodo, noriu valgyti, tačiau atsidarau šaldytuvą, pauostau dešrą ir nusigręžiu. Atrodo, noriu iššūkių, bet žinau, kad apsigalvoju vos su jais susidūręs. Atrodo, noriu pasikalbėti: pažadinu bohemišką kaimyną, papliurpiame. Pažadinu konservatyvesnį kaimyną, jis piktas – anksti ryte į darbą, – todėl tauškiam trumpiau. Paskambinu broliui, duodu keletą patarimų, kelis pats gaunu. Ne, nenoriu bendrauti, nes reikia klausytis. Atrodo, galėčiau linksmintis, siurbti malonumų akimirkas it banginis planktoną, tačiau jaučiuosi prastai, jei tai visa, ką sugebu. O juk reikėtų atmušti laiką, suvarpyti jį reikšmės kulkomis, paversti bažnyčiomis ir eilėraščių posmais, išradimais ir įnašais, verte ir galia, uždaviniais ir sėkme. Į ką pirštus it plieninius čiuptuvus suleisti; kur purslojančių, nepažabotų vandenų tyko upių vagos. Tai net ne klausimai, o tik mechaninis minties judinimas. Šiek tiek palauksiu: gal kas nors prasidės ar pasibaigs.

Nagi! Plekšiu delnais sau per skruostus. Nagi! Šok, eik, sodink! Nagi, cha cha! Žiebk įvykį, driokstelėk! Plekšiu, plekšiu… Ir tiek. Uagadugu. U-a-ga-du-gu. Lai liejasi žodžiai! Nosimi pradūriau balioną, iš jo pažiro dilgėlių krūmai ir senolė su sriubos puodu. O, gumbuota pliauske, šiandien jūs tokia kaitri, židinys net išraudo jus tarpduryje išvydęs! Sergėjus buvo drūtas vyras – gi pats matei, – tačiau pro adatos skylutę šiaip taip pralindo. Atleiskite, tamsta, jūs su mano paltu. Kodėl taip manau? Nagi, patikrinkite – vidinėje kišenėje rasite automobilį nuo lauke stovinčių raktelių. Galbūt kada nors – visai nejučia – pavyks ištarti ką nors reikšminga, svarbaus – nuo tos akimirkos niekuomet ir nieko nebesigailėsiu. Ts ca, ts ca, ts ca bim, žinoma, galėčiau medituoti, stropiai mąstyti, brandinti, puoselėti ir tuomet atskleisti – tai būtų pavyzdinis vientisumas. Mėlynajame ringo kampe – Liga, raudonajame – Sveikimas. Ar Liga, po dešimtmečius trunkančio pažeminimo, galiausiai paties savo varžovą? Tačiau tam reikia stulbinančio atkaklumo ir atsidavimo. Man, silpnumo demonui, jei kas ir pavyktų, tai tik liapsuso dėka. Jaunystė – beribis blefas, esą žinai, ką ir dėl ko darai. Mano klaida bus saldžiausias vaisius; nesėkmė – tvirčiausias tiltas. Išsižiosiu iš nuostabos ir niekuomet nesusičiaupsiu. Eisiu gatve ir žmonės šnabždėsis (ganėtinai garsiai, kad išgirsčiau): žiū, eina Giliosios Gerklos Pražiotosios Lūpos. Hė hė, būsiu legenda. Aš nemiegu. Sakau tau, aš nemiegu. Nemiegu. Va, štai.

Išsiropščiu iš lovos, surenku butelius ir praveriu langą. Vėjo gūsis grybšteli plaučius ir silpnumas sumyšta su pasitenkinimu. Nieko nejaučiu, tik tirštą, lipnią saldybę, tarsi, ilgai blaškęsis šachtose, galiausiai išlindau į žemės paviršių. Netrukus – taip būna visuomet – imsiu graužtis: kas toliau? Kiek ilgai šitaip graudindamasis kvėpsiu dangaus žydrumu patręšto oro?

Taip prabėgs diena, ypatinga, kaip ir visos kitos.

Molinio veido vyrai nėra nei pirmi, nei paskutiniai. Kartais regiu storas nagus, plaukus, lūpas kramtančias moteris, vandenyno druskų sugraužtus jūreivius, švytinčius elektrikus, besišlapinančius vaikus, šokančius senius, apkerpėjusius grybautojus, liūtų tramdytojus. Dažniausiai net nesugebu atpažinti, su kuo susiduriu. Jie išdygsta parduotuvėje prie daržovių skyriaus, troleibusų stotelėje, paplūdimyje, bibliotekoje, kompiuterio ekrane, vonioje – visur, kur mielai jų nesutikčiau, ir kažin ką daro: jaučiu gličius prisilietimus, nors negaliu jų įrodyti; varsto skausmai, nors nelieka žaizdų; esu priverstas klausyti, nors veikiausiai nėra ką išgirsti. Jie man kažką daro, nors dedasi esą atsitiktiniai ir bereikšmiai – bet taip juk nebūna; bent neturėtų būti.

Blogiausia, kad nežinau, ką visa tai reiškia, neperprantu šių žinučių – jei tai išvis žinutės, – neišmokstu jokios pamokos ar moralo. Kas, jei tesu atšipusi geležtė, kuri, kirsdama sviestą, atsimuša lyg į akmenį? Kas, jei esu adata, nesugebanti pralįsti pro vaivorykštės skylutę, jei esu keliautojas, kuris, turėdamas žemėlapius, kompasą, navigacinę sistemą, neranda išėjimo iš daugiabučio kiemo?

Nemoku mokytis; aš neišsisuksiu; tai – visos mano mintys.