„Iš šito krašto gal jau neišeisiu…“
JONAS STALIULIONIS
Kitą dieną (sausio tryliktąją) po poeto Stasio Stacevičiaus laidotuvių Merkinėje sėdėjau apsnigtame sodo namelyje Barčiuose ir kūrenau krosnį. Prakurom iš popierių krūvos išsitraukiau seną „Literatūros ir meno“ laikraštį, plėšiau ir kursčiau ugnį. Netikėtai užkliuvau už kadaise išspausdinto teksto „Ne Enšteinu trenkti“. Tą lapą pasidėjau ant stalo, kad namuose dar kartą pasimėgaučiau gražiai „sukaltu“ pasakojimu. Važiuodamas į Varėną, iš sodo namelio bibliotekos įsimečiau poeto eilėraščių rinkinius. Tai bus mano maldaknygės. Naktį, sėdėdamas nuo šalčio susigūžusiame Dzūkų gatvės penkiaaukštyje, kaip maldą už mirusį skaitysiu jo eilėraščius. Mane visada traukia gera poezija. O pažįstamo poeto knygas su autografais skaityti dar maloniau. Būdavo, nemigo valandą, į sodo namelio langus įkyriai barbenant rudens lietui, išsitraukdavau iš lentynos tai P. Širvį, tai J. Strielkūną, tai S. Stacevičių, tai… Atsiversdavau ir pradėdavau:
Nematei, kaip iškyla iš Gilšės tarsi nuometas – rūkas šviesus. Gal ir aš iš jos dugno iškilsiu, baigęs gert už visas ir visus.
Stasiuką pažįstu seniai. Jis, dar mokydamasis Merkinės R. Mizaros vidurinėje mokykloje, rašė gerus eilėraščius ir spausdinosi „Raudonojoje vėliavoje“. Su mokyklos draugais, taip pat literatais Česlovu Skaržinsku ir Liudu Vitkausku atvažiuodavo į redakcijoje rengiamus plunksną bandančių žmonių susitikimus. O paskui, kai po rekrūtų negrįžo į Vilniaus universitetą, parašė pirmą korespondenciją mūsų laikraščiui apie šimtą antrus metus einančią savo močiutę. Prisimenu net pavadinimą „Pjovė mergos rugelius“. O labiausiai nustebino, kad senolė pati įsiverdavo siūlą į adatą. Paskui kelerius metus buvome plunksnos broliai „Raudonosios vėliavos“ laikraštyje. Laisvalaikiu už mūsų beprasmišką darbą pakeldavom taurelę, o gerai „apšilę“ garsiai pakaitomis skaitydavom Bernardą Brazdžionį. Artimų draugų būrelyje mėgdavau pasigirti, kad tautos šauklio rinktinę „Per pasaulį keliauja žmogus“, išleistą vokiečių okupacijos laikais, nusipirkau Kaišiadorių knygyne 1970 metais. Aišku, tuo niekas netikėdavo. Bet aš nemelavau. Nors knygą įsigijau ne nuo prekystalio, o iš žmogaus, pardavinėjančio mirusio giminaičio biblioteką, rankų, bet vis tiek knygyne.
Agnės Alijauskaitės nuotrauka
Tą dieną, išlipęs iš traukinio, kaip visada, pirmiausia užsukau į knygyną. Žvilgtelėjau ir nustėrau: žmogus knygų pardavėjai jau bruko Brazdžionį – prieš trejus metus jį buvau gavęs „iš vieno pažįstamo vienai nakčiai“ ir Tauro bendrabutyje prieš akcentologijos egzaminą iki ryto perskaičiau. Nuo to laiko poeto eilėraščių posmai, kaip kokie varpeliai, nuolat skambėjo ausyse.
Knygynui Brazdžionis netiko, tai prišokau ir nusipirkau. Su tokiu brangiu pirkiniu skridau miestelio gatvėmis, nesiekdamas kojomis žemės, ir jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Ši knyga ir suartino mane su Stasiuku. Mat ne kartą ją iš manęs skolinosi, mokėsi atmintinai, dažnai deklamuodavo.
Varėnoje pirmiausia perskaičiau esė. Paskui vartaliojau knygas, skaitinėjau autografus. Vis neapsisprendžiau, nuo kurios knygelės pradėti. Versdamas lapus, prisiminiau, kaip vakar, per laidotuves, netikėtai švystelėjęs saulės spindulys pažadino atmintyje glūdėjusį posmelį:
Prie kelio į Merkinę ties giria kaip miško gaisras gęsta dzūkų saulė. Kas pasakys, kad buvo negera ta praeitis, kurią kryželiai saugo.
Nuo kalnelio žiūrėdamas į besiskirstančius žmones, mintyse kelis kartus pašnabždėjau šias eilutes.
O maldą už mirusį tą šaltą sausio 13-osios vakarą pradėjau nuo „Juodvarnių žemės“. Atsiverčiau knygelę, ir pirmiausia į akis krito mano pabrauktas posmelis:
Kas šaukė mane, kas pašauks po šimtmečių vandeniui krykščiant? Sustūmė piliakalnių daug ledynai, žadėję sugrįžti.
Skaitytose ir „suskaitytose“ mano bibliotekos knygose daug įvairiais ženklais pažymėtų posmelių, eilučių, pavadinimų. Atsivertęs tokią knygą, pirmiausiai ir skaitau pabrauktas vietas. Kai kuriuos posmus net po kelis kartus:
Nėr ledynų. Vynas grynas grynas. Po žvaigždėm – visi visi tabu. Paskutinėj arijų tėvynėj – prieblanda tiktai ir mes abu.
Skaitau pamažu, neskubėdamas: naktis ilga, ir iki valiai galėsiu mėgautis sielai artima poezija.
„Vienkiemio valandą“ pradėjau nuo „Žibalinės šviesoj“. Perskaičiau vieną, kitą, trečią kartą. Prisiminiau, kaip Stasiukas prieš keliolika metų atskleidė šio eilėraščio genezę. Iš tikrųjų be komentarų būtų sunku suvokti. Ir Tomas Venclova poezijos rinktinėje „Visi eilėraščiai“ kiekvienam kūriniui parašė po komentarą. Tie paaiškinimai prideda įtaigumo, gyvumo, ir posmai tampa artimi bei mieli.
Šis eilėraštis gimė iš tėvų pasakojimų. Mat Stasio tada dar nebuvo. Po ką tik praūžusio karo lopšyje verkė vyriausias brolis. Stasiukas atsirado po keturiolikos metų. Augdamas ne kartą girdėjo tėvus pasakojant, kaip, netikėtai pasirodžius stribams, partizanus paslėpė po grindimis bulvių rūsyje. Kol stribai išgėrė butelį, pavalgė, partizanai tupėjo tamsoje. Nuo mažų dienų įstrigę įtaigūs pasakojimai susiklostė į eilėraštį:
Ir susiūbuoja lempa žibalinė, vyriausias brolis rėkia lopšyje, kol kenčia bulvių rūsyje tėvynė, o komunizmas geria viršuje.
Iš šios knygelės, išleistos 1990 metais, atmintyje vis dar kirba eilėraštis „Dzūkijai“. Mat prieš dvidešimt su viršum metų, rašydamas recenziją apie pirmą knygelę, pavadinimą parinkau iš jo eilučių:
Tenai ramiai kaimynas mano žilsta, matydamas saulėlydį kaip gaisrą. Įsimylėjęs Merkį, Stangę, Gilšę, iš šito krašto gal jau neišeisiu.
Tada dar nenujaučiau, kad Stasiuko sueiliuota pranašystė išsipildys žodis žodin. Žinojau, kad poetų pranašystės pildosi. Jau buvo išsipildžiusios Bernardo Brazdžionio, Dianos Glemžaitės ir kai kurių kitų poetų pranašystės. O ir Antanas Miškinis kažkada Strielkūnui kalbėjo: „Jonai, nepranašauk, nes poetų pranašystės išsipildo.“
Pirmosios knygelės pasirodymo proga „Merkio kraštas“ Stasiui Stacevičiui skyrė visą puslapį. Jame tilpo Jono Strielkūno ir mano recenzijos, dar keletas naujų poeto eilėraščių.
Laikas bėga. O Stasio netektis neišeina iš galvos, neužsimiršta. Atsiverčiu „Giružį“, nerandu mažosios esė, ir laikraštis pasidaro pilkesnis, nuobodesnis. Vėl imu į rankas jo poeziją, skaitau ir apgailestauju, kad nebus kam parašyti apie Gilšėje ugnelę kūrenančią kerdžiaus Lapino dvasią. Kas gi, be Stasiuko, apdainuos Merkinės mėnulį virš rasotų Merkinės miškų. O, rodos, dar taip neseniai poetas rašė: „Kaip aš mirsiu ledkalnių nematęs, nepuotavęs jotvingių kieme?“ Liūdna, labai liūdna netekus Stacevičiaus, bet laukia dar vienas susitikimas: greitai pasirodys eseistikos knyga „Milda supaisys“. Ar Varėnos knygynas parsiveš ir pasiūlys savo skaitytojams, neaišku, nes „Stiklinė“ kol kas nepasirodė lentynose. Dar taip nėra buvę, kad knygynas vengtų prekiauti savo krašto žmonių knygomis.
