W. S. MERWIN. Eilės

_{W. S. Merwinas (g. 1927) – vienas žymiausių dabartinių amerikiečių poetų, JAV poetas laureatas, du kartus gavęs Pulitzerio premiją.}

_{Eilėraštis „Pario teismas“ plėtoja žinomą mitologinį motyvą. Trojos karalaitis Paris, išaugintas piemens, turėjo įteikti obuolį su įrašu „Gražiausiajai“ vienai iš trijų deivių – Herai, Atėnei ar Afroditei. Pasirinko Afroditę, nes toji jam pažadėjo Helenės meilę. Pagrobęs Helenę iš vyro Menelajo namų, Paris nulėmė Trojos žlugimą.}

Pario teismas

^{Anthony Hechtui}

Kur kas vėliau

išminčiai suvokė kas buvo duodama

tačiau neatpažinta

jie sako jog liūdėti verta tik dėl to

kad dievai teisėju pasirinko

štai tokį vidutinį protą vidutinę sielą

nors karalaitį

beje augintą kaip avių piemuo

turbūt jis mėgo šitą pašaukimą

nes prie jo sugrįžo

kai jos sustojo priešais jį

trys

nuogos skaisčios nemirtingos

ir jis suprato jog jį dengia

tik mirtingumo rūbas

kurį strėlinės juosta

ant jo krūtinės tarp spenelių

daro dar keistesnį

ir jis susivokė jog reikia pasirinkti

tądien

pirma prabilo pilkaakė

ir ką ji tarė rodos liko atminty

bet perpinta su nerimu ir baime

du veidai kuriuos jisai vadino tėvu

ir pirmą sykį pamatyti rūmai

kur broliai buvo tarsi svetimšaliai

o šunys jį stebėjo bet neatpažino

ji viską aiškino žavėjo ir

jam visa tai pasiūlė

tarytum dovaną bet jis regėjo

tik panieką jos antakiuos ir žodžiai

kuriuos jis ne visai suprato

jam sakė Imk išmintį

imk valdžią

tu jas vis vien užmirši

paskui prabilo tamsiaakė

ir ką ji tarė rodos

buvo tai ko jis kadaise troško

tačiau suvienyta su nerimu ir bailumu

jo tėvo

karūna karūnos jam nusilenkiančios karūnos

jo vardas augantis visur nelyginant žolė

tik

jis ir jūra

džiaugsminga

ji tvirtino tatai įmanoma ir ji

žavėjo ir tatai pasiūlė

tarytum lobį bet jisai tematė

žiaurybę josios lūpose ir žodžiai

kuriuos jis kiek geriau suprato

jam sakė Imk puikybę

imk šlovę

su jomis vis vien kentėsi

trečia kurios akių spalvos

vėliau jis neįstengė prisiminti

prabilo paskutinė neskubėdama

ir su aistra kuri priklausė jam pačiam

nors ligi tol jis buvo

laimingas su savąja upės nimfa

ir štai jo smegenis

pripildė moteris ji skynė

geltonus žiedus

ir niekas negalėjo jai prilygti

ir žodžiai

atrodė viską verčia į tikrovę

beveik tikrovę

tikrovę

ir sakė Imk

ją

tu ją vis vien prarasi

tiktai tuomet kada jis siekė balso

tarytum siektų tos kuri

kalbėjo

apsunko delnas jusdamas

kas privalėjo būti duota

vienintelei iš tų trijų

sugniaužė obuolį pramintą

nesantaika įkūnyta į vaisių

kurio žievėj jau buvo išrašyta

Gražiausiajai

ir mūrininkas viršum Trojos vartų

saulėkaitoj pajuto kad akmuo

suvirpo

ant Pario nugaros strėlinėj smaigalys

kuris pasieks Achilo kulną

nusišypsojo pro miegus

ir kaip kasdien tą metų laiką

Helenė nusileido rūmų laiptais

giraitėn skint geltonų

gėlių aukštų lyg ji pati

jų šaknys sakoma slopina skausmą

Vertė Tomas Venclova