Vieno paminklo istorija

POVILAS ŠKLĖRIUS

Galiu papasakoti trumpą istoriją apie du draugus, jei tik jums įdomu. Tai išgerkim, išgerkim dar po stikliuką, ir aš pradėsiu.

Dabar jau niekas nepamena, o galbūt niekada ir nežinojo, kodėl vieną vasaros dieną nedidelio Čekijos miestelio Melnyko gyventojai Tomašas ir Marekas susikivirčijo. Abu buvę draugai nuo vaikystės, pykčio apakinti, kibo vienas kitam į atlapus ir išvirto iš aludės „Po gluosniu“ – aludės, šalia kurios augo liepa, beržas, ąžuolas, bet tik ne gluosnis, ir kurios pavadinimas buvo neįkandama mįslė jos lankytojams.

Abu vyrai buvo gerai sudėti, panašaus ūgio, taip pat išgėrę po lygiai, taigi nuspėti kovos baigtį buvo sudėtinga. Kiek Tomašas kirto Marekui, tiek Marekui pavyko išvengti smūgių; kiek Marekas bandė užtaikyti Tomašui, tiek neužtaikė. Prakaitas išmušė vyrų veidus, pamažu abiem ėmė sekti jėgos, ir galiausiai, alinančios saulės ir aklo įniršio nukankinti, jie nuleido rankas ir išsiskyrė.

Nuo tos dienos buvę draugai pasikeitė. Jie vis dar sveikindavosi susitikę, tačiau Marekui ėmė rodytis, kad jų ginčas tą dieną aludėje smarkiai pakeitė Tomašą, mat šis pradėjo kitaip spausti ranką. O Tomašui rodėsi, kad Marekas pradėjo nenuoširdžiai šypsotis, kai juodu susitikdavo namo laiptinėje ar kieme. Pamažu tarp vyrų ėmė augti siena, kurią abu palengva, bet nuosekliai statė.

Dėl vyrų barnio ėmė irti ne tik jų draugystė, pasikeitimus pajuto ir žmonos. Štai Marekas tapo šiurkštesnis, vis dažniau kritikuodavo pačią, o Tomašas pasidarė tingus, neretai baidydavosi darbų, užkraudavo juos žmonai ant pečių. Buvo ir dar šis tas, kas labiau gąsdino draugų žmonas: abu vyrai kartkartėmis supainiodavo žmonų vardus, kartais tai įvykdavo ir sekso metu. Žmonos tylėjo ir niekam to nepasakojo, o vyrai net nenujautė savo neatsitiktinių klaidų. Taigi pamažu Tomašo žmona Aneška įprato būti vadinama Lenka, o Mareko žmona Lenka, išgirdusi, kad kieme kažkas kviečia Anešką, visada suklusdavo ir atsisukdavo. Moterų nerimas dėl keisto vyrų elgesio niekada neperžengė jų namų slenksčio. Apie tai, kas vyko, nenutuokė nei jų artimieji, nei kaimynai, ir tik praėjus daugeliui metų viskas iškilo į viešumą.

Išgerkim po taurelę, užkąskim. Reikia pasistiprinti prieš tęsiant toliau. Sakot, neįdomi istorija? Palaukit, jūs net nenutuokiat, kas bus toliau!

Ėjo laikas, o Tomašo ir Mareko barnis ir toliau graužė vyrus, nors abu tą kivirčą vengė prisiminti. Kuo toliau, tuo keisčiau elgėsi vyrai. Štai Tomašas, anksčiau nemėgęs skaityti knygų, vieną dieną pareiškė, kad atėjo laikas jam apsišviesti, ir įniko į knygas. Prieš kelerius metus jis dažnai pašiepdavo Mareką dėl pomėgio skaityti bet ką, tačiau dabar pats skaitė viską, ką tik rado namuose, – detektyvus, istorines knygas, meilės romanus, perskaitė net medicinos enciklopediją ir mezgimo pradžiamokslį. O štai Marekas, niekada nesidomėjęs technika, pamažu pradėjo meistrauti. Jis netgi kreipėsi į Tomašo žmoną, prašydamas leidimo naudotis jų rūsyje įrengtomis dirbtuvėmis. Aneška leido ir mainais paprašė Mareko paskolinti knygų, tačiau neminėjo, kad jos reikalingos Tomašui, – nenorėjo krapštyti dviejų neišskiriamų draugų subyrėjusios draugystės šašo.

O vieną dieną Marekas atsiduso ir pasakė žmonai, kad labiau norėtų turėti dukrą, o ne sūnų. Lenka, kuri buvo įpratusi girdėti Mareką džiaugiantis, kad jiems gimė sūnus, labai sutriko ir bandė priminti vyrui, kad šis visada troško berniuko ir labai džiaugėsi, jog jiems negimė mergaitė. Bet Marekas, išklausęs žmoną, pyktelėjęs nukirto, kad taip niekada nebuvo – jis visada aiškiai kalbėjęs, jog nori mergaitės.

Labai panašiai žmonai nerimą sukėlė ir Tomašas. Stebėdamas bręstančią dukrą, jis prasitarė žmonai, kad iš jų dukros neišaugs doras žmogus, nes jai rūpi tik puoštis ir būti su kiemo bernais. Žmonai pabandžius priminti, kad vyras visada džiaugėsi dukrele ir niekada nenorėjo turėti sūnaus, Tomašas atsakė, jog taip būti negalėjo, jis taip kalbėdavęs tik norėdamas įsiteikti žmonai – širdyje jis visada norėjo auginti berniuką ir pavydėjo Marekui ir Lenkai, kuriems nuskilo laimė susilaukti sūnaus.

Metai iš metų įtampa dviejų draugų šeimose vis augo, dėjosi sunkiai paaiškinami dalykai, kurie vis dažniau peržengdavo namų slenkstį. Tarp kaimynų neišvengiamai ėmė sklisti kalbos, susijusios su Tomašo ir Mareko šeimomis. Buvo kalbama, kad Marekas pradėjo mušti savo sūnų už menkiausius nusižengimus, o Tomašas dukrai uždraudė segėti sijonus. Labiausiai apkalbas paskatino tai, kad vieną dieną Marekas metė literatūros mokytojo darbą mokykloje ir pradėjo dirbti tekintoju statybų bendrovėje, iš kurios prieš kelias dienas išėjo Tomašas, nusprendęs atsidėti kažkokiam keistam tyrimui, kurio niekam nesiteikė paaiškinti, – tokie drastiški vyrų pokyčiai buvo nesuprantami kaimynams.

Palaukit truputį, pasislinkit, susispauskit, priimkit prisėsti kitus. Tegul ir jie išgirsta šią istoriją apie du draugus ir barnį, kuris paveikė ne tik juos, bet ir jų šeimas.

Pradėjęs dirbti statybose, Marekas tapo švelnesnis žmonai, o Tomašas užsidarė kambaryje, į kurį susitempė kalną knygų, ir pradėjo savąjį tyrimą. Skirtingai nei Marekas, Tomašas tapo uždaresnis, laimingas jausdavosi tik tada, kai galėdavo būti netrukdomas savo kambaryje. Jis nieko nedirbo ir net nežadėjo ieškoti darbo, o tai jo pačiai kėlė didelį nerimą.

O štai Marekui darbe sekėsi labai gerai. Jo viršininkas netrukus atkreipė dėmesį, koks atsidavęs darbui Marekas, ir pasiūlė jam pereiti į kitą brigadą, kuriai buvo numatytas darbas prie svarbesnio objekto – alkoholinių gėrimų gamyklos. Priėmęs pasiūlymą, Marekas buvo komandiruotas mėnesiui į kitą miestą, o namuose likusi žmona lengviau atsikvėpė: išvarginta kelerius metus nesibaigiančių nesusipratimų su vyru, ji apsidžiaugė pagaliau galėsianti atsipalaiduoti.

Mareko komandiruotė prailgo ir užtruko net devynis mėnesius. Iš pradžių namo grįždavo kas dvi savaites, vėliau jo apsilankymai retėjo – būdavo, kad neparvažiuodavo ir tris, ir keturias savaites. Šiaip ar taip, grįžęs namo, žmonai jis atrodė laimingas, o svarbiausia – beveik priminė tokį, koks buvo iki to seniai įvykusio barnio su Tomašu. Tiesa, kol jis buvo išvykęs į komandiruotę, žmona pradėjo žvalgytis į kitus vyrus. Vienas iš jų, toks lieso sudėjimo ir linksmo būdo vyrukas Janis, su kuriuo ji susipažino prie sifonų keitimo punkto, pradėjo lankytis jos namuose. Jie gerdavo kavą, kalbėdavo apie šį bei tą, Lenka pasiūlydavo Janiui valgyti ir šis neatsisakydavo.

Tą dieną, kai Janio ir Lenkos nekaltas bendravimas pirmą kartą įgavo kaltės atspalvį, pro duris įžengė Marekas, kuris grįžo iš anksto nepranešęs žmonai. Žmona ir jos naujoji simpatija buvo taip užsiėmę vienas kitu, kad net negirdėjo įėjusio Mareko. Šis, išgirdęs žmonos aikčiojimą ir prislopusį Janio pukšėjimą, priėjo prie miegamojo ir pažvelgė pro durų plyšį. Matė judantį baltą lieso vyruko užpakalį ir žmonos rankas, gniaužiančias antklodę. Supratęs, kokia situacija susiklostė namuose jam dirbant kitame mieste, Marekas atsitraukė nuo durų, nuėjo į virtuvę, pavalgė ir išėjo. Pirmą kartą po ketverių metų pertraukos jis aplankė savo buvusį draugą Tomašą.

Ne, jie nesusimušė, kvailiai jūs! Nepertraukinėkit, leiskit pasakoti toliau. Išgerkit, troškulys jums galvą apsuko, nekentėkit.

Tomašą jis rado užsidariusį darbo kambaryje. Tas jį priėmė maloniai, džiaugėsi po tiek laiko matydamas. Tomašo žmona Aneška užplikė arbatos, vyrai susėdo svečių kambaryje ir po ilgo laiko bendravo taip, lyg barnis, apjuodinęs jų protus, niekada nebūtų įvykęs. Pakalbėjus, kaip kuriam sekasi, Marekas jau ruošėsi eiti, bet Tomašas nusprendė senam draugui papasakoti apie tyrimą, kurį šiuo metu atlieka. Anot Tomašo, labai svarbu įrodyti čekų literatūros ir kultūros šešėlyje likusio veikėjo Karlo Jorgensono, atklydusio į Čekiją iš Danijos, įtaką čekų literatūrai. Tomašas manė ir teigė radęs faktų, įrodančių, kad Karlo Jorgensono parašyti kūriniai buvo pasisavinti kitų to meto literatų. Tarp pavogtų pavyzdžių jis minėjo tokius garsių XX a. pradžios Čekijos literatūros veikėjų kūrinius, kad Marekui net plaukai piestu stojosi – buvusiam literatūros mokytojui buvo sunku patikėti, kad kažkas kitas parašė visus tuos veikalus. Tomašas literatūriniu tyrimu norėjo įrodyti Karlo Jorgensono autorystę ir pateikti žmonėms tikrąją kai kurių čekų literatūros paminklų istoriją.

Dar šiek tiek pakalbėję vyrai palinkėjo vienas kitam sėkmės ir atsisveikino. Marekas po susitikimo galvojo apie Tomašo minėtą veikėją Karlą Jorgensoną, bet suvokė nieko apie jį nežinąs. Nepaisant to, nebuvo galima atmesti Tomašo įtarimų, kad šis žmogus nepelnytai užmirštas ir nustumtas į šešėlį. Tomašo tyrimas turėjo viską sustatyti į vietas.

Marekas, nenorėdamas nieko keisti savo šeiminiame gyvenime, leido žmonai toliau susitikinėti su linksmu vyruku Janiu, o pats pasiprašė nuolatos būti komandiruojamas dirbti kituose miestuose. Per dvejus metus jis spėjo aplankyti dvylika miestelių. Jį apsėdo manija visur, kur tik gali, žymėti raides KJ – Karlo Jorgensono inicialus. Darydavo tai viešajame transporte, restoranuose ir kavinėse, virindamas metalines konstrukcijas, tualetuose, telefonų būdelėse. Darė tai tarsi apsėstas, pats to nesuprasdamas; tarsi jautė, kad jis pats irgi yra įtrauktas į draugo Tomašo atliekamą tyrimą. Kiekvieną sekmadienį juodu susiskambindavo, aptardavo tyrimo eigą ir rezultatus. Tomašas kaskart nudžiugindavo Mareką archyvuose rastais dokumentais, liudijančiais ne tik Karlo Jorgensono egzistavimą, gyvenimą Čekijoje, bet ir kūrybinę veiklą. Mareko vaizduotė pamažu ėmė kurti paslaptingojo Karlo Jorgensono portretą. Marekui Karlas Jorgensonas rodėsi kaip mąslaus veido vyriškis vešliais ūsais, jokiu būdu ne plikas ir būtinai su akiniais. Karlas Jorgensonas tapo kasdieniu Mareko minčių objektu. Vyras nutarė, kad Tomašo tyrimas bus toks svarbus, jog neliks nieko kita, kaip pastatyti Karlui paminklą. Ši idėja nepaliko Mareko, ir jis diena iš dienos bandė numatyti, kaip turėtų atrodyti toks paminklas ir kur jis turėtų stovėti.

Sakot, kad per daug apie Mareką? Nesijaudinkit ir išgerkit, aš kaip tik ruošiuosi papasakoti ir apie Tomašą.

Tomašo tyrimas iš viso truko net trejus metus. Vieną tamsią vasario dieną jis išėjo iš kambario ir žmonai džiugiai pranešė pagaliau baigęs savo svarbiausią gyvenimo darbą. Žmona Aneška jau buvo įpratusi nekreipti dėmesio į vyro paistalus, todėl nieko neatsakė į jo pareiškimą ir pakvietė jį pietų.

Visą kovą Tomašas siuntinėjo savo tyrimo rezultatus vietiniams laikraščiams, žurnalams, mokslinėms institucijoms. Siuntė ir valstybiniam radijui bei televizijai, tačiau nesugebėjo nieko sudominti. Jam buvo nesuvokiama, kaip žiniasklaida gali neigti tai, ką jis sugebėjo nustatyti. Neprarasdamas ryžto paskelbti visuomenei, ką atradęs, jis kreipėsi į literatūros kritikus, istorikus, tačiau šie jam taip pat neatrašė – Tomašo sunkus darbas gulėjo stalčiuje ir niekam nerūpėjo. Tomašas suprato, kad jeigu bus paskelbtas, jo tyrimas sukels šoką visuomenei, tačiau jam vis tiek norėjosi supažindinti Čekijos piliečius su viena svarbiausių čekų literatūros figūrų ir parodyti, kaip literatūros vagys pasisavino jos kūrybą.

Balandžio mėnesį Tomašą po ilgo laiko aplankė Marekas, jam labai rūpėjo sužinoti, ar Tomašo tyrimas pavyko. Tomašas draugui išsamiai nupasakojo susiklosčiusią sudėtingą situaciją. Marekas, supratęs jos keblumą, liepė Tomašui nenuleisti rankų. Jis pažadėjo, kad jeigu Tomašo atradimas ir toliau liks nepaviešintas, jis sugalvos būdą, kaip įprasminti Karlo Jorgensono nuopelnus čekų literatūrai. Vyrai sukirto rankomis, palinkėjo vienas kitam sėkmės ir išsiskyrė.

Po mėnesio Marekas paliko žmoną ir persikėlė gyventi į Jičyno miestelį, kuriame tuo metu dirbo. Ilgą laiką dirbdamas su kolega Pavelu, kuris domėjosi skulptūromis ir pats jas kaldavo, Marekas vis rimčiau svarstė apie idėją Karlo Jorgensono atminimui pastatyti paminklą. Galiausiai paminklas Karlui Jorgensonui taip užvaldė Mareko mintis, kad jis pranešė apie savo sumanymą Tomašui, o šiam tai buvo tikra palaima, mat jo pastangos paviešinti savo tyrimą vis dar buvo bergždžios.

Pavargau pasakoti, tokia ilga istorija! Duokit išgert, įpilkit, negailėkit ir patys išgerkit.

Netrukus Tomašas paliko šeimą ir persikėlė gyventi pas Mareką. Tomašas ir toliau nieko nedirbo, bet abiem vyrams visiškai užteko Mareko uždarbio. Bendra idėja ir siekis, sujungęs du draugus po tiek metų, sustiprino jų draugystę. Jie puikiai suvokė, kokią svarbią užduotį turi atlikti. Buvo aišku, kad tik pastatę paminklą Karlo Jorgensono garbei jie galės nurimti. Tačiau kaip gauti leidimą ir pajamų paminklui, skirtam ignoruojamo kultūros veikėjo atminimui, jie nežinojo. Draugai suvokė, kad nėra kito kelio, kaip viską daryti patiems, net jeigu už tai ir galėtų vėliau sulaukti bausmės.

Mareko kolegai Pavelui buvo patikėta užduotis nukaldinti paminklą didžiai gerbiamo Karlo Jorgensono garbei. Tačiau vyrai susidūrė su problema – visame miestelyje nebuvo nė vieno užtektinai didelio akmens, kuris būtų tikęs paminklo gamybai. Vienintelis tinkamas akmuo, kurį jie pastebėjo važiuodami pro Bartuševo miestelį, buvo pats tapęs paminklu: didelis, apvalus maždaug metro skersmens akmens luitas stovėjo prie senos Bartuševo bažnyčios ir bylojo apie kažkokį kunigą, kurio pastangomis prieš daugelį metų toje vietoje išdygo bažnyčia. Iš pradžių griežtai atmetę idėją pavogti paminklą iš šventoriaus, ilgainiui vyrai vis dažniau ėmė svarstyti, kaip būtų galima niekieno nepastebėtiems atlikti šią šventvagystę.

Atleiskit, maldauju, bet šioje istorijos vietoje mano atmintis šlubuoja. Nežinau, kaip vyrai visgi išvežė tą akmenį, tačiau iš šventoriaus dingus paminklui kilo didelis nepasitenkinimas tarp Bartuševo miestelėnų. Apie dingusį paminklą rašė spauda, per radiją ir televiziją buvo paskelbta, kad žmonės, ką nors žinantys apie šį įvykį, turi būtinai pranešti policijai, kad niekingi vagys būtų pagauti ir deramai nubausti. Tačiau Marekui ir Tomašui viskas baigėsi sėkmingai, nes taip ir neatsirado žmogus, kuris būtų ką nors žinojęs apie jųdviejų atliktą darbelį.

Pavogtą paminklą draugai nugabeno į miestelio pakraštyje Mareko išnuomotą garažą, jame Pavelas turėjo imtis darbo. Šiam paprašius parodyti Karlo Jorgensono fotografiją, Marekas ir Tomašas atsakė, kad fotografijų nėra išlikę, tačiau abu apibūdino Karlą kaip mąslaus veido vyriškį su ūsais, akiniais ir tikrai ne pliką.

1989 metų rugpjūčio 7 dieną Jičyno rajone, prie mažyčio Barborkos ežero, buvo atvežtas ir pastatytas paminklas Karlo Jorgensono atminimui. Žemiau žymaus, bet nepripažinto ir nuskriausto autoriaus paminklo buvo pakabinta lentelė su užrašu „Karlas Jorgensonas, mūsų tautos paslaptis“. Kurį laiką tyliai pastovėję prie paminklo, vyrai sulipo į sunkvežimį ir grįžo į Jičyną, o po mėnesio Marekas ir Tomašas sugrįžo ir į savo šeimas. Gyveno toliau gražiai ir ramiai, jų nekankino mintys apie užmirštą ir niekam nerūpimą Karlą Jorgensoną – draugai jautėsi padarę viską, ką galėjo, kad būtų užtikrintas šio literatūros veikėjo atminimas.

Tai išgerkim, išgerkim, sakau! Nėra ko liūdėt, juk Tomašas ir Marekas vėl tapo draugais, tai ir yra svarbiausia. Bet palaukit, užmiršau paskutinį šios istorijos įvykį, tokį labai linksmą.

Po penkerių metų Jičyno valdžia nusprendžia atgaivinti seniai užmirštą projektą pastatyti mažytį oro uostą visai šalia miestelio. Vienas jaunas žurnalistas iš Prahos, kuris rašo straipsnį šia tema, sumano nuvažiuoti apžiūrėti oro uostui statyti numatytos vietos. Pasirodo, ta vieta yra prie Barborkos ežerėlio. Diena karšta, žurnalistas nusprendžia nusimaudyti. Nuėjęs prie ežero mato – kitame krante stovi paminklas. Neįprasta vieta paminklui, galvoja žurnalistas ir eina prie jo. Priėjęs mato pažįstamą vieno garsaus vokiečių rašytojo atvaizdą. Po paminklu kabo lentelė su užrašu, bet jis toks išblukęs, kad neįmanoma perskaityti, kas ten parašyta. Stovi žurnalistas ir galvoja, kaip čia yra, kad paminklas Frydrichui Nyčei stovi tokioje nuošalioje vietoje. Žurnalistas nė nenutuokia, kad tai yra Karlo Jorgensono paminklas, kaip ir skulptorius Pavelas, ieškodamas nepliko vyro su ūsais ir akiniais fotografijos, pagriebęs kažkokią knygą, kurioje puikavosi jos autoriaus nuotrauka, nenutuokė, kokio garsaus rašytojo veidą pasirinko kaip pavyzdį savo skulptūrai. Po kelių dienų žurnalistas, grįžęs į Prahą, ieško paveldosaugininkų, pasakoja visiems apie keistą radinį Jičyno rajone. Niekas juo netiki, sako: išprotėjai ar susapnavai visa tai – visoje Čekijoje nebuvo ir nėra paminklo Frydrichui Nyčei. Žurnalistas, pavargęs nuo visų abejingumo, nusiveža vieną paveldosaugininką prie minėto ežero. Paveldosaugininkas apstulbęs – tikrai Nyčės paminklas, nėra abejonių! Galiausiai nutariama paminklą pervežti į tinkamesnę vietą. Stovi jis dabar Jičyno centre, visai šalia regioninio muziejaus. Vokiečių turistai visada apsilanko prie paminklo ir geru žodžiu mini čekus, kurie rodo tokią pagarbą šiam didžiam vokiečių rašytojui.

Tai ir viskas, vyručiai, tokia ta istorija. Na, dar po vieną, oplia! Ir aš jau eisiu namo.