Vėžaičiai

MAGDALENA Z NAŁĘCZ-GORSKICH KOMOROWSKA

Magdalena Komorowska iš Nałęcz-Gorskių (dabartinio Lenkijos prezidento Bronisławo Komorowskio senelė) savo prisiminimuose pasakoja apie Šaukėnų, Kurtuvėnų, Džiuginėnų, Vėžaičių, kitus garsiai Nałęcz-Gorskių giminei priklausiusius Žemaitijos dvarus, savo vaikystę ir jaunystę tose valdose, XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios žmones, įvykius, papročius, tradicijas. Prisiminimų knygą „Sugrįžimas į Žemaitiją“ netrukus išleis leidykla „Tyto alba“.

1912 metais kartu su Mama važiavau iš Šaukėnų į tolimiausią savo gyvenime kelionę arkliais – važiavome daugiau kaip 120 km aplankyti tetos Marijos Wolmerowos² į Vėžaičius, Wolmerų dvarą prie Gargždų, Prūsijos pasienyje. Teta Wolmerowa buvo Mamos įseserė, panašaus kaip Mamos motina amžiaus moteris. Tai yra ji buvo nebejauna ir po mylimos vienturtės dukters mirties niekada iš namų neišvažiuodavo. Bet 1915 metais karas privertė ją palikti namus ir šioje kelionėje, sustojus paganyti arklius, ji mirė ištikta infarkto.

Vėžaičiai tuomet buvo sienos atkirsti nuo pasaulio ir likę be artimesnės negu Klaipėdoje geležinkelio stoties. Tad važiavome arkliais iš Šaukėnų iki Biržuvėnų, paskui nakvojome Džiuginėnuose ir toliau jau keliavome nesustodami pakaitiniais arkliais į Vėžaičius. „Pakaitiniai“ reiškė tai, kad, nuvažiavus savo arkliais pirmą 24 km kelio dalį iš Džiuginėnų į Plungę, ten laukė pirma pamaina – iš Vėžaičių atsiųstas ekipažas ir arkliai, o po 30 km – vėl nauji, pailsėję arkliai, šie jau ėjo iki kelionės pabaigos. Taip keičiant arklius važiuojama greitai, netaupant pailsėjusių arklių, ir pavakarį jau buvome Vėžaičiuose šiek tiek pavargusios, bet labiau nuo ilgo sėdėjimo nejudant, o ne nuo paties važiavimo.

Prie visų svarbesnių kryžkelių iki 1915 metų buvo smuklės, daugiausia laikomos žydų. Tos smuklės turėdavo arklides. Keliautojas galėdavo pailsėti, pavalgyti, išsinuomoti pašto arklius. Geresni už smukles, patogesni ir skirti „geresnių“ keliautojų kategorijai buvo užeigos namai miesteliuose. Ir būtent tokiuose namuose mūsų laukė „pakaitiniai“ arkliai. Vežėjas ir arkliai naktį praleido miestelyje, tad užeigos savininkas jau žinojo, kas ir kur važiuoja, ir su didesne ar mažesne pagarba priiminėdavo keliautojus. Jau tais prieškario metais užeigos namai ir jų savininkai žydai buvo nykstanti praeitis, išlikusi Žemaitijoje dėl specifinių sąlygų, tai yra didelių atstumų nuo geležinkelio.

Tokių užeigos namų savininku paprastai būdavo puikiai vietos sąlygomis besiorientuojantis žmogus, kaip savo penkis pirštus pažįstantis pavieto reikalus ir žmones. Jis tarpininkaudavo perkant ir parduodant, mokėdavo uždirbti už suteiktą pastogę, bet ne taip, kaip įkyrus, nusižeminęs smuklės šeimininkas. Toks žydas su gerai prižiūrima barzda būdavo gerai apsirengęs, vilkėdavo juodą surdutą, o svečius pasitikdavo su rytietišku mandagumu ir orumu.

Prisimenu tą Plungės žydą, kaip jis nuvedė mus į švarų kambarį, kuriame jau stovėjo virdulys, buvo paruoštas vanduo dulkėms nusiplauti ir atneštos iš Vėžaičių atsiųstos atsargos. Valgėme kažkokios nepaprastai skanios žuvies. Šeimininkas pats nesėdo ir nepatarnavo. Jis stovėjo prie stalo ir užiminėjo svečius pokalbiu, kuris galėjo jam duoti naudos iš to, kad klientas ką nors pirks, parduos arba nors apsistos važiuodamas atgal. Bet būdas, kaip jis tai darė, buvo vertas senos pasaulio mačiusiųjų padermės atstovo. Jis ir į jį panašūs primindavo poemoje „Ponas Tadas“ įamžintą Jankelio personažą.

Vėžaičiai priklausė už Mamą vyresniam jos seserėnui Wacławui³ ir jis mus priėmė tą vakarą, nes jo motinos tuo paros metu jau nesimatė. Ji buvo užėmusi Vėžaičių namo aukštą ir tik atsiuntė savo kambarinę prancūzę sužinoti, ar mes pavargusios po kelionės, ir kvietimą aplankyti ją prieš vidudienį.

Vėžaičių namas, kaip didelio ir gerai tvarkomo dvaro centras, buvo nedidelis, daugiabriauniu stogu, po kuriuo buvo tetos užimamo antro aukšto langai. Tai atrodė kaip kelios mansardos, nes langai buvo įsieniuose. Tokioje lango nišoje išbuvau pirmą dienos Vėžaičiuose dalį. Mažiau prisimenu tetą negu jos butą. Šiame neišvaizdžiame aukšte buvo daugybė portretų, paveikslų, dailių rašomųjų staliukų, baldų, kilimų ir sidabro (daug išdėliotų sidabrinių dirbinių), iliustruotų leidinių. Teta Maria jaunystės metų portrete atrodė kaip grožio įsikūnijimas ir, nors tada jau šešiasdešimtmetė, tebebuvo graži. Gražiai galvai stigo prideramos figūros, o tą trūkumą ji sumaniai slėpdavo vilkėdama ilgas, visiškai laisvas kaip abitus sukneles, vien juodas arba baltas. Prisimenu, kad ji liepė man atnešti taburetę, tai yra žemą suoliuką, ir atsisėsti šalia jos, uždavė kelis klausimus; pirmiausia apie pomėgius, paskui iš Lenkijos istorijos, nes teta buvo aistringa lenkų patriotė. Mano atsakymai gal buvo patenkinami. Gavau dovanų gražų Lenkijos istorijos leidinį su malonia dedikacija.

Vėžaičiuose augo mano pusseserė ir bendraamžė, našlaitė Marylka Wolmer, iki pietų ji turėjo pamokas, bet porai mūsų viešnagės dienų nuo jų buvo atleista. Tą dieną pamokos jai dar vyko, tad, apdovanota knyga ir gavusi lėkštelę marcipanų, galėjau nuobodžiauti savo lange, jeigu ne knygos ir iliustracijos.

Marylka gyveno su mokytoja gretimame name, buvusioje alaus darykloje. Turėjo ten mažą akvariumą, augino driežus ir vėžlius, bet neturėjo draugijos kitokios, kaip mokytoja panelė Wacia ir jos driežai. Marylka gyveno pasakų pasaulyje. Valandų valandas galėdavo pasakoti savo fantazijomis paįvairintą jų turinį, o izoliuota nuo realaus gyvenimo visiškai juo nesidomėjo. Po stropiai atliktų pamokų ji nustatytu metu eidavo pas senelę atsiskaityti už pragyventą dieną ir užsiėmimus, o paskui pasivaikščioti po parką. Jos pasivaikščiojimai buvo labai nuobodūs, su skrybėle ir pirštinėmis, kartu su suaugusiu žmogumi.

Vėžaičių parkas buvo laikomas nepaprastai gražiu XIX amžiaus stiliaus parku su vijokliais ir laukinėmis vynuogėmis apžėlusiomis medinėmis altanomis, laiptais ir akmeniniais tiltais, puikiai prižiūrimomis vejomis ir vingiuotais takais. Vėžaičiuose buvo didelių mūrinių ūkinių pastatų, veislinių gyvulių ir gerų arklių. Tarp „audiencijų“ pas senelę Wacławas vežiodavo mus patogia brika po laukus, rodė palivarkus, kalbėjo apie planus statyti naują namą ir t. t.

Kelių dienų vizitas pralėkė greitai, ir nors tada buvo žadėta, kad jis bus pakartotas, nes esu Maryliai išsvajota bičiulė, kitų metų pasikeitimai (prasidėjo karas) lėmė, kad su ja daugiau niekada nesusitikome. Ji ištekėjo už Ejnarowicziaus, susirgusi išvyko į Egiptą ir ten mirė. Ir Mama gal jau niekada nepasimatė su seserimi Marynia, kuri Mamai buvo labai nuoširdi.

Šeimai drama tapo tai, kad vyresnis sūnus Stanisławas Wolmeras⁴ vedė panelę Wacią – Marylkos mokytoją. Teta per kelerius paskutinius gyvenimo metus turėjo šeiminių rūpesčių. Išsaugojau atmintyje jos gražią išvaizdą (XIX amžiaus atgyvena). O mąstydama apie ją, apie jos sukurtą parką, apie jos jaunesnės sesers Józefos Gorskos tapytus portretus ir daugybę tikrai puikiai nutapytų peizažų, kurie puošė Biržuvėnų namų ir Keturakių⁵ dvaro sienas, manau, kad ankstesnės „Biržuvėnų namų“ kartos savo vaikams perteikdavo daug kultūros.

Važiuojant mašina neįmanoma geriau pažinti apylinkių, per kurias važiuojama, lieka tik momentinių įspūdžių, o mintys paprastai lekia į greitai artėjantį kelionės tikslą. Arkliais būdavo keliaujama kitaip. Važiuoti tekdavo daug valandų, tad išvažiuodavome anksti, kol saulė dar neišgarino nuo žolės rytmečio rasos ir kelyje mažiau dulkių. Monotoniškas ratų dardėjimas, švelnus gerų lingių sūpavimas, kartais botago švystelėjimas virš vadeliojamos poros, kad ji paspartintų žingsnį prieš nedidelę įkalnę, tvirta vežėjo ranka per netvirtą tiltą pervedamas kinkinys. Lygia gerų arklių risčia buvo važiuojama per banguojantį kraštą, kurį puošė ežios, ant kurių neaugo „senos kriaušės“, nes jų Žemaitijoje nemačiau, bet buvo obelų. Grioviuose ir ant ežių žydėjo rausvos erškėtrožės, vešėjo piktžolės ir įvairios žolės. Priešingai negu miškingose Šaukėnų apylinkėse, čia visoje erdvėje miškų palyginti mažai, bet buvo daug želdinių: beržynėlių, lazdynais apžėlusių kalvelių, visiškai žmonių apleistų žavių kapinaičių, prižėlusių žolių ir krūmokšnių, paliktų senų, drožinėtų kryžių globai. Pavieniui augo ąžuolai, papurusios prosenelės pušys, kurias nuo pjūklo dažnai saugodavo prie kamieno pritvirtinta maža koplytėlė.

Vieškelis iš Telšių per Plungę į Gargždus ir Klaipėdą buvo platus kelias su grioviais abipus, bet judėjimas čia buvo minimalus. Žmonės gyveno ramų, privatų gyvenimą, nejudėjo iš namų, nevažinėjo – nes ko? Jie masiškai vykdavo į metines muges, atlaidus ir turgus. Šiokiomis dienomis vieškelis buvo tuščias ir tik vaikų – piemenėlių būreliai išbėgdavo paspoksoti į ekipažą. Karvių, rusvų avių ir žąsų ganymas buvo pagrindinis kaimo vaikų užsiėmimas. Paprastai jų būdavo keli, nes prasėdėjus ankštoje troboje ištisą žiemą žaidimai šiltuose, saulės prikaitintuose slėniuose ar ant apžėlusių kalvelių buvo rojus. Vaikams iš karietos švystelėdavome karamelių, tai jiems sukeldavo suprantamą džiaugsmą ieškant žolėje tų saldainių. Karameles jie teisingai suskaičiuodavo ir pasidalindavo, niekas dėl jų nesimušdavo.

Kelionės arkliais labai priklausydavo nuo orų. Nors ekipažo keleivius nuo lietaus saugodavo būda, o vežėją – neperšlampamas apsiaustas, važiavimas po tokia būda, nuo kurios vanduo teka ant odinės „prijuostės“, o vėjas užpučia lietaus, buvo ne iš maloniųjų. Tad prieš tolimesnę kelionę buvo ne tik pasinaudojama nepatikimo barometro patarimais, bet ir tyrinėjami visi įmanomi ženklai žemėje ir danguje, o važiuojant stebima debesų plaukimo ir vėjo, kuris tolino arba artino grėsmingą audrą, kryptis.

Ne mažiau nemaloni ir dar labiau varginanti būdavo kaitra. Kai arklius imdavo dengti prakaito dėmės, o ekipažą – baltas dulkių sluoksnis, buvo daroma ilgesnė (15–20 minučių) pertrauka – sustojama medžių paunksnėje, vėsiame miške ar upelio pakrantėje. Tuomet būdavo atidaroma kelionėje būtina pintinė su termosu kavos, kepiniais, vaisiais ir agurkais, kurių šaltos sultys atgaivindavo nugairintą veidą ir rankas. Valgydavome vaikščiodami, lakstydami ir šokinėdami, kad išjudintume sustingusias kojas.

Vieškelyje sutikdavome žmonių, gabenančių prekes iš tolimo miesto ar nuo geležinkelio (druską, cukrų, žibalo ir silkių statines). Tam buvo naudojami dvikinkiai vežimai, dengti ant lankų užtiestu pilku audiniu. Tuos tirštai žydų pirklių apsėstus vežimus arba puskarietes tempė smulkūs, ilgakarčiai arkliukai. Barzdotų, tamsiaveidžių žydų su ilgais, ankštais chalatais, kepurėmis arba skrybėlėmis.

Gyventojai lietuviai, jeigu nevežė ko nors į turgų ar tolimesnę mugę, mielai vaikščiodavo pėsti. Pirmas eidavo vyras, už jo moteris, kartais ir vaikai. Vasarą nešdavo ant lazdos batus, o juos apsiaudavo prieš įeidami į miestelį. Rudenį ir žiemą į turgų arba atlaidus šeimininkas su skaromis apsisiautusia žmona važiuodavo tik tam skirtu mažu, vienkinkiu vežimaičiu. Kaimo moterys būdavo su dviem skaromis: didele tamsia ant pečių ir balta – ant galvos. Žiemą tų skarų būdavo dar daugiau.

Iki 1915 metų „ponių“ mada, kuri šiandien atrodo keista ir nepatogi, buvo praktiška. Ponios mažai vaikščiojo, o važinėjo daug ir vien arkliais. Ilga suknia dengdavo kojas nuo dulkių ir šalčio, skrybėlė pridengdavo veidą, net vualis ir nuometas buvo naudojami tam, kad sulaikytų dulkes, kurių debesys kildavo važiuojant ekipažu ir nusėsdavo ant drabužių.

Iš: Magdalena z Nałęcz-Gorskich Komorowska. Powrót do Żmudzi. Warszawa, 2011

Vertė Kazys Uscila

___

¹ Vėžaičiai (Wieżajcie) – Marijos iš Nałęcz-Gorskių ir Edwardo Wolmerų dvaras.

² Maria iš Nałęcz-Gorskių Wolmerowa (apie 1855–1915) – Napoleono Ludwiko Tytuso Nałęcz-Gorskio ir Irenos Burbiankos duktė, Edwardo žmona.

³ Wacławas Kazimierzas Nałęcz-Gorskis (1853–1885), Irenos (iš Burbų) ir Napoleono Tytuso Nałęcz-Gorskio iš Keturakių sūnus, buvo vedęs Marią Benisławską.

⁴ Stanisławas Wolmeras (g. 1870) – Marijos iš Nałęcz-Gorskių ir Edwardo Wolmerų sūnus.

⁵ Keturakiai – dvaras ir valda, priklausę Marijai iš Benisławskių ir Wacławui Nałęcz-Gorskiams. Nuo Džiuginėnų apie 20 km nutolęs dvaras sudegė 1923 m., paskui valda buvo parduota.