“Tu blefuoji, Audry”

EMILIS MILKEVIČIUS

Tomas Grunskis, Julija Reklaitė. Laisvės architektūra. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 384 p.

Prieš mus respektabilus ir skoningai prašmatnus leidinys, pretenduojantis į architektūros bendruomenės savireprezentaciją; knygai galioja žodžiai, sudarytojos J. Reklaitės tarti išardyto Architektūros muziejaus klausimu: joje būtent „persipina šalies kultūros, požiūrio į architektūrą bei jos paveldą gijos; ryškių asmenybių, [...] įvairių gretutinių institucijų [...] supratimas, nuomonės ir nuoskaudos“ (p. 327). Architektai yra viešosios erdvės aptarnaujantis personalas, kaip ir poetai, apžvalgininkai ir politikai. Viešumą sunku net vadinti erdve; ji nėra kaip pokerio stalas, ant kurio reikia ištaikius laiką dėti ką turi; arba tai keistas stalas, šimtais rankų graibstantis iš tavęs kortas, šimtais akių į jas dirsčiojantis. Kai Raudonoji armija buvo pasiųsta namo, su ja išėjo unifikuota politinė valia, kurios tęsiniai lig tol buvo visos viešosios raiškos sritys, bet architektūra labiau už kitas dėl savo visiško priklausymo nuo stambaus užsakovo. „Laisvės architektūra“ (knygos tema) išsirutuliojo šios stokos sąlygomis, ir knygos sudarytojai yra kritiški naiviai tautiškai reakcijai į kodinį žodį „laisvė“ nuo pat pradžių; netgi nuo viršelio: tie skoningi melsvi kubeliai – prieštaringai vertinto prokuratūrų pastato, vad. „Kubo“, fragmentas, taigi tai gildijos inside joke. Keistokoje įžangoje nuolat pataikaujant laisvės patosui (prisimenamas A. Kaušpėdas ir „Antis“; galima nujausti, kad anksčiau tas patosas buvo savas ne tik pavieniams architektams, o būtent bendruomenei), gana primygtinai kviečiama juo suabejoti. Ten yra ir puiki mintis, kad pati architektūra yra vietovę, judesį ribojantis principas. Taigi „laisvės architektūra“ yra dar ir oksimoronas. Ši knyga apskritai labai sąžininga tuo, kad šalia atsiduria priešingos ir priešiškos idėjos ir asmenybės; sudarytojai to laikėsi sąmoningai ir nuosekliai suteikdami visai knygai drausmingą architektoninę simetriją. Išskyrus pabaigą, kur sau leidžiamas konkretus reikalavimas – Architektūros muziejus esąs išardytas be reikalo (kaltas V. Prudnikovas, tuometinis ministras, žmogus iš kitos hermetiškos gildijos – muzikų); muziejus turėtų būti atkurtas, knyga jį simboliškai pavaduoja. Tai nuskamba beveik graudžiai.

Gildijai nepriklausančiam skaitytojui, taigi „visuomenei“, atviriausia ir įdomiausia būtų (nors kiekvienai tokio brangumo knygai pretenzija į gausų skaitytojų ratą yra šiek tiek iliuzinė) antroji „Laisvės architektūros“ dalis – „Refleksijos ir apmąstymai“. „Čia esė forma samprotauja architektai praktikai ir teoretikai, filosofai ir menotyrininkai“ (p. 190); čia aptiksime V. Rubavičių, laisvalaikiu „Literatūroje ir mene“ piešiantį spalvingas „tolerastijos“ distopijas, ir šmaikštųjį A. Karalių – pastarojo straipsnyje „Homoseksualūs aspektai nacionalinėje architektūroje“ LGBT žmogos labai patikimai neegzistuoja, o homoseksualumas tėra nešvankus gandas, parankus autoriui pašiepiant viešąjį sektorių, kuriame dominatyvus verslo pradas neranda bendros kalbos su savo moterimi – humanitarija. Juos norisi pristatyti neigiamais rakursais; vis dėlto A. Karaliaus straipsnis vertingas dėl kitko – autorius labai kritiškas gildijai (pvz., viešas diskusijas įvardija kaip „stumiančiųjų“ ir „stabdančiųjų“ pilietinį karą“ – kaip tai taiklu, galima suprasti prisiminus paraarchitektūrinio „Vamzdžio“ sukeltą rezonansą); minimas ir narciziškumas, abejotinas akademijos selektyvumas. V. Rubavičius nori sutapatinti filosofinį postmodernizmą su kapitalizmu, o gautai chimerai suverčia kaltę už Nepriklausomybės pradžios eklektiškos architektūros gangnam style. Tačiau jis taikliai ir ryškiai aprašo tą patį „Kubą“, „kupiną [...] atgrasaus uždarumo. [...] Kubas sąmoningai neigia vertybinę vertikalę [...] paryškindamas įstrižomis ambrazūromis“ (p. 235) – ši egzegezė turbūt darė įspūdį ir viršelio dailininkui. Kad prokuratūrų pastatas pažodžiui transliuotų „violetinio“ judėjimo nuomonę apie teisėsaugą, įmanoma tik architektūroje; kritikos objektas neims deklamuoti jį pašiepiančių eiliuotų kupletų, bet gali nepastebėti, kokį pranešimą transliuoja pastatas, kuriame įsikūrusi jo kontora. Toks pastatų nepa-stebimumas nureikšmina „kūrybinį genijų“, bet gundo manipuliacijos galimybe. Be abejo, sovietinius „adatų kaišiojimo“ žaidimus su cenzūra primenantis originalumas manipuliacijai nėra pakankamai brandus, turiningas.

Taigi „postsocialistinis“ architektas liko be fiksuoto viešojo intereso, kuriam jis galėtų subordinuoti savo darbą ir, kita vertus, kurį galėtų atpažinti savo darbuose. Tai įstumia jį (ir rašytoją, ir žurnalistą) į situaciją, kur jis turi viešąjį interesą išgalvoti arba išburti iš spiritizmo seanso su vietovės ar net Tautos „dvasia“. Tikslus žodis tam yra „blefas“: „Tu blefuoji, Audry“, – viename iš spalvingųjų kolektyvinių interviu sako (p. 320) A. Karaliaus atžvilgiu prof. R. Buivydas, skeptiškas net knygos atžvilgiu. Apie tai dar sakoma: galios pozicijos uzurpavimas.

Tačiau tai būdinga demokratijai apskritai. Kas kartą ir visur tai smagu stebėti ar skaityti. Atrodo, kad kaip tik šią dilemą apeinant pritrūksta žodžių nekalbiems vyresniosios kartos architektams, ir kad tai ši dilema slapta kaitina kraują šnekiesiems vidurinės kartos atstovams. Ją spręsti vengiant, idėjų pritrūkstama, todėl, pvz., vilioja „vizionieriaus“ A. Zuoko asmenybė (p. 131, net mane intriguoja jo idealizmas sakyti, kad Nepriklausomybės pradžios kičas ir kioskai reiškė, jog išsilaisvino kūrybinės galios). Tai paradoksaliai dera su mielomis akiai ir ausiai nostalgiškomis gaidelėmis – nostalgija nebūtinai sovietmečiui, o veikiau modernybės epochai kaip tokiai; dėl to ir apgailestavimas, kad „negebame vieningai veikti“ (p. 329), ir svajonė apie didįjį metraštį Muziejaus pavidalu ar kitaip, ką ir kalbėti apie R. Paleko tiesią repliką, kad „menas ir demokratija nesuderinami“ (p. 138).

Nepaisant sąžiningai pristatytos įvairių nuomonių vėduoklės, knygos tonas kviečia formuluoti architektūros ideologiją, taigi kryptį, kur link ta manipuliacija galėtų vykti. Nuskamba žodžiai „tautinė architektūra“. T. Grunskis netgi parašo Laisvę ir Tiesą iš didžiųjų (p. 355). Turbūt ideologijai atsiradus architektai galėtų (ibid.) imtis „paprastos, emocionalios, demokratiškai deklaratyvios ir transparantinės demonstracijos kalbos, kurios teiginiai būtų aiškūs visuomenei“. Kyla klausimas, ar tokia ryžtinga sudarytojų pozicija nesukels šioje aistringoje gildijoje dar daugiau nesantaikos.

Kam reikalinga ir (tai skirtingi klausimai) kam skirta ši knyga? Be abejo, ji atsidurs pačių architektų lentynose ir laikinai pažadins bendruomenę – daug kas iš įpročio sakytų, kad tai labai reikalinga, nors, sprendžiant iš knygoje atspindėtų aistrų, ta bendruomenė budri ir nervinga, lyg būtų pergėrusi kavos. Taip pat knyga pasieks architektūros studentus, kurie turbūt mėgsta mąstyti ir kalbėti sociologinėmis temomis kaip visi hipsteriai, o šie juk, tikiuosi, skaito „Šiaurės Atėnus“. Bet mane domina šios knygos naudingumas tam tikram idealiam skaitytojui, kuris nebevertina įsitraukimo į literatūrą, o grožį patiria aiškume; toks skaitytojas būtų suinteresuotas įimti įvairių poklasių diskursą, kad patirtų poklasius kaip savo tęsinį ir prašviesėjimo momentu matytų ir dairytųsi už pačią visuomenę, susitapatinęs su jos chaotiška valia. Man atrodo, kad toks asmuo būtų autentiškiausias pilietis. Jam ši knyga būtų labai reikalinga. Praverstų ir Architektūros muziejus, nors jis palankiai žvelgtų ir į jį pavaduojančius virtualius projektus, ir apskritai architektūros blogo-sferą. Šis skaitytojas, be abejo, neegzistuoja, o ir pinigų neturi.