Pasikoręs abonentas

KĘSTUTIS NAVAKAS

Vieną šviesią gūdaus sovietmečio dieną eidamas Laisvės alėja pamačiau iš priekio atskubantį žmogų, plačia šypsena, regis, galintį nušviesti visą gūdų sovietmetį mažiausiai iki Čeliabinsko. Tačiau šypsena buvo skirta man. Gal aš galįs duoti autografą? Na, buvau galįs, tad kiek pašvytėjau, gal keturiais šlovės spinduliais, ir daviau. Maloniai pašnekėjom. O nueidamas žmogus kad šūktels kuo džiugiausiai: ačiū, draugas Rudokai!!!

Ak, tas mielas jausmas, kai su kažkuo kalbėjai, atvėrei širdį ir išdidžiai kaseisi paausį, o paskui pasirodė, kad jis laikė tave visai ne tavim. Penkias minutes jautiesi, it tavęs visai nėra, esi falsifikatas, visas tavo auksas padirbtas, sulinktų tarp keitėjo dantų. Ak, kaip tai monumentalu, tos tapatybės susvyravimo akimirkos, po kurių įsikimbi savęs kaip kuolo.

Panašių nemažai turėtų patirti, tarkim, vertėjas Arvydas Sabonis, turbūt dažnai kokie nors prisimerkę klerkai jo klausia, ko jis šiandien „ne visai taip atrodo“. Kūrybinėse stovyklose buvo įmanu sutikti tokį neva fotografą Stasį Povilaitį. Irgi „ne visai taip atrodė“, bet pabosdavo jam purtyti galvą, vis dažniau sutikdavo su tąsančiuoju už sagos, kartais net uždainuodavo.

Kadras iš filmo "Nulis iš elgesio" (rež. Jean Vigo, 1933)

Visokių trankių istorijų tekę girdėti. Gūdžiu sovietmečiu, ikiinternetinėje (variantas: ikigutenberginėje) epochoje sklandė pasakojimas apie vieną lietuvį, kaži kaip atsidūrusį Afrikoje. Ir sumanęs tas lietuvis užsidirbti duodamas anglų kalbos pamokas. Ir kažkiek žmonių išmokė. Tik ne anglų, tos pats nemokėjo, o lietuvių. Ką ten tenykščiai tamtamų atmuštais delnais supranta – kur anglų, kur lietuvių. Gal ir netiesa, bet se non è vero, è ben trovato. Be to, vienam Jules’io Verne’o herojui yra nutikusi panaši istorija. O apie painiojamus Slovakijos ir Slovėnijos himnus ar kitką-bet-ką kalbėti net nebesolidu. Kaip ir apie tai, kad „anais laikais“ visos pietinės sovietijos tautos tvirtai žinojo: jei jau esi lietuvis – tikrai gyveni Rygoje ir užsiimi šprotų gamyba.

Vieną sausio vakarą draugas internetu paklausė, ar nepakeičiau telefono numerio, nes jis skambina turimu, o ten atsiliepia „kažkoks nelaimingas žmogus“. Taip, pakeičiau, senąjį grąžinau „Omniteliui“. Po to istorijos pasipylė kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Atkuriu kai kurias, tik kelių dienų. Žmogų pavadinsiu Abonentu (čia be jokios aliuzijos į Visos Lietuvos Abonentą), kitus figūrantus vadinsiu vardais.

Abonentui skambina Danutė. Kur esi? – klausia. Darbe, sako tas. Tai įsidarbinai? – nustemba Danutė. Jūs turbūt Kęstui skambinat, sako Abonentas ir nevilties pilnu balsu ima guostis. Pasiėmęs jis tą numerį iš „Omnitelio“, o čia visi kažkokiam Kęstui skambina.

Kitą dieną Abonentui skambina Daivutė ir ima teirautis, kaip užpildyti ataskaitą už gautą stipendiją. Tą pačią dieną Abonentui skambina Akvilė. Klausia, kas Kęstučiui su balsu, ar užkimęs? Abonentas iškvepia, kad joks jisai Kęstutis, tik tą numerį pasiėmęs. Iš ko, iš Kęstučio? – nesupranta Akvilė. Abonentas inkščia, kad iš „Omnitelio“, ne iš Kęstučio, kad tas Kęstutis jį jau užėdęs negyvai.

Paskui ketvirtą nakties (!) Abonentui paskambina mano devyniasdešimtpenkiametė močiutė, iš jos Abonentas sužino, kad kaži kur guli pargriuvusi kaži kokia bobulė ir jis dabar turi tuoj pat rengtis ir eiti padėti jai pasikelti.

Ir man tarsi kosmosas pro teleskopą ima vertis įspūdis, daromas dabartinio šio žmogaus gyvenimo. Štai kur likimas, pakeistas kelių skaitmenų! Mano buvęs numeris kelių šimtų piliečių telefonuose ir daugybėje duomenų bazių. Abonentui skambina merginos, kviečia kavos, vaikinai – išgerti, bibliotekos siūlo rengti literatūros vakarus, „Tyto alba“ nepamiršta paklausti, kada jis pagaliau parašys tą romaną, Abonentas pirmas išgirsta, kad „Kęstučio kompiuteris jau pataisytas“ arba kad Režisierė vėl pririnko Gabrieliui maišiuką išaugtinių Teodoro batų. Abonentas visada laiku sužino, kada išpardavimai gal penkiolikoje parduotuvių. Abonentas visada žino, kada jam grąžinti kreditus ar eiti į tėvų susirinkimą. Kada į tėvų susirinkimą, Abonentas dažniausiai informuojamas anksčiau už mane, gal kada net buvo nuėjęs.

Rašau savo gimtadienio išvakarėse. Jau net įsivaizduoju, kokia nepaprasta diena Abonentui išauš rytoj!

Šiaip jūs Abonentą geriau pažįstat negu aš. Aš jam niekad neskambinau, o ne vienas jūsų – neabejotinai. O jei neskambinot, tai paskambinkit, ką – jums manęs nereikia? Jei tik jis ligi šiol nepasikorė. Reikėtų patikrinti. Kada nors pats paskambinsiu ir paklausiu: čia Kęstutis, ar man niekas neskambino?