Pasaulis – charmsiškas nutikimas, o ne herojiška odisėja

Rašau norėdama Jums pristatyti naują „Šiaurės Atėnų“ skiltį „Agora“. Nuo šiol akimis klaidžiodami po „Agorą“ galėsite sutikti įvairių žmonių: menininkų, mokslininkų, politikų, studentų, amatininkų, prekeivių – piliečių, kurie turi ką papasakoti ir apie ką padiskutuoti. Jei pasiseks, iš tolo mirktelėsite filosofui Sokratui, dialogui teikusiam ypatingą reikšmę ir per amžių ūkus iš Atėnų agoros smalsiai stebinčiam, kas dedasi mūsiškėje. Kiek pasiderėję egzotikos mėgėjai čia galės įsigyti molio puodynę su joje ramiu popiečio miegu besimėgaujančia kobra, o visur skubantys amžinieji praeiviai bėgdami pro šalį nusigvelbs bent kelias mintis priešpiečiams. Agoroje bus rėžiamos kalbos, norint pasipuikuoti iškalbos menu, tačiau netrūks ir draugiškų pažįstamų pašnekesių. Trumpiau tariant, čia rasite ant prekystalio, tribūnos ar dulkėto agoros paviršiaus interviu forma išrikiuotas mintis ir žodžius – už juos galėsite balsuoti, juos galėsite ištremti, išsikepti ant ugniakuro ar aptarti su bičiuliais. „Agora“ jau pradeda šurmuliuoti, o aš – saulės nublukintu drabužiu apsigobęs jos sargas, prisidengęs Aušros Kaziliūnaitės vardu, – atkeliu vartus. Jei manote, kad galite papasakoti ką nors įdomaus, ar turite pageidavimų-pasiūlymų, koks žmogus galėtų būti pakalbintas visuomenei šiuo metu aktualia tema, – laukiu Jūsų laiškų el. paštu kaziliunaite@gmail.com.

Vasario 22 d. Knygų mugės metu su keliais bičiuliais nusprendėme užsukti į kolegos Gintaro Grajausko naujausios prozos knygos „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ pristatymą. Čia po dienos, praleistos sausakimšoje „Litexpo“ rūmų silkių statinėje, pagaliau pavyko rasti atgaivą – maloniai ausis kuteno Gintaro grupės „Kontrabanda“ atliekama muzika. Poeto, prozininko, eseisto, dramaturgo, dainų autoriaus ir atlikėjo bei daugybės kitų talentų savininko sodrus balsas melancholiškai tęsė: „Nesiūlysiu jums nei žaidimų, nei duonos.“ Manau, kad ši frazė iš jau klasika tapusios grupės dainos „Šeštos palatos bliuzas“ bene taikliausiai apibūdina paties Gintaro kūrybinę poziciją ir puikiai reprezentuoja jo mezgamą specifinį santykį su skaitytojais.

Na, o „Agoros“ praeiviams siūlau galimybę paėjėti kelis tekstinius žingsnelius drauge su GINTARU GRAJAUSKU, kuris, regis, ir toliau nusiteikęs nesiūlyti mums „nei žaidimų, nei duonos“, nes tai anaiptol ne tas menininkas, kuris rinktųsi lengviausią kelią.

– Jei reikėtų išskirti vieną ypatingą tavo kūrybos bruožą, veikiausiai rinkčiausi ironiją. Iš kur jos tau tiek prisiveisė?

– Manyčiau, iš paprasčiausio pastabumo. Kiekvienas pastabesnis žmogus tiek savyje, tiek visuomenėje įžvelgia daugybę visokių tragikomiškų keistenybių, absurdo, amžino tų pačių žmogiškųjų kvailysčių pasikartojimo. O tai matydamas suvokia, kad be humoro, ironijos ir autoironijos čia – nė iš vietos. Yra gausybė dalykų, kurie tau nepatinka, kelia nusistebėjimą, tačiau puikiai žinai, kad pakeisti juos – ne tavo valioje. Belieka tik stebėti – ir stengtis pernelyg dėl to nesiautėti. Pasaulis – charmsiškas nutikimas, ne herojiška odisėja.

– Neseniai viename interviu paklaustas, koks būtų tavo literatūrinis herojus, atsakei, kad „Mikė Pūkuotukas – kolega poetas, mielas ir paprastas vaikinas, pūkuotas ir nepasikėlęs. Nagi visai kaip aš.“ Kiek šiame atsakyme telpa ironijos, ar tikrai laikai save mielu, paprastu, pūkuotu ir nepasikėlusiu?

– Telpa nemažai. Ironiją galėtų pajusti visokio plauko demonizuotojai, kuriems mano persona nežinia kodėl kelia tokį beveik seksualinį jaudulį. Taip pat ir kai kurie kolegos, atsakinėjantys į panašius klausimus ir mėgstamiausiu literatūriniu personažu įvardijantys kokį žiauriai „kilmingą“ padarą – kad ir Stiveną Dedalą iš „Uliso“. Nors iš tiesų labiausiai mėgsta Brisių iš „Brisiaus galo“.

Dorotos Masłowskos pjesėje „Mums viskas gerai“ tokios dvi nuolat ant sofos prie televizoriaus sėdinčios moterėlės atsakinėja į žurnalo moterims testą. Prie klausimo „Kas jūs esate?“ jos žaibiškai pasirenka atsakymą „a“: „Esu nepataisoma pasaulio klajūnė.“

O šiaip – žinoma, lygiai toks ir esu, kaip minėjau. Na, dėl to pūkuotumo gal kiek ir sumelavau.

– Esi dvylikos knygų autorius. O tai gana daug. Matyt, nepatiri balto popieriaus lapo baimės? Gal turi kokį slaptą receptą, kuris leidžia produktyviai rašyti?

– Anksčiau tų baimių būdavo – kol supratau, jog viskam savo laikas ir užsiiminėti kažkokiais kasdieniais trenažais, kad palaikytum rašytojo formą, yra bergždžias reikalas. Čia ne muzika, čia negana kasdien miklinti pirštus grojant gamas ir etiudus. Jei kokie trenažai ir padėtų, tai ne pirštų miklinimo, o žvilgsnio nusvidinimo. Rašytojas gyvena kalboje, jis joje tiesiog būna. Kalbos pojūčiui ugdyti visai nebūtina kasdien rašyti – gana kasdien klausytis, skaityti, žiūrėti.

– Kaip manai, ar geras rašytojas visada pirmiausia yra geras žmogus? Ką tau pačiam reiškia „geras rašytojas“, pagal kokius kriterijus atskiri? O gal neskirstai?

– Nebūtinai geras žmogus. Istorija rodo, kad gali būti net ir gerokas niekšas. Bet – paradoksas – būtinai mylintis tuos kitus žmones, ir gerus, ir blogus. Stebintis juos, įsigyvenantis į jų gyvenimus, užjaučiantis. Nesipuikuojantis nei savo gerumu, nei savo demoniškumu. Jei jis dar turi ir kalbos pojūtį, tai jau beveik kaip ir gana – galima manyti, kad turime reikalų su geru rašytoju.

– Praėjusį rudenį „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ teko klausytis jaunųjų skaitymuose tavo sūnaus Dovydo kūrybos. Kokius jausmus sukelia tai, kad vaikas seka tavo pėdomis?

– Pačius geriausius. Džiaugiuosi jo pasiekimais labiau negu savaisiais. Pradžioje buvo labai netikėta – net nežinojau, kad jis rašo, o parodė iškart visą šūsnį eilėraščių, gerą pusę knygos…

Vyresnėlis Rokas irgi netoli tenubėgo – repuoja freestyle grupėje „Jama & W“. Na, kažkodėl visąlaik nujaučiau, kad tikriausiai nebus iš jų bankininkų…

– Prisimink save, išleidusį pirmąją knygą. Kaip jauteisi tada ir kaip jautiesi dabar, pasirodžius jau dvyliktajai?

– Kaip toj dainoj – „buvau aš jaunas kvailys – dabar aš senas kvailys“. O jei rimčiau – tada daug labiau džiaugiausi ir įsivaizdavau, kad įvyko toooks didžiulis dalykas, gal net visas pasaulis staiga ėmė ir pasikeitė. Dabar tik linkčioji galvą, kreivokai šypsaisi ir matai: pasaulis tikrai per tuos daugybę metų pasikeitė – tik nežinia, ar tu nors šiek tiek prie tų permainų prisidėjai. Ir ar tos permainos tikrai tokios, kokių tikėjaisi.

– Kaip manai, ar jaunam rašytojui reikalingas mokytojas, kuris jį nukreiptų, o gal literatūra ne amatas ir nukreipinėjimai gali tik trukdyti atrasti savo kelią?

– Visai praverstų – bet ne toks, kuris „įveda“ į literatūrą, o toks, kuris dzeno papročiu sako mokytiniui: „Ko čia atsivilkai? Budos nėra. Eik namo.“

– Kaip manai, ar menininkai ir intelektualai turėtų būti politiškai aktyvūs piliečiai, ar jie turi būti atsiriboję nuo visuomeninio gyvenimo?

– Be abejo, turėtų būti aktyvūs piliečiai – net jei jų balso minia nelabai besiklauso, daliai žmonių jų nuomonė yra ypač svarbi. Su politiniu angažavimusi reikėtų šiek tiek atsargumo – partinis rašytojas netrunka prabilti nebe savo, o partijos balsu. Tokie „indoktrinuotieji“ paprastai sunyksta kaip rašytojai ir tampa nykiais politiniais veikėjais. Juolab sunku įsivaizduoti rašytoją, kurio pažiūros tilptų į partinę Prokrusto lovą. Svarbu turėti pažiūras ir nebijoti jų išsakyti – o kiek jos sutaps ar nesutaps su kurios nors partijos programa, visiškai nesvarbu.

– Dar neteko skaityti tavo naujosios knygos, tačiau girdėjau, kad jos pagrindiniai veikėjai – riteris ir drakonas. Riteriai dažniausiai turi ir širdies damas. O kaip „Istorijose apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“?

– Tiesiog pacituosiu, jei leisite:

„…Mes, riteriai, neturime žmonų, su kuriomis gyvename. Mes neturime net meilužių, su kuriomis negyvename. Tarnybinė padėtis neleidžia. Žinia, riteris – šiandien čia, rytoj ten, amžina komandiruotė. Mes turime tik Širdies Damas – va tas tai tiesiog privalu turėti kiekvienam riteriui.

– Ir ką gi jūs tuomet su jomis veikiate, su tomis Širdies Damomis? – susidomėjęs paklausė misteris Kaindlis.

– Su jomis – nieko. Atvirai kalbant, mes tiesiog nuobodžiaujame – ir patylomis svajojame apie kvapą gniaužiančius nuotykius. O va kai be jų, kai esame toli nuo savųjų Širdies Damų, tuomet jų baisiausiai ilgimės, kankinamės, siunčiame ilgiausius meilės laiškus ir jas visaip garbiname. Bet tik iš tolo.“

Beje, Cervanteso Don Kichotas su savąja širdies dama Dulsinėja taip pat, jei atmintis neapgauna, knygoje susitinka vos vieną kartą. Matyt, ne šiaip sau.

– Prisiminus damas. Kaip žiūri į tai, kad šiais metais tarp kandidatų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas nebuvo nė vienos moters, o ir anksčiau jų pasitaikydavo tik kur ne kur?

– Nelabai suprantu klausimo. Ar reikėtų įvesti kvotas Nacionalinės premijos laureatams pagal lytinius požymius? Čia rimtai? Mano supratimu, toks mechaninis teisingumas, tokios kvotos būtų neįtikėtinas pažeminimas visoms moterims – formalus liudijimas, kad joms nuolaidžiaujama, nes jos laikomos žemesne rūšimi. Jei žmogus protingas ir talentingas, kodėl man turi rūpėti, kas jam tarp kojų – juk ne už tai jį gerbiame?

Vyriausybės kultūros ir meno premiją šiemet gavo du klaipėdiečiai – puiki, pašėlusiai talentinga aktorė Valentina Leonavičiūtė ir aš. Valstybės prezidentė – moteris. Šalies finansus dar neseniai valdė ministrė Ingrida Šimonytė – kuria žaviuosi ir kaip specialiste, ir kaip žmogumi. Nematau čia jokios bėdos. Gal vertėtų labiau rūpintis paprastais kasdieniais dalykais – pvz., ką daryti su tais bukais goblinais, lupančiais savo žmonas. Bet čia jau ne feministinė, o bendražmogiška problema. Jei kas mus ir pražudys, tai agresyvūs kvailiai. Abiejų lyčių.

– Ir pabaigoje – ką norėtum pridurti „Šiaurės Atėnų“ interviu skilties „Agora“ praeiviams?

– Ką čia bepridursi, ir taip jau prisišnekėjau… Ačiū Šiaurės atėniečiams – Šiaurės cikuta manęs vis dar negirdo, vadinasi, viskas tiesiog puiku.