Nepriklausomybė iš pykčio ir apmaudo

DONATAS PAULAUSKAS

Vasario viduryje teko dalyvauti Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje Margaritos Matulytės paskaitoje „Kaip atrodo sovietinė laimė fotografijoje“. Kalbėta apie trafaretinio žmogaus įvaizdį, simbolinį simuliakrinės gerovės konstravimą, išcenzūruotą priespaudą ir sumontuotą laimę. Tačiau paskaita labiau atskleidė ne tai, kas ką tik paminėta (sovietinės ideologijos praktikas daugiau mažiau žinome ar numanome), bet mūsų pačių santykį su sovietine praeitimi. Tokiuose renginiuose paprastai įdomiausia, kaip yra kalbama apie praeitį ir atmintį, koks yra tas dabarties kalbėjimas apie istorinius įvykius, kokiais ženklais pažymėtas, ką išduodantis.

Nesunku pastebėti, kad šis ir panašus kalbėjimas apie sovietinę „laimę“ yra vis dar labai keblus, komplikuotas ir trauminis. Ne tik populiariajame diskurse, bet ir moksliniame. Žvilgsniai į praeitį, kad ir kokie rimti ir disciplinuoti, dažnai neatsiejami nuo apmaudo (dėl „istorinės neteisybės“), tampančio pagrindiniu vieno ar kito istorinio diskurso motyvu ar net argumentu. Gal todėl tokios nepastebimos tampa šiuolaikinės ideologijos, dabartinės problemos, nes istorinio blogio, nelaisvės, priespaudos apibrėžimams reikia savo priešybių – tik įsivaizduojant, kad dabar tai tikrai gyvename laisvėje, gerovėje ir nepriklausomybėje, tie pasakojimai tampa reikšmingiausi, galintys būti panaudoti kolektyvinei tapatybei konstruoti.

Sunku analizuoti, vertinti ir prisiminti sovietinės ideologijos aparatus be absurdo elementų, be absurdiško juoko, bet sovietinė „laimė“ fotografijoje auditorijai tokio juoko nekelia. Vienintelis galintis skambėti juokas yra tasai iš apmaudo, nusivylimo ir pykčio. Gal tai reiškia, kad sovietinė praeitis yra visai ne praeitis, galinti būti aktuali kaip tiesiog dar vienas diskursas ir naratyvas, o dabarties kategorija, nuolat išgyvenamas procesas? Gal šis įtemptas ryšys egzistuoja ne su atvėsusiais istoriniais įvykiais, o su pačiais savimi? Galbūt todėl sovietinis naratyvas yra toks opus ir skaudus?

Bet tai nėra vienintelė apmaudo forma – kiti istoriniai pasakojimai vis dar konstruojami imperialistiniais sentimentais. Viešajame diskurse galima išgirsti resentimentu pažymėtų nuogąstavimų, neva LDK galėjo plėstis ne Juodosios jūros, o Mongolijos, Kinijos link. Įaudrinta imperialistinė vaizduotė su salstelėjusiu apmaudu kalba apie milijonines armijas ir antžmogiškus karinius pajėgumus. Įžeistos imperialistinės ambicijos, resentimentas ir apmaudas, nusivylimas ir pyktis – atrodo, būtent šie elementai suformavo tai, ką šiandien laikome Nepriklausomybe. Ši Nepriklausomybė kilusi iš pykčio, iš priešiškumo, iš nuolat atsinaujinančios neapykantos ir įžeistų ambicijų. Ši Nepriklausomybė – įsiutusi, nuolat reprodukuojanti apmaudą ir – paradoksalu? – priklausanti vis dar kitiems istoriniams laikotarpiams, negalinti nuo jų atsiplėšti, todėl nuolat nesėkmingai save steigianti.

Ją žeidžia flomasteriu perbraukti Gedimino stulpai protestuotojos prieš neonacionalizmą plakate, nes valstybiniai simboliai priklauso ne piliečiams, o personifikuotai Nepriklausomybei – tai jos nuosavybė. Ją žeidžia per nacionalines šventes ant pastatų neplazdančios vėliavos, todėl mums grasinama baudomis. Ją žeidžia net vasario 16 d. nupigintos tarybinės dešrelės, kurios ne tik apnuogina to apmaudo komiškumą, bet ir atveria skurdo simboliką, nepatenkančią į fasadinius laisvės ir gerovės įvaizdžius. Ją žeidžia prastuomenės protestai ir marginalinių gyvenimų išviešinimai, todėl pagrindinėmis miestų gatvėmis gali žygiuoti tik nacionalistinio apmaudo ir pykčio Nepriklausomybę pripildantys – ir taip „atgaivinantys“ – radikalūs nacionalistai.

Tokią Nepriklausomybę reikia nuolat steigti, jai reikia pompastiškų minėjimų, kad įtikintų save ir mus. Nes tuo sunku patikėti, nes viskas, ką žinome apie Nepriklausomybę, kaip jaučiame ją – visa tai yra apmaudi praeitis, kelianti pyktį. Nepriklausomybės kategorija priglaudė visas apmaudžias, isteriškas, resentimentu paženklintas projekcijas. Kažin ar čia yra ką švęsti.