Dievas anapus Dievo duoties

AUGUSTINAS DAINYS

Šioje esė kalbama apie Dievą, tačiau taip, kaip tai daro filosofai, o ne teologai. Filosofija yra autonomiško ir kūrybingo buvimo būdas, kai savarankiškomis proto pastangomis bandoma atsakyti į esminius žmogaus buvimo klausimus ir suvokti, kas yra pasaulis, kas yra Dievas, kas yra žmogus. Tad bus dėstoma ne Dievo doktrina – ar ji būtų krikščioniška, ar judėjiška, ar islamiška, ar hinduistiška, – ką paprastai atlieka teologai, bet būtent proto pastangomis siekiama apmąstyti gyvojo Dievo galimybę.

Visos religijos, tiek trys monoteistinės – judaizmas, krikščionybė ir islamas, – tiek likusios politeistinės, pradeda nuo Dievo duoties ar dievų panteono duočių. Jos sukonstruoja Dievo duotį ir taip įgyja tam tikrą doktriną, pasako, kaip Dievas yra duotas. Tarkim, krikščionybėje Dievas yra duotas kaip Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Krikščionių teologai sako, kad Trejybė yra slėpinys, protu neįmanoma suvokti, kodėl taip yra. Trejybė yra vakarietiško Dievo duotis. Ji sukuriama, kai įvardijama transcendencija, kuri, savo ruožtu, yra tai, kas anapus šio pasaulio, kažkur kokybiškai labai toli, tad yra siaubinga, kaip Sigito Gedos lietuviškai prakalbintas antrojoje Duino elegijoje pasakė Raineris Maria Rilke: „Baisūs visi angelai. Ir vis viena, o varge, apdainuosiu aš jus, vos ne mirtį nešą sielos paukščiai, pažinodamas jus.“ Transcendenciją mes įpratę prisijaukinti žmogiškojo pasaulio kategorijomis ir vaizdiniais, o gryna transcendencija, tarkim, pasirodžiusi apaštalui Pauliui kelyje į Damaską, kai prieš jį stojo prisikėlęs Jėzus, Paulių tiesiog supurtė. Tai buvo sukrečianti transcendencijos patirtis – baimė ir drebėjimas Viešpaties akivaizdoje, radikalus egzistencijos, likimo ir kasdienybės lūžis. Gryna transcendencija yra sunkiai ištveriama, bet visos religijos susiformuoja taip, kad įvardija transcendenciją, padaro ją simbolišką, žmogiškais vaizdiniais apipavidalintą. Tokia ji tampa prieinama ir ją galima dėstyti kaip doktriną. Kaip judėjų, krikščionių, musulmonų arba krišnaistų doktriną ir t. t. Visos religijos vienaip ar kitaip įvardija Dievą. Visi religiniai karai, žudymai Dievo vardu yra žudymai iš Dievo duoties. Islamistai žiūri, kad jų Alachas yra toks, o krikščionių Dievas kitoks, ir mušasi dėl skirtingų Jo įvardijimų, dėl nevienodų Dievo duočių. Dievas yra vienas, Jis sukūrė pasaulį, mus visus, bet mes susikuriam skirtingas Dievo duotis. Ir pačioje krikščionybėje yra katalikų Dievas, stačiatikių Dievas, protestantų Dievas, yra įvairių protestantų judėjimų Dievas ir šie visi skirtingi Dievo įvardijimai yra priežastis nesutarimų ir ginčų, dėl kurių ankstesniais šimtmečiais Europoje pralieta daug kraujo.

Taurimos Bunkutės nuotrauka

Tikriausiai girdėjote skambų Friedricho Nietzschės posakį: „Dievas mirė.“ Bet yra ir kitas anekdotinis posakis, kurį studentai rašinėja ant universiteto auditorijų stalų: „Dievas mirė. Pasirašo Nietzsche. Nietzsche mirė. Pasirašo Dievas.“ Nietzsche XIX a. pabaigoje pasakė, kad Dievas mirė. Šie žodžiai tapo epochos diagnoze, epochos, kuri teikia susimąstyti verčiančių ženklų: Olandijoje ir Anglijoje vietoj uždaromų bažnyčių steigiami kultūros namai. Ten skaitomos populiarios paskaitos, o relikvijos išvežamos į Lotynų Ameriką, kur yra paklausa. Sovietiniais laikais Lietuvoje bažnyčios buvo verčiamos sandėliais ir kultūros namais. O dabar Olandijoje ir Anglijoje, laisvose šalyse, kur nėra totalitarizmo ir komunizmo, vietoj bažnyčių irgi atsiranda kultūros namų. Kaip galima rasti gyvąjį Dievą, jeigu iš tiesų Nietzschės žodžiai, kad Dievas mirė, yra būtent epochos diagnozė? Gal iš tikrųjų vakarietiška Dievo duotis, pavyzdžiui, Anglijoje arba Olandijoje, tokiose liberaliose ir sekuliariose šalyse, yra mirusi? Bet būtina patikslinti Nietzschę: mirė ne Dievas, bet vakarietiška Dievo duotis. Dievybės dvelksmą galima pajusti klevo, augančio šalia uždaromos bažnyčios, lapijos žavesy, gyvasis Dievas niekur nedingo. Jo pėdsaką galima aptikti į naujuosius kultūros namus paskaitos pasiklausyti atėjusios senutės suvargusiame veide.

Galima sakyti, kad islamistų Dievo duotis dabar yra labai energinga. Panašiai kaip viduramžiais buvo gyvybinga krikščionių Dievo duotis, kai rengti kryžiaus žygiai, kunkuliavo energija kovoti už krikščionių Dievą ir vaduoti Kristaus kapą. Krikščionys viduramžiais buvo nusiteikę kaip dabartiniai islamo išpažinėjai, kovojantys už Alachą, aukojantys savo gyvybę teroro aktuose. Bet praeis galbūt keli šimtai metų ir jų Dievo duotis apmirs. Kai informacinės technologijos apima visą pasaulį, kas žino, kas gali atsitikti po dešimtmečio kito?

Tad belieka eiti anapus Dievo duoties gyvojo Dievo patyrimo link. Dievas nemiršta, nes yra anapus gimimo ir mirties ciklų. Jis yra transcendencija, kuri grindžia pasaulį. Bet mūsų Dievo įvardijimai gali apmirti. Skirtį tarp klasikinės ir naujosios filosofijos galima daryti brėžiant skirtumą tarp herojiškojo filosofo ir gyvenimo meistro. Herojiškojo filosofo, kurį geriausiai įkūnija Platono figūra, Dievas yra kažkur toli. Platonas vaizduoja žmones sėdinčius oloje sukaustytomis kojomis ir kaklais ir matančius tik šešėlius. Herojiškojo filosofo uždavinys – išsivaduoti iš kasdienybės kalėjimo ir, išėjus iš olos, žengti į saulės apšviestą sritį, t. y. išeiti į transcendenciją, kuri Platonui yra tiesų, turinčių idėjų pavidalą, saugykla. Bet paprastai mums, kasdienybės gyventojams, transcendencija yra jau įvardyta, visada paversta duotimi: doktrina ar dogma. Jeigu gimei religingoje šeimoje, tai tampi įšventintas į religinę praktiką, kuri disponuoja transcendencijos vaizdiniais ir nurodo tavo veiksmus jų atžvilgiu. Bet gyvasis Dievas – tai gyvenimo meistro Dievas. Gyvenimo meistras nesiekia išeiti anapus kasdienybės. Jis svarsto: jeigu kasdienybėje nerasime Dievo, tai nerasime Jo niekur. Turime išmokti čia ir dabar, mūsų kasdieniame patyrime, rasti Dievą. Tik toks Dievas gali būti gyvas. Gyvenimo meistras nesiekia transcenduoti šio pasaulio, bet stengiasi jame atrasti anapusybės pėdsakų.

Kokie tie pėdsakai? Tai daiktų žavesys arba artimo žmogaus veido žavesys, arba, pavyzdžiui, jeigu dirbi sanitaru ligoninėje, tai kito žmogaus veido vargingumas. Grožio akimirkos: daiktų žavesys, tarkim, rudeninių klevų ar kaštonų alėjos žavesys, nėra estetika. Tai daugiau negu estetika, nes čia yra tai, kas dieviška. Kaip ir artimo žmogaus veido žavesys nėra estetika. Per artimo žmogaus veido žavesį atsiskleidžia Dievo pėdsakai. Kasdieniame patyrime būna akimirkų, kai blyksteli dieviškumas. Jeigu mes jį bandome versti dogma, doktrina ar mokymu, tai atskiriame nuo rasties vietos, nuo to, kur šventasis Pranciškus rasdavo Dievą, kai jis sakydavo pamokslus seseriai saulei, paukščiams ir kitiems Dievo kūriniams. Šventasis Pranciškus rado Dievą gamtos daiktuose. Jei atskiriame nuo gamtos daiktų, kuriuose Dievas švyti, tai paverčiame Jį abstrakcija, duotimi. Dabartinėje epochoje Dievo duotis yra nepakankama gyvos transcendencijos patyrimui. Įvardytas Dievas yra nepakankamas. Doktrina paverstas Dievas taip pat yra nepakankamas. Jis yra nepakankamas tam, kad maitintų gyvą tikėjimą, – reikia gyvojo Dievo patyrimo, reikia patirti ne Dievo duotį, bet gyvąjį Dievą.

Gamtos daiktų švytėjime yra kažkas, kas švyti. Kai gamtos daiktai švyti skleisdami grožio akimirkas, juose švyti jų Kūrėjas. Klasikinė krikščioniška skirtis tarp Dievo, kaip Kūrėjo, ir pasaulio, kaip kūrinio, įgyja tikrąją prasmę, kai daiktų švytėjime aptinkame jų Kūrėjo pėdsakų. Dievas sukūrė pasaulį kaip savo kūrinį ir pasaulyje, kaip Dievo kūrinyje, atsekame Dievo pėdsakus. Pagonybės klaida yra sukeisti kūrinį su Kūrėju – užuot garbinus Kūrėją, garbinti kūrinį. Būtina išmokti kontempliuoti Kūrėjo pėdsakus kūrinyje, būnant kasdienybėje. Išeiti į vienuolyną, kad atrastum Dievą, nėra vienintelis būdas bendrauti su Aukščiausiuoju. Dievybę gali atrasti kasdieniame pasaulyje, savo patyrime. Ir būtent šis Dievas, atrandamas kiekvieno patyrime, ir yra gyvasis Dievas. Jis iki gimimo ir iki mirties ciklų. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šitas Dievas, kuris atsispindi jusliniuose daiktuose kaip antjuslinis žavesys ir spindesys. Šitas Dievas anapus Dievo duoties yra gyvasis Dievas. Mes Jį galim bet kada atrasti, nereikia kaip herojiškajam filosofui keliauti kažkur ten toli, anapus šio pasaulio. Užtenka kreiptis į kiekvieną pasaulio dalelę ir joje galima atsekti jos kūrėją – Dievą. Doktrinos gali mirti, bet Dievo pėdsakai daiktuose nemiršta. Jie visada yra, nes Dievas daiktus palaiko. Kai Jis nustos palaikyti, grįsti šį pasaulį, tada pasaulis pasibaigs. Bet kol jis tęsiasi, tol yra grindžiamas Dievo, tol Dievas, kaip pasaulio pagrindas, yra gyvas. Bet dogmos, kuriomis įvardijame savo patyrimą, gali keistis, apmirti, tada kuriamos kitos – naujesnės ir t. t.

Dievas gyvena ne tik anapus Jo duoties, bet ir anapus kalbos, nes Dievo duotis – tai įvardytas Dievas, kuris įgyja doktrinos arba dogmos pavidalą. Bet jeigu mes einame link Dievo anapus Dievo duoties, tai šis Dievas yra iki Jo įvardijimo, bevardis ta prasme, kad nėra nei krikščionių, nei judėjų, nei islamo išpažinėjų, nei krišnaistų. Jis yra universalus Dievas, grindžiantis šį pasaulį.

Tai ir yra būtent tas gyvasis Dievas. Gamta yra Dievo kūrinys. Mes, žmonės, esame taip pat sukurti pagal Dievo atvaizdą ir mumyse yra dieviškoji kibirkštis – tai mūsų siela. Daiktai irgi yra sukurti Dievo ir juose yra dieviškoji kibirkštis, tai būtent daiktų grožis. Šis pasaulis yra neišsemiamai gražus ir jo žavesyje blyksteli antjuslinio Dievo pėdsakai. Jeigu atsisėsime prie ežero ir žiūrėsime į bangas, tai pamatysime, kad būna akimirkų, kai bangos, jų spalvų žaismas mus pagauna. Ir tame gamtos žaisme atrandame atsispindintį Kūrėją. Kai kuriomis akimirkomis mus pagauna peizažas, bet būkime išmintingi, neįvardykime jo. Kai mes viską, pavyzdžiui, peizažą, bandome įvardyti: jis gražus, linksmas ar liūdnas, kuriame duotį, perpumpuojame Dievo energiją į kalbą, o kalbos formos sustingsta. Kalba ne visada yra pats geriausias būdas perteikti sakralius dalykus, juos reikia gyvai patirti, o ne įvardyti savo kalba.

Gali susidaryti įspūdis, kad radikaliai atmetama Dievo duotis, kai siekiama gyvai Jį patirti. Tačiau taip nėra. Suabejojus duoties absoliutumu, būtina vėl ją priimti, nes tai prieiga prie Dievybės. Gyvas Dievas yra anapus Jo duoties, tačiau duotis parodo, kaip prieiti prie Dievybės. Negalima visiškai atmesti Dievo duočių. Jos yra tradicijos suformuoto kelio Dievop orientyrai. Čia ir slypi visas mūsų epochos sudėtingumas: atsisakyti absoliutinti savo tradicijos Dievo duotį, tačiau drauge besąlygiškai tikėti, kad ji yra vienintelė galima prieiga prie Dievybės. Mes žinome, kad anksčiau krikščionys gyveno Europoje ir mažai bendravo su aplinkiniu pasauliu: nebuvo nei lėktuvų, nei televizijos, nei laikraščių, nei interneto, nei feisbuko ir šiais būdais nebuvo galima susisiekti su viso pasaulio gyventojais, kurie išpažįsta kitas religijas ir yra kitų kultūrų. O dabar būtent šios komunikacijos priemonės atvėrė multikultūrinį ir multireliginį pasaulį. Todėl manyti, kad tavo Dievo duotis yra vienintelė teisinga, šiek tiek pasipūtėliška, netgi rasistiška ir trumparegiška. Bet, nepaisant to, būtina grįžti prie Dievo duočių, kurias atveria kiekvieno iš mūsų tradicija. Religinių tradicijų įvairovė – tai prieigų prie Dievo įvairovė. Nesvarbu, kokiai konfesijai priklausytume, turime likti ištikimi tėvų religijai. Protėvių Dievo priėmimas ir gyvenimas Juo atveria gerokai gilesnius slėpinius, yra daug spontaniškesnis dalykas, negu būti kitos religijos konvertitu. Labai svarbu būtent siekti gyvojo Dievo Jo duotyje, praturtintoje mūsų patyrimo. Dievo duotis gali apmirti, bet jeigu ją praktikuojame, jeigu kreipiamės į ją savo kasdieniame gyvenime, jeigu siekiame pašventinti savo kasdienį buvimą, kiekviename kasdieniame žingsnyje įžvelgti Dievą, tai ta prieiga prie Dievo mums lieka gyva. Tai per tūkstantmečius susiformavusios tradicijos ir nėra prasmės jas neigti. Tik būtina suprasti, kad įvardytas Dievas nėra pats tas tikrasis Dievas. Kiekvieną Bažnyčios dogmą reikia praturtinti kasdieniu Dievo pėdsakų matymu, tada ji veiks, tada į ją bus įlieta šviežio kraujo ir ji taps gyva.