AA

MIKALOJUS VILUTIS

Žiūriu į pasaulį ir verkia mano akys. Viena iš skausmo, kita iš džiaugsmo.

.

Alfonsas Andriuškevičius rašo, o aš skaitau. Aš parašau, tada jis skaito. Mes vienas kito skaitytojai. Mes turim skaitytojus. Ne kiekvienam rašančiam taip pasisekė.

.

Skaitau AA rašinį „Sufalsifikuotas dienoraštis 3“, išspausdintą „Šiaurės Atėnuose“ (II.15), ir samprotauju.

Daug minčių. Apie laimę ir kančią. Apie gyvenimą. Apie tai, ką rašo AA.

Mikalojus Vilutis. Dvi galvos. 2005

Tokie yra gyvenimo apibūdinimai, kuriuos radau skaitinėdamas filosofines knygas.

Gyvenimas – blogis. Logiška išvada – geriau negyventi. Per daug skausmo ir kančios. Taip mano filosofai.

Skausmas – kūnui, kančia – sielai. Vienas iš išorės, kitas iš vidaus. Skaudėjimas iš išorės turi priežastį, kurios galima išvengti. Kančia apčiuopiamos priežasties neturi. Tik tiems žmonėms, kurie jaučia tiesą. Sokrato žodžiais tariant, tiesos skleidimasis žmoguje. Tiesa. Graži kaip gyvatė. Glosto mažas vaikelis gyvatės galvą, tiesą nori sužinoti.

Sakoma, patys nelaimingiausi žmonės yra tie, kurie mąsto. Kurie arti tiesos. Filosofai. Budai gyvenimo esmė yra kančia. Andriuškevičiui taip pat. Ir Schopenhaueriui gyvenimas yra kančia. Ir baisi. Sokratui gyvenimas – tai liga. Bėga žmonės nuo tos ligos. Į kūrybą, į darbą, į minią, į butelį. Gyvenimas – tai bėgimas nuo gyvenimo. Bet apibendrinti nedera. Andriuškevičius, Schopenhaueris ir Sokratas neturėtų spręsti pagal save. Jeigu Dievas nubaudė juos protu, tai, matyt, buvo už ką. Dauguma žmonių džiaugiasi gyvenimu. Ir neatrodo, kad jie braviruotų. Yra žmonių, kurie sako, kad gyvenimas gražus, kad jie laimingi, bet jų akys liūdnos. Bet daug yra iš tikrųjų laimingų žmonių, kai jiems neskauda pilvo. Jų akyse nieko nėra, tik pasitenkinimas savimi. Gražiausia Dievo dovana – pasitenkinimas savim. Pagrindinė laimės sąlyga ir pagrindinis kvailio bruožas. Žmonės, išvengę gyvenimo. Jie nemąsto, ne cogito, o tai reiškia – jie negyvena, nepatiria gyvenimo, kuris yra kančia. Kam jiems mąstyti? Jie žino, kas blogai ir kas gerai. Gerai yra tai, kas gerai jų pilvui. Ir atvirkščiai. Jų buvimui Dievas suteikė tobulą lygiakraščio trikampio formą. Valgyti, miegoti ir tuštintis.

Laimingiausias tas, kuris nėra gimęs, – Koheleto knygoje taip parašyta. Negimę, neišlindę iš pilvo žmonės. Žinantys žmonės. Panašūs į Dievą. Ramu šalia jų.

.

– Dieve, ar tikrai tu visažinis?

– Taip.

– Tai protas tau nereikalingas. Protas nežinantiems, kad sužinotų. Tu neturi proto?

– Aš neturiu proto. Ir smegenų neturiu. Aš esu senis besmegenis.

.

Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas. Evangelistas Matas taip kalbėjo.

Tie, kurie gimsta, tai vos išlindę iš pilvo klykia iš siaubo, pamatę žmones šalia savęs. Jiems buvo gera pilve, šalia šiltos šlapimo pūslės. O išlindus bloga. Dievo sukurtas pasaulis jiems blogas. Jie bando sukurti geresnį pasaulį už tą, kurį Dievas sukūrė. Menininkai, poetai, mąstytojai. Jiems nesiseka, nes jie neturi patirties, kaip kurti pasaulius. Jie niršta ant savęs. Jie slampinėja po gyvenimą, iš pykčio sudžiūvę kaip šakaliai, tokie kaip AA.

2012 metų spalio 21 dieną buvau Vytauto Landsbergio vakarėlyje Nacionalinėje filharmonijoje… atvirą jo kelio draugams ir artimiesiems… Įdėmiai žvalgiausi po salę ir nemačiau nė vieno sotaus ir savim patenkinto veido. Veidai žmonių, kurie nemoka būti laimingi. Kaipgi jie kitus laimingus padarys? Jiems negalima leisti valdyti valstybės.

O aš buvau laimingas. Du kartus. Man buvo gera, daug kartų, bet negaliu pasakyti, kad tai buvo laimė. Žinojau priežastį, kodėl man gera. Laimė yra be priežasties. Ne pasekmė. Skaidri kaip tuštuma, kurios niekas nesukūrė. Du kartus gyvenime patyriau tokią laimę. Aštrią ir nepakeliamą kaip skausmas. Rėkiau kaip skerdžiamas. Jaučiau, kad esu ir gyvenu. Budistams gyvenimo tikslas – negyventi. Pabėgti nuo kančios. Jie gyvena kokybiškai tam, kad po to kokybiškai negyventų. Jeigu jie gyventų nekokybiškai, tai nesusilietų su visatos siela, neišnyktų nirvanoje, atsikratę savuoju „aš“, bet reinkarnuotųsi į kitą kūną. Pavyzdžiui, į katę ir ėstų peles. Jie medituoja, kad išsivaduotų iš šio pasaulio, o man jis patinka. Noriu būti šiame pasaulyje. Nelaimingas aš, bloga man jame, todėl judu, ir kiekvienas mano judesys yra tam, kad man būtų geriau. O kai būna geriau, tai norisi, kad būtų dar geriau. Mano piešinėliai ir rašinėliai – mano judėjimas. Mano džiaugsmas. Kokia laimė būti nelaimingam!

Neseniai skaičiau apie kinų muziką ir perskaičiau, kad tryliktame amžiuje prieš mūsų erą buvo žmonės, kurie keliavo po kaimus ir rinko liaudies dainas. Imperatorius juos siųsdavo ir algą jiems mokėdavo. Indija, Kinija. Seniausios pasaulyje iki šiol gyvos kultūros. Senos kultūros rezultatas – žmonės, kuriems gyvenimas yra kančia. Jie daug gyvenimų gyveno, jiems nusibodo. Jie seniai. Jie pavargo. O mes, europiečiai, esam vaikai. Mums dar įdomu gyventi, todėl mes, kaip vaikai, mokam džiaugtis gyvenimu ir už jį Dievui dėkoti. Nenoriu mirti. Nenoriu būti lietaus lašas, įkritęs ir išnykęs vandenyne. Davė Dievas man gyvenimą, tai kodėl aš turiu atstumti jo dovaną? Jis sukūrė mane žmogum ir aš noriu būti žmogus, noriu, kad man skaudėtų ir skausmas praeitų. Noriu, kad man būtų labai bloga, nes tik tada man bus ir labai gera. Noriu mylėti ir nekęsti. Nenoriu būti žuvim – budistų svajone, – kuriai nei šilta, nei šalta. Lavonams nei šilta, nei šalta. Tarp šalčio ir šilumos – vėjas. Gyvenimas. Aš noriu gyventi. Geriau pragare negu niekur. Nenoriu atsikratyti savuoju „aš“, todėl, kad jis man patinka, nors ir siutina mane. Aš siuntu ant savojo „aš“. Kuris iš mūsų yra „aš“? Ar tas, kuris siunta, ar tas, kuris siutina? Tiek to.

.

– Koks tavo gyvenimo tikslas?

– Pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą.

– Ir tada būsi laimingas?

– Ir tada būsiu laimingas.

– Tavo tikslas – laimė.

.

Gyvenimo tikslas yra laimė. Ne mano sugalvota. Negimusieji yra tobulesni už gimusius. Akivaizdus evoliucinis pranašumas. Negimusieji pasiekė tikslą. Žinau. Pats taip gyvenau. Pilve. Šiltai ir sočiai. Pažįstama man palaima. Paišiau šiltus ir sočius paveikslėlius. Ir pats toks buvau. Tų mano paveikslų AA negyrė. Štai, galvojau, koks apostatas. Kokia neištikimybė! Buvom draugai, degtinę gėrėm, Žanos Bičevskajos dainų klausėm, o dabar jis nenori manęs pažinti ir pripažinti. Neliaupsina mano paveikslų. Net mintis tokia nekilo, kad mano paveikslai neverti liaupsių. Ne. Ką jūs! Galvojau, jog AA jų negiria todėl, kad nieko nesupranta, kad jis yra snobas, kuriam šiuolaikiškumas yra svarbesnis už meniškumą. Jis taip pats sakė. O dabar galvoju, kad šiuolaikiškumas yra meninė tiesa, nes jeigu šiais laikais pagimdytas dailininkas paišytų Renesanso paveikslus, jis meluotų. Šiuolaikiškumas trumpalaikis, pats žodis tą sako, bet meninė tiesa amžina. Paveikslas, kaip žmogus, turi kūną – porėmį ir drobę, išteptą dažais. Ir sielą turi paveikslas – meną. Nemirtinga siela pagimdžiusi nemirtingą sielą. Šiuolaikiškumą paveikslas praranda, o meno ne. AA teisus. Apie negyvus paveikslus be sielos, jo draugų nupaišytus, jis tyli. Menotyrininko sąžinė. Sąžinę supainiojau su neištikimybe.

.

Gražinai Kliaugienei sakė:

– Tu rašai tik apie tuos, su kuriais geri.

– Ne, – atsakė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – aš tik su tais geriu, apie kuriuos rašau.

.

Tyli menotyrininkai apie prastus kūrinius. Tyla turbūt yra pati skaudžiausia kritika.

Myliu save labiau už viską pasaulyje. Meilė akla, todėl ir nematau savęs tokio, koks esu iš tikrųjų. Nesugebu vertinti nei savęs, nei savo paveikslų. Anūkas Šarūnas sako: „Dieduk, tu smirdi.“ Aš savęs neužuodžiu, o jis užuodžia. Ačiū, anūkėli, stengsiuos kvepėti. Tikrovė yra skaudi.

AA rašo apie Picasso paveikslą „Verkianti moteris“. Tikresnė tikrovė. Taip AA kalba apie kūrinį. Ten ne moters veidas ir ašaros. Ten atvaizduotas pats verksmas, neturintis vaizdo. Moteris virtusi verksmu. Man gražiausias Picasso paveikslas. Galbūt menas yra ne tikrovės vaizdas, bet pati tikrovė. Tai, kas yra tikrasis žmogaus buvimas. Jausmai ir išgyvenimai.

Poetai moka papasakoti ilgesį. Žodžiais pasakyti tai, kas žodžiais nepasakoma. Kalbanti tyla. Eilėraštį tokį skaičiau ir neužmirštu.

Nesugalvotas eilėraštis. Gražaus žmogaus parašytas.

.

Sujaudino mane paskutinis AA rašinio sakinys: BLET, KAIP GRAŽU. Toks mielas, artimas ir savas šūkis. Kai nuvažiuoju su artimaisiais, vaikais ir anūkais pavasarį prie upelio, kai matau bundančią gamtą, pirmąsias geltonas gėles, vešlias, nepavargusias žoles, skaidrų upelio vandenį, bėgantį per švarius akmenis, sušunku: BLET, KAIP GRAŽU. Mane bara. Sako, kad nedera taip šūkaloti prie vaikų ir suaugusiųjų. Kur tavo kultūra? – klausia manęs. Kokia kultūra? Kam ta kultūra, kai toks grožis? Pasigėrėjimo proveržis iš pačių sielos gelmių, turintis konkrečią BLET formą. Žmonės šalia manęs nenori to suprasti. Skaudu. Guodžia tai, kad yra artima siela, gražiausius savo jausmus reiškianti taip pat poetiškai kaip ir aš.

.

Tokias mintis pagimdė Alfonso Andriuškevičiaus „Sufalsifikuotas dienoraštis 3“.

Abejoju savo rašymu. Reiktų giliau pasiknaisioti, subrandinti gimusias mintis. Kitą kartą.