Teka teka šviesus rokas

MARIUS PLEČKAITIS

^{Rokas Radzevičius. Lietuvos roko pionieriai. V.: Vaga, 2012. 464 p.}

Ką esame skaitę apie Lietuvos roką? Turbūt iš karto prieš akis iškyla raudona „Minties“ leidyklos plyta „Lietuvos rokas. Ištakos ir raida“ (2011), taip reklamuota ir taip nepateisinusi vilčių. O štai praeina tik kiek daugiau nei metai, ir prieš akis iškyla dar vienas leidinys beveik identišku pavadinimu „Lietuvos roko pionieriai“.

Gal pradėkime nuo minėtų dviejų knygų skirtumų. Knyga nėra dirbtinai perstorinta, neturi ir patosiško kieto viršelio, pirkimui skatinti reklama naudota saikingai. O ir sudarytojų įvaizdis skiriasi: vienam kampe prieštaringai vertinamas Peleckis su kompanija, kitam – tiesiog paprastas vyrukas Rokas Radzevičius, vieną dieną leidęs gitarai pailsėti ir sėdęs rašyti vos ne monografijos.

Knygą sudaro puspenkto šimto puslapių, tačiau apsieita be visokių vudžių ir kitų vaikučių. Atrodo, jau baigiame išaugti iš „minkštos knygos – tik vargšams“ stadijos. Ploną renkasi ir „Vaga“. Tiesa, norint priminti, kad čia ne šiaip „brošiūrėlė“, knyga išleista su atverčiamu viršeliu. Skoningą meninį apipavidalinimą kūrė Zigmas Butautis. Knyga paremta valstybės. Tokia būtų šios roko nedainos pradžia.

Rokas Radzevičius kažką panašaus buvo daręs jau anksčiau – rinkęs informaciją apie Lietuvos roką ir ją skaitmeninęs. Rodos, ir dabar interneto užkampiuose galima rasti tą pirminį variantą. Tačiau kaip geras rinkodarininkas autorius pratarmėje perspėja, kad čia jau kas kita – tai papildytas variantas, ištaisytos klaidos. Nepamiršta paminėti ir protinguolio Alfredo Bumblausko, protingai patarusio Rokui gitarą kartais iškeisti į tušinuką.

Tokia tad istorijos pradžia. Rokas pradėjo keliauti po draugų ir nedraugų muzikantų namus (o gal kartais kviesdavosi juos ir į svečius, vaišindavo sausainiais ir margaritom), įrašinėti pokalbius, vėliau juos pavertė įtaigiais tekstais. Knygoje dialogai kiek apdoroti, padaryti pusiau pasakojimais.

Pirmus šimtą puslapių skaityti tikrai įdomu ir, manau, naudinga: pravers protmūšiuose, galėsi pavaidinti prieš merginą ar draugus, kiek visokių pupeikių žinai. Vis dėlto bent pusė apklaustųjų pagarbą atiduoda kokioms dviem trims grupėms: „The Beatles“, „Led Zeppelin“, „Deep Purple“. Tada gal ir nėra taip gėda pripažinti, kad devyniasdešimt procentų aprašomų grupių ir muzikantų nežinojai: tiesiog jų lygis, sutartinai kopijuojant iki penkių užsienio grupių ir naudojant techniką, kurią, geriausiu atveju, galėdavo įsigyti iš dar nekapitalistinių Maskvos parduotuvių, nepakilo iki Vakarų grupių, tuo metu buvusių muzikiniame avangarde. Kitas klausimas – įrašų platinimas ir apskritai jie patys. Nežinau, kiek žmonių dabar gali pasigirti turį daugiau mažiau profesionalių Algirdo Lipsko, grupės „Dobilas“ ar „Bočių“ įrašų. „Youtube“ šį tą gal ir galima rasti.

Apie „Hiperbolę“, pavyzdžiui, skaičiau tiek iš Viktoro Prapro, tiek iš Ričardo Bartusevičiaus pozicijų. Visgi abiejų pasakojimai buvo itin panašūs, mažai tesiskiriantys. Yra ir daugiau pasikartojimų. Tiesa, kas erzindavo paprastą skaitytoją – mane, gal visai kitaip veiktų istorikus, kuriems kiekviena smulkmena, o dar geriau – daug to paties veiksmo smulkmenų iš įvairių perspektyvų yra tiesiog mana iš dangaus.

Mėgstu kaupti knygas – nebūtinai pačias geriausias ar siekiančias įkopti į, pavyzdžiui, „The New York Review of Books“ dešimtukus. „Lietuvos roko pionieriai“ tarp jų tikrai neužims gėdingos vietos ar nepaklius į tokią, kurios niekad nevalai, nepalytėji. Gal tai ir ne „Rugiuose prie bedugnės“, vis dėlto naudingas ir pritariamo linktelėjimo vertas darbas: retam kam į galvą šaus nacizmo, komunizmo, kapitalizmo ar religijos kasinėjimo klausimus iškeisti į Lietuvos roko istorijos prikėlimą. Tai knyga, kurią perskaitęs galėsi nušluostyti nosį pačiam Dariui Užkuraičiui. Kad ir tik tam tikroje laiko ir erdvės atkarpoje.