Spindinti Lietuva

DOMININKAS BURBA

_{Įdomiausios kelionės po Lietuvą: 70 maršrutų, 700 fotografijų, 1100 objektų. Iliustruotas žinynas. Sudarytojai Danguolė Kandrotienė ir Vytautas Kandrotas. K.: Terra publica, 2012. 440 p.}

Atėjus į biblioteką ar knygyną lentynoje sunku būtų nepastebėti didelio formato ryškios, spalvingos knygos, kviečiančios keliauti po Lietuvą ir aplankyti jos svarbiausius gamtos, kultūros ir istorijos paminklus. Tai naujausias Vytauto ir Danguolės Kandrotų darbas – šių autorių sudarytas leidinys „Įdomiausios kelionės po Lietuvą: 70 maršrutų, 700 fotografijų, 1100 objektų“. Paantraštė skelbia, kad tai iliustruotas žinynas, bet greičiausiai nebus klaida laikyti šios knygos tiesiog didelės apimties kelionių po Lietuvą vadovu. Interviu V. Kandrotas prisipažino, kad albumo sudarymo darbas, trukęs ketverius metus, atėmė daug jėgų¹, ir vargu ar galima abejoti, kad rezultatas išties solidus. Nuotraukos, esančios leidinyje, tikrai aukšto lygio, tai nestebina, visgi autoriai išleido ne vieną tokio pobūdžio darbą ir jų kompetencija fotoalbumų leidybos srityje nedera abejoti. Tačiau norėtųsi į knygą pažvelgti plačiau, ne tiek pakritikuoti, kiek pasvarstyti dėl paties kelionių vadovo kaip žanro ypatybių.

Apie kelionių vadovus Lietuvos mokslinėje spaudoje rašyta, tiesa, jie nenagrinėti itin plačiai. Apie Vilniui skirtus tokio pobūdžio leidinius svarstė Albinas Vaičiūnas², Aivas Ragauskas³ ir Pavelas Lavrinecas⁴, apie visai Lietuvai skirtą pirmąjį kelionių vadovą, sudarytą Napoleono Riaubos (Napoleon Rouba) rašė Libertas Klimka⁵. Praeities leidinių analizė yra svarbi, tačiau šiandienos situacija skiriasi nuo buvusios XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pasikeitusiomis leidybos tendencijomis. Aišku, reikėtų sutikti su vokiečių autorės Susannės Müller, tyrusios kelionių vadovus, vadinamuosius bedekerius⁶, Vokietijoje 1840–1945 m., išvada. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje įsigalėjo šiuolaikinis masinis turizmas ir kelionių vadovų populiarumas sumažėjo⁷. Ši tendencija akivaizdi ir šiandien. Visgi, nors atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę XX a. pabaigoje išleista ir perleista nemažai kelionių vadovų, dauguma jų skirti kelionėms į užsienį. Neretai kelionių vadovai, skirti keliauti po Lietuvą, verčiami į kitas kalbas ir yra orientuoti į užsienio turistus. O štai kelionių vadovų po Lietuvą – jos miestus ir regionus – lietuvių kalba visgi trūksta. Atėjus į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaityklą, lentynoje, skirtoje kelionių vadovams, tarp kviečiančių aplankyti įvairias šalis tokio pobūdžio leidinių, skirtų Lietuvai, tikrai nėra dauguma. Viena vertus, tai savaime suprantama, visgi Lietuva – ne itin didelė, tačiau kelionių vadovų pasirinkimo skurdumas liūdina.

Kitas akivaizdus faktas, kad kelionių vadovų po Lietuvą pobūdis gana siauras. O užsienyje yra visiškai kitokių pavyzdžių. Pvz., Berlyno Ch. Linkso leidykla leidžia ištisą seriją istorinių kelionių vadovų. Joje išleistas kelionių vadovas, supažindinantis su nacionalsocializmo laikų paveldu Baltijos jūros paplūdimyje⁸ arba kviečiantis keliauti po padalintą Berlyną Šaltojo karo laikais⁹. Lenkijoje išleistas moterims skirtas kelionių vadovas, kuriame, pvz., rašoma, kad Punske esančiame restorane galima paskanauti puikių, tačiau, deja, kaloringų patiekalų. Norėtųsi, kad tokių knygų pasirodytų daugiau ir Lietuvoje, nes kelionių vadovas, siekiantis pristatyti visą išlikusį paveldą, neišvengiamai kartos buvusią medžiagą.

Bet norėtųsi grįžti prie recenzuojamos knygos. Atvirai pasakius, sudėtinga svarstyti dėl istorinės medžiagos parinkimo ir pateikimo principų, kai autoriai nėra istorikai, jie – fotografai. Betgi ramybės neduoda vienas klausimas – iš kurgi ta informacija apie istorines vietas? Jokių literatūros nuorodų darbe nesimato. Yra tik nuotraukų autorių ir saugojimo vietų sąrašas, atsiradęs galbūt dėl profesinio solidarumo. Tiesa, autoriai neretai pateikia muziejų, parkų direkcijų interneto svetainių nuorodas, bet vargu ar jų pakanka. Literatūros sąrašo nebuvimas yra vienas iš požymių, rodančių, kad tai vis dėlto komercinis leidinys. Mokslininkui humanitarui ar šiaip nuodugniau praeitimi besidominčiam žmogui jis nebūtų itin naudingas, tačiau toli gražu ne visi žmonės yra mokslininkai ar siekia gilumo. Bet norėtųsi turėti galimybę susitikrinti kai kuriuos faktus, sužinoti, kur galima paskaityti apie aplankytus ar planuojamus aplankyti objektus plačiau. 2011 m. išleistas kelionių vadovas apie žydišką Vilnių¹⁰ įrodo, kad tokio pobūdžio leidinyje išties galima suderinti tiek mokslinio tikslumo ir naujumo, tiek teksto patrauklumo kriterijus.

Vertinant objektų pateikimą galima konstatuoti, kad autoriai Kaunui skyrė pastebimai daugiau dėmesio nei Vilniui. Vilnius ir jo apylinkės aprašytos p. 40–63, Kaunas ir jo apylinkės – p. 110–143. Taip, reikia pripažinti, kad Kaunas – išties turistiniuose leidiniuose per mažai pristatomas unikalios architektūros ir turtingos istorijos miestas. Jam, kaip senelių gimtinei ir doktorantūros studijų vietai, jaučiu nemažai sentimentų. Visgi kyla įtarimų, ar tikrai Vilniuje, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žymiai mažiau ką galima aplankyti nei Kaune. Būtų galima konstatuoti, kad per mažai dėmesio skirta Klaipėdai (p. 392–397), o Palanga aprašyta lyg ir plačiai (p. 430–435), bet iš keleto itin reikšmingų paminklų paminėti tik „Laiminantis Kristus“ ir Konstancijos Petrikaitės-Tulienės skulptūra „Birutė“, tarsi Roberto Antinio „Eglė žalčių karalienė“ ar Nijolės Gaigalaitės „Jūratė ir Kastytis“ nebūtų Palangos įžymybės.

Akivaizdu, autoriai neišvengė Semaškų dinastijos tradicijos – skirti daugiau dėmesio vaizdui, o ne tekstui. Vartydamas knygą pajunti, kad mūsų šalies kultūrinis paveldas išties gausiai išlikęs, jį būtina žinoti ir suvokti. O vis dėlto reikia pažinti ir tai, kas apleista ir pamiršta, svarstyti, kodėl tai įvyko. Šiaip ar taip, spindinčios Lietuvos vaizdas pakeri. Išvertus šią knygą į užsienio kalbas pasisekimas neabejotinas. Bet ar nenusivils keliautojas realybe? Knygoje yra Paulavos dvaro lobyno (p. 77) ir Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsių (p. 95), apleisto Geručių (Glebavos) dvaro (p. 297) nuotraukos, dar keli šiandien likimo valiai palikti objektai, deja, itin daug reikšmingų, tačiau apnykusių pastatų į autorių objektyvą nepateko. Kai keliautojas, vykdamas apžiūrėti vieno gražiai restauruoto, pamatys daugybę sugriuvusių dvarų, ar neapims jo prieštaringi jausmai?

Tad šios knygos vertinimas būtų dvejopas. Jei skaitytojas norėjo spalvingo ir pagrindinius faktus nurodančio leidinio, jis jį, be abejo, gavo, jei skaitytojas norėjo nuodugnesnių apmąstymų apie Lietuvos kultūros ir istorijos paveldą, to šiame darbe tikėtis jis negalėtų.

___

¹ http://www.kamane.lt/layout/set/print/Stu dentu-avilys/RASYTOJUS-KALBINA-VDU-LITERATUROS-IR-SPAUDOS-PIRMOJO-KURSO-MAGISTRANTES6.

² Albinas Vaičiūnas, „Informacinė literatūra apie Vilnių“, Kultūros barai, 1973, Nr. 6, p. 64–65.

³ Aivas Ragauskas, recenzija apie knygą Jackiewicz, Mieczysław, Wilno i okolice: przewodnik, Piechowice: Laumann-Polska, Lietuvos istorijos metraštis, 1995, p. 336–340.

⁴ Павел Михайлович Лавринец, „Выбор объектов в путеводителях по Вильнюсу XIX–XX вв.“, Kalbotyra, 2009, t. 54(2), p. 257–265.

⁵ Libertas Klimka, „Pirmajam kelionių vadovui po Lietuvą – 100 metų“, Gimtasai kraštas, 2009, t. 2, p. 125–126.

⁶ Bedekeris (pagal XIX a. autoriaus Karlo Baedekerio pavardę) – bendrinis nedidelio formato kelionių vadovų pavadinimas.

⁷ Susanne Müller, Die Welt des Baedeker: eine Medienkulturgeschichte des Reiseführers; 1830–1945, Frankfurt [u.a.]: Campus-Verl., 2012.

⁸ Martin Kaule, Ostseeküste 1933–1945: mit Polen und Baltikum; der historische Reiseführer, Berlin: Links, 2011.

⁹ Oliver Boyn, Das geteilte Berlin 1945–1990: der historische Reiseführer, Aufl. Berlin: Links, 2011.

¹⁰ Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг, Вильнюс: по следам Литовского Иеру-салима. Памятные места еврейской истории и культуры. Путеводитель, Вильнюс: Государственный еврейский му-зей им. Вильнюсского Гаона, 2011.