Rytais

RAMUNĖ DAMBRAUSKAITĖ

Puodelis karštos kavos ant mano galvos, atsibundu tik dabar, kurį laiką laikiusi jį įkaitusiu dugnu atremtą į viršugalvį. Atleisk man, čia kaltas tik ruduo, kuris lyg akmuo, tu nepyk ant manęs, gyvenimas tik vienas ir jis niekaip nuo manęs neatstoja. Aš tave panaudojau, tu panaudosi kitą ir taip pratęsim nesibaigiančią dėkingumo grandinę, o dieve, nagi neraudok taip. Persižegnoju puodeliu: kakta, žandas, kitas žandas, nosis, ne, ne taip, barzda, žandas, kitas žandas, kakta. Dabar mano veidas virpčioja juodame kavos apskritime. Atsigeriu to apskritimo, kad tik jis manęs neprarytų ir nenuskandintų. Už lango tamsu, ir stikle vėl matau savo veido atspindį, pučiu į jį šiltą orą, kad tik jis manęs neuždusintų. Jei ne langas, tai vitrina, ir joje – aš, akimirkai sustingusi iš nuostabos: turiu skubėti, bet štai stoviu, esu dabar, įsirėmusi dviem kojomis į miesto asfaltą, man už nugaros – visomis kryptimis skubantys žmonės, pametę savo dabartis. Jei ne atspindžiai, užklumpantys labai (ne)tikėtai, aš jau seniai būčiau metusi stabtelėjimus. Rytais mes visi tokie tylūs ir lūkuriuojantys viešajame transporte, tylūs ir žengiantys skubos tvarka šaligatviais. Kad tu žinotum, kiek žmonija nukelia savo laimės laiko ateitin, aiktelėtum, o populiariausios reklamos visos aliai vienos kaip susitarusios šaukia, kad reikia gyventi dabar. Aš taip ir darau. Aš tave išmokiau, kaip ir kodėl nereikia paskirti viso savo gyvenimo laiko vienam žmogui. Sakei, kad išmoksi.

Kriokia kieme lauko katės, prašydamos kaimyno žvejo rytinės žuvies porcijos. Šunys kažkur pavieniuose kiemuose, kur gyvuoja dar koks paskutinis kiemo daržas, spaudžiasi į savo būdų galus. Yra pasaulyje žmonių, kuriems lemta gimti ten, kur nėra ničnieko, tik vienas skardis ir vienas vandens šaltinis, visa kita – viena dykuma, o gyvenimo linija panaši į permatomą 2 mm brūkšnelį, net ir profesionaliausia būrėja nesugalvotų išburti kokios nesąmonės iš šitiek. Reikia autis batus, viską reikia reikia: keltis, rengtis, praustis, valgyti, vėl eiti, vėl kartoti. Rakinu duris, nes: reikia reikia. Laiptinėje – ankstyvi vaikai – tokie vaiduokliški, su manimi sveikinasi, labas rytas, o ką tik pirmą kartą arba jau kažin kelintąjį traukė dūmelį, ketvirtokėliai tokie, prašosi kuo greičiau suaugti: dalinasi vogtomis cigaretėmis ir „ragauja“. Aš jiems netrukdau, o ką aš galiu pakeisti. Tai tik nuotykis, būtina patirtis berniukui. Ankstyva ir kiemsargė. Labas rytas, dar tamsu, ji liesa ir tokia rudeniška, tikriausiai rudeninės skyrybos su tuo vyru, namo pirmininku. Šlast, šlast, rudeniniai lapai lekia į medžiaginį bulvių maišą. Tau viskas taip paprasta, nes tau viskas vis vien. Tu kaip koks automatinis – diena iš dienos, vis prie skardžio, vis nuo jo, prie šaltinio tai niekuomet. Nemokėdamas pasiaukoti vienam žmogui, niekuomet nepasieksi jokio šaltinio ir iš jo niekad neatsigersi. Tas vyras – keistas begemotas, o turi moterį kitame, va, už kampo, blokiniame name. Daugiabučių romantika. Po manojo blokinio namo langais susiraukusios kiūkso baltosios pelėdos ir baltieji žvirbliai, bet rytas dar ankstyvas, neprabudo jie šiukšlėmis išskridę į konteinerį, visuomet susikūprinusį, nežinia kur naktį gūrinėjusį. Gal kuprius bus prarijęs vieną kitą benamį, Dievo sąmokslininką, kuris žino, kad daryti viską, ką reikia reikia, yra nefundamentaliai nepragmatiška: vis dar ateidinėjančioje, vis dar gresiančioje tik geriesiems karalystėje neliks nieko panašaus, kas per vargus užgyventa čia. O taip, ten nebus ką veikti. Ir vis dėlto dauguma renkasi reikia reikia. Toks šaltas rytas. O kuris buvo nešaltas? Visi rytai šalti. Ko nori gyvenimas iš manęs? Ar jis gali nuo manęs atstoti?Ar gali tu nuo manęs atstoti, silpna šventuole?

Taigi, stepėje, kur yra vienas skardis ir vienas vandens šaltinis, gyvenu aš ir, o dieve, aš kasdien peržengiu jį, tuomet leidžiuosi žemyn. Kūnas dūžta į daugybę šukių ir, o dieve, jis dūžta viduje, visas viduje virsta smulkiais kreidos milteliais, paviršius lieka sveikas, tolygus. Kaip niekuomet nieko nebūtų nutikę. Taip ir nerandu to šaltinio, nežinau, kur jis, kai sudūžtu, man tiesiog nepavyksta atsiminti, ko ieškojau. Iš laiptinės bėgdama turiu būtinai suspėti padaryti du žingsnius, kol trinktels laukujės šarvuotos durys, kitaip diena bus prasta. Nuo pat ryto bijau blogio ženklų, kurių galiu prisidaryti, tik dėl to, kad turiu du tomus autorinių prietarų. Šlast, šlast, pauzė, šlaaast.

Laukiu autobuso. Žvilgteriu į grafiką – kaip visada – palankiausias autobusas prateriotas, dabar važiuosiu vėlesniu, pavėluosiu, tos kelios minutės virs į penkias, penkios išaugs į dešimt, o dešimt – į dvidešimt vėlavimo minučių. Pūsteli vėjelis, surankiojęs rytines šalnas, ir porą jųjų įspraudžia į rūbo kiaurymę, kurios nenumačiau, nepagalvojau užsandarinti. Vėjas visada gudresnis, net šilčiausią vilnos šedevrą ras kaip apkvailint. Šalna paplinta po kūną, kai kur virsdama į diegulį. Krūpteliu. Nespėji nė prabusti ir, o dieve, jauti, kaip automatiškai tavo lūpos skleidžia pusgarsiu: laiko stoka, laiko stoka, aš jau nespėju, amen.

Kaip įprasta, snaudulys ties 7.59–8.01. Tenka laukti lauke. Imu į gniaužtus savo laiko stoką ir spaudau klavišus. Išgrosiu ne viską. Kai ką paliksiu rytojui. O visa kita, o dieve, ateičiai. Geriausius dalykus atidėsiu, tiesiog graudu. Ir visiems šitaip. Tos filosofinės gyvenimo variacijos virtuvėje prasideda nuo tylių veidų, kepdamos iš vidaus užverdame pačios. Kepu sausainius ir bandeles. Raitau, maišau, suku, minkau. Minkau, minkau, minkau. Per pietus surūkau cigaretę. Kartais nespėju su pirštais. Ne aš tuomet, o kažkas kitas vietoj manęs, betgi kūnas tai mano. Ir aš minkau, formuoju, pašaunu į orkaitę, nustatau laiką ir vėl pašaunu, ir vėl nustatau, tada ateina kolegės ir sako, kad yra proga išgerti. O tada aš su jomis. Išgerti vieną kitą gramą, kad sąnarių skausmas neblaškytų.

Gniaužtuose kartais laikau ją. Aš spaudau klavišus. Tuomet skleidžiasi muzika, tokia ne visai. Švaistosi laikas į visas puses, dzingsi, krenta rudens lapai, nusičiaudėja vyr. virėja už sienos, tiesiai ant tešlos. Švyst, švyst, pauzė, švyyyst. Šefė visuomet kabinėjasi, kad blogai darau tą ir aną, mirtinai pedantiška. Geriau kartok iš paskutiniųjų: kuo dažniau imkis naujo žmogaus, nes gyvenimas vienas ir jis dar nė vieno nepaliko ramybėje. Nagi, paduok tą, aną, baigėsi cukrus. Blogai išmaišei, pažiūrėk, gumulai. Ko nori gyvenimas iš manęs? Ar jis gali nuo manęs atstoti? Štai aš, stikle, visa sustingusi arba paskendusi puodelyje gėrimo, štai gyvenimas atskirtas nuo manęs ir aš visą jį matau, štai aš orkaitėje, man nereikia nieko daryti, esu čia ir viską matau, džiaugiuosi, o dieve, žmonėmis, jiems taip nuobodu, jie bodisi, susitikę apsikabina, jie susipykę skiriasi, jie įsimylėję, jie nuogi, jie buki, jie pavargę, jie visuomet pavargę, kaip gražu.