Prieš Aušrą

Išvedęs jį [Abramą] laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys.“ Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu. Tuomet jis jam tarė: „Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą.“ „Viešpatie DIEVE, – jis paklausė, – kaip aš žinosiu, kad jį paveldėsiu?“ Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį.“ Jis visus juos parūpino, perkirto per vidurį ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto. Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abramas juos nuvaikė.

Saulei leidžiantis, Abramą apėmė didelis miegas ir jį apgaubė didelė, baisi tamsa. Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. Tą dieną VIEŠPATS sudarė su Abramu sandorą, tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės lig didžiosios upės – Eufrato upės.“

^{Pr 15, 5–12. 17–18}

Pagal Pradžios knygos autorių (-ius), Abraomas su Dievu sudarė dvi sandoras, kas įvairiems biblistams dar visai neseniai keldavo susirūpinimą, ar tai nebus dviejų skirtingų tradicijų, sulipdytų į vieną biblinį pasakojimą, įrodymas. (O tai galėtų reikšti, kad šis tekstas yra skirtingų laikotarpių, skirtingų šaltinių kompiliacija.) Galų gale, gal taip ir yra, tik šios dvi Sandoros (Pr 15 ir Pr 17), kaip ir du pasakojimai apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą (Pr 1 ir Pr 2), apie 10 Ištarmių gavimą (Iš 20 ir Iš 34) ir kiti pasikartojantys pasakojimai, kaip parodo atidesnis skaitymas, nėra pasikartojimai, kurie neturėtų savo logikos ir reikšmės visam teksto audiniui ir pasakojimui. Kiekvienas toks pasikartojimas, kaip kažkada nuosekliai aiškino vienas modernus tyrinėtojas Umberto Cassuto, yra tvirtai įaustas, ir jų skirtingi bylojimai atsiskleidžia iš skirtingų kontekstų ir skirtingų kalbinių niuansų.

Katalikams šį sekmadienį šis pasakojimas taip pat reikšmingas ne pats savaime, bet tik gavėnios kontekste, laukiant Didžiojo įvykio, „Jėzaus išėjimo“, pasak Evangelijos pagal Luką autorių (Lk 9, 31), kuris turės įvykti. Lukas, pasakodamas apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno, regėtą jo mokinių, kuriuos buvo apėmęs didelis miegas, ir kol neužėjo debesis, gal ir turėjo omenyje šį Pradžios knygos pasakojimą apie Abramą, kurį, belaukiantį Didžiojo įvykio – ugnies perėjimo tarp skerdienos pusių, apėmė didelis miegas ir apgaubė „didelė, baisi tamsa“. Šioje tamsoje ir siaube į jį prabyla Dievas. Ir nors šie žodžiai ištraukoje išimti, juos būtina prisiminti (Pr 15, 13–16): „Tuomet VIEŠPATS tarė Abramui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą per keturis šimtus metų. Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Tada jie išeis su dideliu lobiu. O tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės. O čia sugrįš jų ketvirtoji karta, nes amoriečių nedorumo saikas dar nėra pilnas.“

Sudarydamas Sandorą Dievas nežada Abramui, kad palikuonys gyvens ilgai ir laimingai. Bus priespauda ir kančia. Tiesa, tada – prispaudėjų teismas, didelis turtas ir žemė, kurioje jau nebegyvens kaip svetimšaliai, ir pačiam žadama rami senatvė. Bet visa tai kaip atomazga, leidžianti matyti „šviesą tunelio gale“. Tačiau iki šios šviesos – sunkus ir tamsoje bei nežinioje besidriekiantis kelias. Abramas, visų abraomiškų religijų „tautų“ tėvas, šiandien prisikėlęs galėtų įsitikinti, kad šie Dievo pažadai – ir kaip dangaus žvaigždės gausūs palikuonys, ir žemės nuo Nilo iki Eufrato – išsipildė su kaupu, gerokai viršiję drąsiausius anų laikų lūkesčius, nors gal ir ne visai taip, kaip tikėtųsi viena kuri nors šių palikuonių atšaka. Tačiau aną Sandorą vis dar gaubė tamsa ir baimė, nežinios virpulys. Ši nežinia, kančia ir baimė, artima vilties netekimui, dar visai neseniai buvo kasdienybė šiai vienai atšakai. Vienas iš aramėjiškų šios Šventojo Rašto knygos vertimų, kurį teisingiau būtų vadinti interpretacija, vadinamas Jeruzalės Targumu, nutapė šią sceną tikrai persmelktą amžių kartėlio ir sielvarto:

„Ir kai paukščiai nusileido, jie nepriartėjo prie skerdienos: tie nešvarūs paukščiai yra nešvarūs vanagai, ir tie nešvarūs vanagai yra žemės karalystės, kurios yra stabų garbintojų, kurie klausia blogų patarimų prieš Izraelio vaikus, bet tobulumas teisiojo Abramo trukdė jiems.

Ir saulei besileidžiant gilus ir saldus miegas apėmė Abramą. Ir štai Abramas pamatė keturias karalystes, kurios turėtų kilti, kad pajungtų sau jo vaikus siaube; ir tamsos didybė jį apėmė: Siaubas, tai yra Babilonas; Tamsa, tai yra Medija [Persija], Didybė, tai yra Graikija; Krytis, tai yra Edomas [Roma], kuri yra Ketvirtoji karalystė, kuri turi kristi ir niekada daugiau nebepakilti per amžių amžius. [...] Ir štai nusileido saulė, ir buvo tamsa, ir Abramas pamatė išrikiuotus sostus ir įsteigtas karalystes. Ir štai Gehena, kuri buvo paruošta nedorėliams ateinančiame pasaulyje, įsisupo į liepsnojančius deglus ugnimi, į kurią nedorėliai krito, kai jie savo gyvenime sukilo prieš įstatymą, o teisieji buvo išsaugoti ir išvaduoti iš sielvarto. Ir visa tai matė Abramas, kol Jis perėjo tarp šių skerdienos pusių.“

Krikščionims gali pasirodyti keista, bet rabiniškoje raštijoje Edomas dažnai reiškia Romą. Gal dėl to, kad Erodas Didysis (ir žiaurusis) buvo iš Idumėjos (kuri kadaise buvo Edomo karalystė) ir, pagal padavimus, ne be jo pagalbos „Izraelį“ (chasmonėjų karalystę) bepajungiančiai Romai žuvo paskutiniai šios karalystės karališkieji palikuonys. Jo vaizdinys ilgam galėjo įsirėžti į atmintį kaip žiaurios priespaudos tų, kurie yra artimi lyg broliai, metafora. Žinoma, kartėlis ir nuolatinis gyvenimas lyg „be nuolatinės gyvenamosios vietos“, lyg „išvarytiems iš namų“, vien dėl to, kad buvo patikėta Dievo pažadais Abraomui ir nenusigręžta nuo Toros, gautos per Mozę, skatino interpretacijas, Abramo regėjimą išplečiant visai istorijai, kaip nuolat besitęsiantį tunelį, kuriame Tamsa keičia Siaubą, o šį – kultūrinė Graikijos Didybė ir visa savo kelyje pajungianti Roma. O tarp skerdienos pusių pereidamas Tas, kuris sudaro Sandorą, leidžia Abramui regėti dar daugiau – eschatologinę visa ko pabaigą – Gehenos liepsnas atmetusiems Sandoros Torą ir galutinį išlaisvinimą prispaustiems dėl ištikimybės jai. Tik šie interpretatoriai nematė dar vienos sudedamosios – Beprasmybės, kuri pakeitė anas keturias Tamsos viešpatijas. Gal tai šalčio ir sumišimo akimirka prieš Aušrą, kas ten žino.

-akp-