Pradžia…

MICHAIL GORBAČIOV

Michailas Gorbačiovas (g. 1931) – pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas. Ėjo šias pareigas nuo 1988 iki 1991 m., kai ji žlugo. Vienintelis Sovietų Sąjungai vadovavęs politikas, gimęs valdant komunistams. Užaugo kaime, dirbo kombainininku. Būsimojo lyderio vaikystė sutapo su holodomoro, žiauriausių Stalino represijų ir fašistinės okupacijos laikotarpiu. 1985 m. kovo 11 d. M. Gorbačiovas paskirtas SSKP generaliniu sekretoriumi. 1990 m. jam įteikta Nobelio taikos premija. Itin svarbia M. Gorbačiovo pergale laikoma 1987 m. su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu pasirašyta ginklavimosi apribojimo sutartis, taip pat karinių pajėgų atšaukimas iš Afganistano.

Aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime ir žlugus Sovietų Sąjungai: 1996 m. iškėlė savo kandidatūrą į Rusijos prezidento postą, bet šis bandymas atgauti valdžią buvo nesėkmingas.

M. Gorbačiovo valdymo metais buvo paskelbtos dvi pagrindinės reformų kryptys: „glasnost“ ir „perestroika“. Pirmąja buvo siekiama kurti atviresnę valdžią, užtikrinti žodžio laisvę, o antrąja – restruktūrizuoti ekonomiką. Vienas pirmųjų M. Gorbačiovo žingsnių įkopus į valdžios olimpą – plačiai nuskambėjusi antialkoholinė kampanija. Jai ir skirtas šis skyrius iš žmonai Raisai dedikuotos M. Gorbačiovo autobiografinės knygos „Vienui vienas“ – pirmieji ją gali įsigyti Vilniaus knygų mugės lankytojai.

Vienas pirmųjų žingsnių – antialkoholinė kampanija, sukėlusi didelį rezonansą visuomenėje ir turėjusi šaliai rimtų padarinių. Daug kas iki šiol negali atsistebėti, kaip galėjo Gorbačiovui šauti į galvą mintis priimti tokį sprendimą vos pradėjus dirbti generalinio sekretoriaus poste.

Man jau yra tekę atsakinėti į šį klausimą. Bet verčiau dar kartą papasakosiu, kaip viskas buvo. O buvo taip. Dar Brežnevui gyvam esant Politinis biuras, primygtinai spaudžiamas visuomenės, priėmė sprendimą parengti antialkoholinę programą. Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį: „programą“ (!), bet ne „kampaniją“ (!). Vėliau darbas buvo tęsiamas valdant Andropovui. Politiniame biure, vyriausybėje buvo reguliariai skaitomi pranešimai, duodami nurodymai. Tas pats buvo daroma Černenkos laikais.

Programa buvo baigta rengti ir pristatyta Politiniame biure dar prieš prasidedant pertvarkai. Prieš pradedant nagrinėti Politiniame biure, programa buvo išnagrinėta 200 didelių šalies kolektyvų. Parengtas pasiūlymų kompleksas buvo atvirai svarstomas darbo kolektyvų susirinkimuose.

Norėčiau surasti tuos popierius. Jie kažkur yra. Jų esmę puikiai prisimenu: tokie dalykai nepamirštami. Gyventojai, be to, visi kaip vienas, pareiškė, kad būtina griebtis skubių ir pačių ryžtingiausių priemonių kovai su alkoholizmu. Žmonės kalbėjo su tokiu skausmu, su tokiu nusistebėjimu: kodėl valdžia nieko nesiima? Juk alkoholizmas, girtavimas daro įtaką viskam: visuomenės moralei, gamybai, griauna šeimas, veikia vaikų auklėjimą ir taip toliau, ir panašiai.

Negalėjai likti abejingas skaitydamas tuos dokumentus. Beje, daugelyje regionų buvo siūloma įvesti „sausąjį įstatymą“. Carinėje Rusijoje įvestas „sausasis įstatymas“ pirmaisiais tarybų valdžios metais buvo laikinai sustabdytas – reikėjo pinigų. Atėjęs į valdžią Chruščiovas ryžtingai ėmėsi kovoti su šia yda: padidino alkoholio kainas, apribojo prekybą. Tačiau palaipsniui viskas išsikvėpė.

Bėgant laikui, padėtis įgavo grėsmingą mastą. Šalyje prasidėjus antialkoholinei kampanijai buvo užregistruota 5 milijonai alkoholikų. Dėl girtavimo liaudies ūkis per metus patirdavo 80–100 milijardų rublių nuostolių. Perskaičiavus į grynąjį alkoholį, vienas gyventojas, įskaitant ir kūdikius, per metus suvartodavo 10,6 litro alkoholio.

Be kita ko, 1914 metais Rusijoje įvedus „sausąjį įstatymą“, degtinės buvo suvartojama 1,8 litro, o po Didžiojo Tėvynės karo – 2 litrai. Andrejus Gromyka kartą man pasakojo kalbėjęsis su Brežnevu šia tema. Jie dviese važiavę automobiliu iš užmiesčio rezidencijos Zavidove. Prie vairo – generalinis sekretorius. Gromyka, remdamasis jo dispozicijon patekusiais duomenimis, pasiguodė, kad girtavimas pasiekė katastrofišką mastą ir kad tai veikia visas visuomenės gyvenimo sritis. Pasakė – lyg ir klausimą uždavė: reikia kažką daryti?!

Brežnevas ilgai mąstė, paskui:

– Žinai, Andrejau, rusų žmogus be šito negali apsieiti…

Sunku patikimai aprašyti masinio girtavimo priežastis tais laikais. Jų daug. Tai ir tradicijos, ir nelengvos milijonų žmonių gyvenimo sąlygos, ir nesutvarkyta buitis, kultūros stygius, karo padariniai, slegianti visuomenės atmosfera. Blogą įtaką darė ir baltakės toli gražu nevengiančios vyresnybės pavyzdys. Galiausiai visuomenėje susiformavo pakantumo girtuoklystei atmosfera. Bet Brežnevas, ilgai priešinęsis antialkoholinės programos kūrimui, galiausiai ją palaimino.

Klausia: kieno tai iniciatyva. Pikti liežuviai plakė: esą tai tų Politinio biuro narių, kurie jau seniai „išgėrė savo normą“, iniciatyva. Bet tai tik prasimanymai. Šįkart iniciatyva ėjo iš apačios. Į partijos ir valstybės institucijas plūste plūdo laiškai, daugiausia – motinų ir žmonų. Šį klausimą kategoriškai kėlė literatai ir medicinos darbuotojai: jie reikalavo įvesti „sausąjį įstatymą“.

Politiniame biure užvirė aršios diskusijos. „Sausojo įstatymo“ idėja buvo atmesta. Be kita ko, numatyta palaipsniui mažinti stipriųjų alkoholinių gėrimų gamybą, didinti sauso vyno, alaus, nealkoholinių gėrimų gamybą, pajamas iš prekybos alkoholiniais gėrimais prekių apyvartoje ir biudžete pakeisti iš kitų šaltinių gaunamomis pajamomis ir daug kitų priemonių.

Šį sprendimą visuomenė, išskyrus tą dalį, kuriai šios priemonės atrodė nepriimtinos, iš pradžių sutiko palankiai. Tačiau kampanijai plečiantis kilo suglumimas, jį pakeitė suirzimas, nepasitenkinimas, net įtūžis.

Kodėl? Ir kas gi įvyko?

Sakyčiau taip: priimant sprendimą buvo pažiūrėta ir realiai, ir atsakingai, o štai pradėjus vykdyti privirta košės ir geras sumanymas palaidotas. Antialkoholinė kampanija dar kartą įrodė, kad tikėjimas, jog viską įmanoma padaryti komandiniais metodais, administraciniai persistengimai gali pakenkti bet kokiam darbui.

Spaudžiant iš viršaus buvo uždaromos parduotuvės, vyno ir degtinės gamyklos, o kai kur – ir iškertami vynuogynai. Buvo mažinama sauso vyno gamyba. Rūdijo ir nyko Čekoslovakijoje įsigyti brangiai kainavę alaus gamybos įrenginiai. O svarbiausia – naminės varymas įgavo masinį pobūdį. Iš prekybos vietų ėmė dingti cukrus; dėl jo stygiaus staiga smarkiai sumažėjo konditerijos gaminių asortimentas. Žmones erzino ilgos eilės, žeminantis laukimas viliantis nusipirkti butelį kokių nors iškilmių proga. Jie paskutiniais žodžiais keikė vyresnybę, pirmiausia generalinį sekretorių, kurį pagal tradiciją laikė atsakingu už viską. Taip buvau pradėtas pravardžiuoti „mineraliniu sekretoriumi“.

O štai vienas iš to meto anekdotų. Prie degtinės išsirikiavo eilė. Nusidriekė daugiau kaip kilometrą. Keikia valdžią ir pirmiausia TSKP CK generalinį sekretorių. Vienas įsismarkavęs „teisybės ieškotojas“ pareiškia:

– Tuoj pat einu Kremliun ir jį užmušiu.

– Gerai jau, eik, – nusijuokia eilė.

Ir išėjo šitas žmogus į Kremlių. Po valandos sugrįžta. Eilė pasistūmėjo, bet iki prekystalio dar toli.

– Tai kaip, pavyko užmušti ar ne? – nekantrauja eilė.

– Ne. Ten eilė dar ilgesnė.

Ką čia bepridursi?! Kai kam tas anekdotas neatrodo labai juokingas, bet rusams jis patinka.

Žinoma, mes visi Politiniame biure, taip pat ir aš, dėjome visas pastangas, kad situacija būtų valdoma, bet nesugebėjome. O juk buvo galima su šia problema susidoroti.

Tačiau visiems, ypač tiems, kurie iki šiol negali nusiraminti dėl „antialkoholinės Gorbačiovo akcijos“, turėtų būti labai įdomu ir svarbu žinoti, kad pradėjus taikyti tas priemones sumažėjo traumų, sumažėjo mirtingumas, buvo prarandama mažiau darbo laiko, tapo retesni chuliganizmo atvejai, sumažėjo ištuokų dėl sutuoktinio girtavimo. Pailgėjo gyvenimo trukmė, padidėjo gimstamumas.

Blaivybės tema Rusijoje – tai klausimas, kurį reikia kelti kasdien, vis labiau siejant jį su kultūros sritimi. Šiuo metu padėtis netgi pasunkėjo. Alkoholio suvartojimas, kaip kalbama ir rašoma, viršijo 17 litrų vienam gyventojui. Dabar ir vėl dedama daug pastangų siekiant sumažinti šios nelaimės mastą.

O tada, pradėję vykdyti antialkoholinę programą, padarėme klaidą spręsdami šią problemą, be to, pačioje pertvarkos pradžioje.

Iš: Михаил Горбачев. Наедине с собой. Москва: Грин Стрит, 2012

Vertė Irena Ramoškaitė