Pelės. Jų slaptas gyvenimas

KOSTAS POŠKUS

Dailininkas N retsykiais tampa visišku blaivininku. Dažniausiai tai atsitinka šv. Kalėdų–Naujųjų metų–Trijų karalių laikotarpiu. Manau, kad tam gali būti dvi priežastys. Pirmoji – žmogus nori atsinaujinti arba net visai atgimti. Antroji – piniginiai ištekliai praūžti, galimi skolintojai pereina į kitą gatvės pusę arba, atpažinę telefoną, apsimeta negirdintys jo signalo. O dar ir kai kurių organų veikla ima streikuoti. Kad ir kokios priežastys, pokyčius reikėtų tik sveikinti. Bet… bet seniems draugams sunku su juo bendrauti, nes N kalba tampa didaktinė, tonas pamokomai erzinantis. N tuomet daug laiko skiria pasaulio tuštybės apmąstymams, cituoja Senojo Testamento pranašus ir Naujojo apaštalus. Savo iškiliuose monologuose nuostabiai suderina pagrindines tikėjimo tiesas su negailestinga dvasininkijos, tautai su kryžiumi nešusios pančius, kritika, tikėjimą karma su kažkada buvusios pagonybės taurumu. Kalbėdamas apie sveiką mitybą, nuosekliai persimeta į pasakojimą apie aplankančias iš anapusybės ir mums įtaką darančias vėles. Naujuosius metus sutinka apsuptas artimųjų su nesaldintos mėtų arbatos puodeliu pro langą stebėdamas žaižaruojančius ir pokšinčius šventinius fejerverkus. Kaip atgimstantis žmogus, juos smerkia kaip tuštybę propaguojančius veiksmus, kaip estetas – paslapčia grožisi. Dėl šių priežasčių ankstų šventinį rytą, sakykim, dešimtą valandą, išeina į sostinės centrą pasidžiaugti įvairiaspalve gyvenimo tikrove. O ji tokia: bežmogėmis gatvėmis barškėdamos raičiojasi tuščios alaus skardinės, virš senamiesčio stogų kylanti saulė brangakmeniais paverčia sudaužytų butelių šukes. Tarp susprogdintų petardų liekanų lyg spanguolės sniege raudonuoja kažkam iš nosies ištiškę kraujo lašai. Dailininkas laikinai pamiršta Ekleziasto giesmę, susižavi pasaulio įvairiaspalviu grožiu ir išsitraukia iš veršenikės sutrintą eskizų bloknotą. Reikia prisiminti, kad tokiomis akimirkomis skaitmeniniu fotoaparatu, „neperteikiančiu akimirkos žavesio“, nesinaudoja. Gyvenimo druskos paieškos menininką nuveda prie miesto centre stūksančio kalėjimo su greta prisišliejusiais teisėtumą užtikrinančių instancijų pastatais. Deja, neilgai pasidžiaugia piešimu, nes vieno tų pastatų durys prasiveria ir jose pasirodžiusi uniformuota apsaugininkė rūsčiu balsu klausia, ką jis čia veikiantis. N atsako: „Nieko svarbaus, tiktai piešiu.“ Minervos akys iš nuostabos suapvalėja lyg uniforminiai guzikai ir jau lėtai grįždama pati sau kalba: „Na ir sugalvoooja tie žmonės. Piešia!“ Vėliau menininkas guodėsi: „Ką, gal ji galvojo, kad aš rengiau kalinių pabėgimo ar tų įstaigų užgrobimo planus?“ Nuraminau bičiulį, kad ne jis pirmas ir gal ne paskutinis pateko į panašią situaciją. Prisiminiau seniai girdėtą istoriją, kaip kūrybinę praktiką Merkinėje atliekančių čiurlioniukų grupę per miestelį į miliciją lydėjo pusiau karišką rusišką uniformą vilkintis, ant peties prieštvaninį karabiną užsikabinęs diedeliukas – tilto sargybinis. Vaikai mat įsitaisę ant aukšto kranto akvarele liejo Nemuno ir Merkio santaką. O kaip čia apsieisi be vaizdingo tilto? Mažieji nepagalvojo, o gal nežinojo, kad svarbius strateginius objektus buvo draudžiama ne tik fotografuoti, bet ir piešti. Nežinau, kaip akvareles būtų pavykę iššifruoti užsienio šnipų agentūroms, bet tuometinis miestelio milicijos įgaliotinis ilgai žiūrėjęs į jas iš visų pusių galop pripažino, kad jam tai visiškai neatpažįstama ir nesuprantama. Iš to padaryčiau išvadas, kad uniformuotas tamsuolis nenumatė lietuviškojo abstrakčiojo ekspresionizmo ateities, kita vertus, jei šiais laikais pabandytume panašiai testuoti už kultūrą atsakingus miestų ir miestelių savivaldybių darbuotojus – manau, jų išvados sutaptų su ano meto tvarkos saugotojo. Lygindamas sovietinių milicininkų ir šiuolaikinių kultūros skyrių vedėjų mentalitetą pastarųjų nenoriu įžeisti, bet, deja deja, mano ilgametė patirtis tai nuolat patvirtina.

Užrašas ant piešinio: Pamokančios istorijos, kuriose rašoma apie tai, kad mėgstamiausia daugelio grožio salonų vadovių lektūra - pelno ataskaitos; kad pelės, pasinaudodamos bet kuria priemone, gali perplaukti vandenis plačiausius, o katei, vardu Drozdofila, telieka į jas tik vėpsoti

Pradėdamas rašyti, gerai nežinojau, ką parašysiu, bet žinojau temą diktuojančią antraštę, kuri kaip sugedusios plokštelės melodija sukosi galvoje. Netyčia „Animal Planet“ peržiūrėjęs „Mouse. A Secret Life“ sužinojau nuostabių dalykų – jie griovė mano išankstinę nuomonę apie šiuos greta mūsų gyvenančius gyvūnėlius. Pavyzdžiui, beasmeniškumą žymintį „pilka pelė“; darbštumą – „darbštus kaip pelytė“. Iš tikrųjų pelių darbštumą galima paaiškinti nuolatiniu šniukštinėjimu ieškant maisto. Pasaulyje pelių yra daugiau negu tūkstantis rūšių. Dėl galimo netikslumo atsiprašau, nes tuo metu ne tik žiūrėjau televizijos laidą, bet ir virtuvėje viriau koldūnus. Taigi, prie civilizacijos teikiamų patogumų geriausiai prisitaikiusios mums artimiausios naminės pelės. Jos, skirtingai nei kai kurie miško giminaičiai, labiausiai brangina ir saugo uodegą. Laukinės, panašiai kaip driežai, dėl savo brangios gyvybės gali nusilaužti uodegą ir nešti kudašių (galima sakyti ne tik vilkas beuodegis, bet ir pelė beuodegė). Pelėms demografinės problemos, nors mirčių koeficientas milžiniškas, svetimos, nes pelė mamyte gali tapti arti šimto mažų rožinių peliukų per metus, o po kelių savaičių motiniško rūpesčio jais negailestingai atsikratyti. Pelinai savo išrinktosioms sugundyti dainuoja savotiškas serenadas. Žmogus, turėdamas pelės apetitą, per dieną suvalgytų apie 80 pakelių kruopų. Bet… šis gyvūnėlis per dieną išbarsto apie 50 šūdukų. Prisipažinsiu, šie gyvūnėliai man gali būti malonūs tiktai rodomi per televiziją: kai jie pradeda šmirinėti patalpose, visas mano intelektinis potencialas veikia vien genocido kryptimi. Gal reikėtų būti pakantesniam, nes, lyginant Homo sapiens ir Mus musculus gyvenimo būdo panašumus ir skirtumus, galima garsiai sušukti: „O Dieve, kokie mes panašūs!“ Skiriamės nuo pelių tuo, kad jos viską dergia atvirai ir nesislėpdamos, o mes bet kuria kaina stengiamės atrodyti geresni ir tauresni. Gyvūnėliai yra atviri pasauliui, o kiekvienas mūsų turime paslapčių paslaptėlių ar bent nuo aplinkinių slepiamų dalykėlių. Čia iš karto prisiminiau išpažintį atliekančią tarnaitę iš „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“. Išvardijusi visas tarnaitiškas nuodėmes, ji prisipažįsta, kad vakare atsigulusi daro tokią baisią nuodėmę, kad nedrįsta net prisipažinti. Aišku, suintriguotas nuodėmklausys negali šio dalyko palikti nežinioje ir galų gale palaužta tarnaitė raudodama prisipažįsta: „Tėveli, atsigulusi krapštau ir uostau kojų tarpupirščius.“ Aišku, ne visi mes uostom tarpupirščius, bet retas būdamas vienas elgiasi taip, lyg būtų išstatytas prestižinės parduotuvės vitrinoje: kažkada girdėjau, kad taip turėtų elgtis padorus žmogus. Kad jis toks, aplinkiniai gali ir nežinoti, todėl jam būtina tai nuolat kartoti. Kažkada didžiai gerbiamas visuomenėje žmogus mane vežė į tokią, sakyčiau, kultūrinę pažintinę kelionę po Lietuvą. Oriai visą kelią kalbėjo apie savo nuopelnus ir nuveiktus gerus darbus. Negalėjau įkišti trigrašio, o ir nuopelnų neturiu, todėl, prisipažinsiu, buvo truputį skaudu ir man teliko įtikėti, kad jis ne tik labai labai tautai nusipelnęs, bet ir apskritai geras žmogus. Mat kiekvieną istoriją reziumuodavo fraze: „Aš geras žmogus.“ Ilgame tiesaus kelio ruože tarp monotoniškų Dzūkijos pušynų iš toli matėsi į kelią nuo stotelės mus stabdyti pasiruošusi mergina. Kolega lyg klausdamas, lyg teigdamas pareiškė paimsiąs stabdančiąją: „Pavėžėsime, kur jai reikia, kitaip negaliu – aš geras žmogus. Sėskite, mergaite.“ – „Ne, ačiū. Aš nevažiuosiu, bet pavežkite mano bobutę.“ Tada pamatėme iki šiol nepastebėtą stotelėje sėdinčią kriošeną. Čia mano didžiai humaniškas bičiulis neramiai sukrutėjo ir pareiškė vežti negalįs, nes automobilio amortizatoriai nusibaigę. Prisipažinsiu, likusį kelią man kažkur po duobute tiek kuteno, kad turėjau visomis valios pastangomis tvardyti krizenimą. Praėjo nemaža metų, bet iki šios dienos jį sutikęs jaučiuosi panašiai. Iš tikrųjų jis geras žmogus, bet rimtai žiūrėti į jį, ko gero, negalėsiu niekados. O atmintinos kelionės pabaigoje iškrėčiau kiaulystę, jos nesigailiu, bet nepasakosiu, o prisiminti ją smagu ir dabar.

Daug lengviau bendrauti su neslepiančiais savo blogų norų, tiesiog degančiais geiduliu iškrėsti artimam savo ar apskritai aplinkai kokią nors, kad ir smulkią, niekšybę. Nekalbu, kad eidamas ar važiuodamas gatve jau iš tolo matai blogio troškimu šviečiantį pilietį. Galima apeiti, o galima, norint praturtinti savo patirtį, lyg netyčia pakliūti į jo regos lauką. Čia yra, kad ir nedidelė, pasirinkimo galimybė. O ką daryti, kai jos nėra? Pavyzdžiui, privalai kokioje įstaigoje tvarkytis reikalus ir įstatymai tavo pusėje, bet ar visados pavyks tai įrodyti? Tai yra dar vienas skirtumas tarp žmonių ir pelių. Jos sūrio negrauš vien norėdamos pakenkti jo turėtojui. Ir nerodys jokiais signalais, kad privalėdamos lįsti į spąstelius turėtų gauti kyšį.

Pradėjau rašyti jau beveik pamirštais Naujaisiais metais, jais ir pabaigsiu: nors tema nuo to nepasikeis. Kitą dieną po švenčių ruošdamasis išeiti su reikalais netyčia klausiausi per radiją sentimentalių, ryžtingų, graudžių ir kitokių balsų, kad reikia gerbti Kalėdų eglutes ir nunešti į tam skirtas vietas. Kad atliekas reikia rūšiuoti. Deja, gatvėje sutiktas eglute nešinas vyriškis, nors veidas ir nedegė blogio troškimu, ryžtingai pasuko šiukšlių konteinerio link. Kitas net sulinkęs tempė vaikišką vonelę, kupiną barškančios šventinės stiklo taros, – velniop atranką! Į bendrą konteinerį!