NIJOLĖ KLIUKAITĖ. Eilės

Karusė ir muzika

Kartais muzika skamba taip įkyriai. Viduje.

Įsiklauso Karusė. Po šonkauliais kažkas klak

si. Bet ne minoras. Saldžiai panyžta kulkšnį.

Grybšt grybšt cukriniais nageliais – mi fa.

Rankų glissando per vėjo nugarą. Viduriuos – kako

fonija ir priklydusių fakyrų reveransai

į žemesnę oktavą. Ir skląsčiai, cypiantys

dviem balsais tarp ausų, bet

širdies melodija virpa tarpuskilvy ne į to

ną. Bravissimo – dunda ausų būgneliai

viduriniame sapno kiemely…

Axis mundi

Po susiraukšlėjusiu ežero luobu,

po rūko nendrėm, paskandinta tamsa,

po požeminiais miruolių sapnais,

po kaustytų batų maršais ir lengvabūdiškais

sukiniais… Ir giliau, daug giliau – po urvuose

cypiančiom iš džiaugsmo pelėm, po kalbos drais

kanom, susigulėjusiom molžemy (kitokios

čia priesagos, gomurinė artikuliacija, net

liepiamosios nuosakos moduliacijos kitos),

po rudeniu, pralakusiu visus vasaros turtus. Po

pilkais, apgliaumijusiais lapų kaulais ir dar gi

liau, Karusė žino, smigso jos siela, moters galva, žuvies

kūnas. Ant uodegos galo laikosi visas pasaulis.

Karusės sąvaržėlė

Karusė rado sąvaržėlę,

o gal smuiko raktelį,

pauzės danteliu užsikabinusį

už besiplaikstančio sniego debesies,

gal net visai ne

debesies, tik vyro,

apsivilkusio pilką lietų,

nudrikusį iki pat žemės,

jau ketinantį leisti

šaknis į šviesų rytojų.

Ir Karusė nori į šviesų

rytojų dar šiandien.

Ims ir atrakins vyro širdį.

Ir užrakins

išvirkščiąja siūle.

Annos Pavlovos piešinys

Karusė ir suknelė

Ilgai galvojo Karusė, kuo čia jai pasipuošus.

Tarp asiūklių galvojo ir kitų žolelių,

žiūrėdama į drugelių margumą.

Galvojo per pertraukas tarp mankštų

ir sveiko maitinimosi, lipimo ant

svarstyklių ir pasiryžimo nesenti,

nestorėti, nepavydėti. Ir pertraukos

galvojo su ja, ir ryto migla, ir

dobiliena, ir net peršviečiamas

sraigės kiautas, ak, jeigu šitaip

voratinkliu, pilnu rasos, apsirengtų –

kaip pieva, jeigu žiedynų medum, jeigu

vėju – šitiek susivienijimo gamtoje,

kad, atrodė, atkirps ir jai grožio

tiek, kiek reikia, atmatuos, aprėdys,

bet… gavo tik išnaras, gražiai

suguldytas miestelio turgaus aikštėj.

Visa visa apsivilko Karusė: ir

taškuotą suknelę, ir dryžuotą sijoną,

ir švarką gėlėtą, puoštą sege, ir dar tris

švarkus, ir skraistę, ir paltą,

ir skarą su kaukolėm ir su rožėm

irgi nėriniais. Apsivilko ir nuėjo

pas mylimąjį, kad šis, išlukštenęs

ją iš tų beveik seseriškų apsikabinimų,

vertikaliai sustingdytame laike

atrastų savo Karusę. Su suknele

ir be jos.

Karusė ir laikas

Prisėdo Karusė ant kėdutės ir galvoja, dabar tai jau

pamatysiu, kur dingsta valandos, viena po kitos,

išspūdina bjauriai anglišku būdu – neatsisveikinę;

o juk galėtų apsikabinti, paausį pabučiuoti, gal

net paverkt ant peties

Karusės plaukai

Žiūri Karusė į savo galvelę:

viena žila sruogelė, kita bėra,

trečia šyva, ketvirta palša…

Dažysiu, sako, plaukus

džiugesio srovėmis, primaišysiu

dar kiek deginto cukraus ir

kitokių saldėsių, lūkesčio

sirupo įvarvinsiu porą lašų ir…

pražydėsiu. Dažė, tepliojo, tapė

save Karusė iš atminties ir

jaunystės. Žiūri dabar į savo galvelę:

viena balta sruogelė, kita

gelzgana, trečia deguto

juodumo, iš ketvirtosios

tik dūmas

Karusės pyktis

Oi, kaip supyko Karusė

ant viso balto pasaulio,

ant visų nuorūkomis pra

dvisusių karalysčių, ant kitų,

sriuba, prisvilusiais bly

nais, kopūstais, surūdijusiais

lašiniais ir dar labiau surū

dijusiais grėblio dantiraščiais,

o kitos, labiau demokratinės,

netgi, gali sakyti, anarchis

tinės, aerochistinės, bet vis

tiek apakėlių pilnos, neaiškaus

režimo valstybės, nevalingai

apaugusios pirštais, kiekviena

plaštaka turi jų po septynis,

aštuonis ir dar daugiau, ištįsusių,

išsiklaipiusių, purvinom

panagėm rakinėjančių

būties paviršių, dengtą celiu

lioidu ir kitokiais estetizmo

sindromu apsikrėtusiais danga

lais… ak, kaip supyko

Karusė ant viso margo pa

saulio ir net ant pačios savęs,

spalvotais žodžiais visa nutaš

kiusios, turės šitaip štai

visą dieną tuos dodekafoniš

kus žodžius iš savęs traukioti

neklusniais pirštais, beužsi

veriančias žaizdas turės raki

nėti pincetais visokiais, žu

vų ašakėlėm, parkerių atši

pusiom plunksnom ir kitais

vaikiškais „žaiskime gydy

toją“ rakandais, paskui turės

visą išrašytą pasaulį sukabin

ti galūnėmis, suderinti lin

ksniais ir skaičiais, skaičiuo

tėm ir apsaugos kodais ir

užmigdyti, niūniuodama pik

tą lopšinę apie nukapotas

jung

tis

Karusės kailiukas

Sapnuose ji peli

nėja po žydinčią

pievą, tankiu kai

leliu apaugusi li

gi pat minkštų

letenėlių

Karusė ir obuolienė

Buvo ruduo, ir obuoliai ėmė bubsėti žemyn tarsi

vilties netekę įsimylėjėliai, o gal atvirkščiai, iš

virkščiai, nesgi krito visi po du, kartais tris. Atsi

stojo Karusė po obelim ir ėmė spėlioti, katras

katrą myli: ana tas raudonšonis, visai pernokęs,

vos vos besilaikantis saulėlydžio, dūsauja dėl

geltonšonio saldumo, o anas, arogantiškai pū

psantis pačioje viršūnėje, net pusiau plyšdamas,

kabinasi į naktį, mat įsimylėjo žvaigždę, koke

tiškai susimarkstančią su vitrinos iškaba, kre

čiama lengvo perplakimo ir kitokių elektros

trukdžių.

Buvo rudeninė naktis ir žvaigždės ėmė bubsėti

į žolę, beviltiškai tebedemonstruojančią chloro

filo virsmo stebuklą. Vis porom krito žvaigždės,

nepadoriai skubėdamos, tarytumei dangaus tar

nystė joms būtų buvusi per sunki, tarytumei dan

giškas apsiaustas būtų permirkęs prakaitu arba

krauju, tarytumei apačioje ne žolė jų būtų lau

kusi, o altoriaus stebuklas su visišku išpirki

mu.

Buvo rudens aušra, ir rūsiai, pritvinę sirpstan

čios tuštumos, išaustos iš priežastinių pasek

minių ryšių ir nervingo bulvių žydėjimo, iš dul

kių taikaus čeženimo ir dar taikesnio rūdijan

čios geležies alsavimo, rūsiai, sandėliavę at

mintį ir užmaršumą, net užsimiršimą, vėrės į

dieną, kurioje Karusė, išstovėjusi sode duo

butę, atmerktomis akimis sapnavo gyvenimo

pilnatvę, kilpą užnėrusi ant išsiklaipiusios,

obuolius nubarsčiusios šakos, kaži, ar tik ne

ketino…

Pasikarti, ir tiek, garsiai pagalvojo Karusė,

paskui sugraibė iš žolės obuolius ir nuėjo

virt obuolienės, vardan dievo tėvo irgi sū

naus