Slenkstis

RŪTA JAKUTYTĖ

Blaivumas. Pankų vakarėlis nežmoniškai ištuštėjęs. Tik skiauterėti vaikai, pavargę ir suprakaitavę, linguoja savo kaulėtas alkūnes pagal „A-ha“ „Take on Me“. Naktis pamažu blykčioja alaus balose ant grindų, išbarstytuose centuose, sukniubusio ant sofos vaikino nosies auskare. Ta naktis niekaip negali prisipildyti, nors žmonės daro vangius šokio judesius, vaikinai nusimeta marškinėlius, kad prožektorių šviesos matytų jų liesas figūrėles. Vyksta ironijos ironija, nes sutrikę jie siūbuoja galvas, lyg žinotų, kad devintojo dešimtmečio hitai visai neatitinka to stiliaus, kuriam jie turėtų priklausyti. Ant scenos šiaip ne taip užsikepurnėja du pusnuogiai vaikinai, jie lėtai sukasi ratu, raudonoje šviesoje sulėtintai šoka paukščių šokį, plasnodami ir tingiai šypsodami vienas kitam, didžiuodamiesi savo sąmojingu ritualu. Tie, kurie dar nerado poros šiam vakarui, girti pagaliau įsidrąsina prieiti prie merginų ir pasakyti ką nors kvailo, tiesia rankas, atrodo, ne tam, kad pagrabinėtų, o tam, kad juos prilaikytų ir netektų vakaro baigti sukniubus alaus ir purvinų batų įspaudų mišinyje. Gėrimai baigti, nebeliko nieko, net nesvarbu, kad skiauterės krypsta į šonus, o makiažas lieka kažkokiam atsitiktiniam kompanionui ant nuogo šilto peties, prisiminimas rytui. Eina valanda po valandos, tačiau kažkas vis verčia nesitraukti iš savo pozicijos, iš paskutinių jėgų šokinėti skambant visiems priedainiams ir daryti tokius makabriškus judesius, kad, atrodo, rankos jau atsiskiria nuo kūno ir pagaliau užčiuopia visuotinės kvailybės dvasią, tokią reikalingą įtemptais paauglystės laikais, kai reikia pasirinkti kokią ideologiją, kad tėkmė nuneštų ir be didelių pastangų taptum kažkuo identifikuojamu.

Raudonoje šviesoje scenos kampe stovi mergina, laikanti iš kažkur čia atsiradusį niekieno šunį, spaudžia prie savęs juodus gaurus kaip kūdikį ir liūliuoja, pati liūdnai linguodama į šonus, nors skamba „Queen“ „Don’t Stop Me Now“. Pamatau iš kažkur čia atsiradusį jau kiek pagyvenusį panką, jis pagauna mano žvilgsnį, supratingai šypteli ir pakrato galvą, ir aš pakratau galvą, ir mes suprantame, kad jaunystė dingsta taip greitai, jog lieka ja žavėtis arba neapkęsti, kritiškai spoksant į keturiolikmečius, savo mažom mielom rankytėm gniaužančius akivaizdžiai per didelius bambalius.

Žvilgsniai. Akordeono šventė atkeliavo į Turnė. Staiga senamiestyje žmonių padvigubėja, pastebiu, nes Nuria mane ištempia į lauką apsižvalgyti. Nusiperkam po taurę vyno ir neriam į skersgatvius, kur mažose palapinėse slepiasi muzikantai, atrodo, kad jie, nes žmonės užkimšę siaurą taką ir lieka tik aklai nerti, laistant sauso baltojo lašus iš plastikinės stiklinės belgams už apykaklių. Ilgai muzikantai neapsistoja, vieni užleidžia vietą kitiems, ir mes apkeliaujame gal penkiolika mažų mielų scenelių, gaudydamos paskutines nuotrupas akordų, neišvengiamai krentančių tiesiai į Esko upę.

Rūta Jakutytė. Be pavadinimo. 2011

Temsta, įsimaišome į dar vieną minią, visai prie pat akordeonisto. Nurią šokdina kažkoks vyras su sombreru, ji išsišiepusi sukasi, prilaikoma už riešo. Aš į šokius nesileidžiu, tiesiog sustingstu, bandau sustabdyti akimirką, kai į muziką įsilieja pritariančio saksofono partija. Akordeonistas toks mažytis ir liesas, o saksofonistas – aukštas ir augalotas. Kiek komiškas tandemas, jie žiūri vienas į kitą, pagauti improvizacinio šėlo, aš matau, kaip saksofonisto akys išsiplečia, jis jaučia, kad pavyko pagauti gerą melodiją, ir mėgaujasi, ištęsdamas ją kiek ilgiau mažyčiais tylesniais niuansėliais, bėgiodamas pirštais po klavišus, tarsi niekas daugiau neegzistuotų. Jau darosi tamsu, dar kartą bandau suvokti, kaip aš čia atsidūriau, kaip taip greitai pamiršau. Tiesiog žiūriu į muzikanto akis, rankas, auksinį instrumento blyksnį ir suprantu, kad ilgam užsirakinu šioje akimirkoje, kuri vėliau ilgai keliaus atmintimi, kol visai netikėtai smogs ir aš žinosiu, kodėl.

Tik sunku paaiškinti, ką šitos nuotrupos suformuoja, koks mano darinys galiausiai atsidurs nedalomam taške, kai nebesugebėsiu užrakinti naujų akimirkų.

„Guido, la quai est ici“, – šaukiu per visą parduotuvę, ir jis, dar penkis kartus pakeitęs vandens buteliukus, skuba prie kasos. Mes dar nieko nesam nusprendę dėl šio vakaro, bet matau, kad Guido žvilgsnis dega, jis visada dega, ir man visai gera. Pasimalam tai viename, tai kitame bare, jis vis bando prisijungti prie interneto savo senuku kompiuteriu, susidedančiu iš dviejų dalių ir pagražintu priklijuotais žiedlapiais. Kalbam su nuobodžiais pažįstamais, bet mes suprantam, kad neverta niekur ilgėliau pasilikti, ir vaikščiojam gatvėmis. Geriama tik arbata, bet vis tiek vaizdai lekia lyg pro šydą nuo moskitų, nebeprisimenu, kaip atrodai, Guido, tik tos išplėstos akys, juodos, žvilgsnis, kuris galėtų išsiurbti kiekvieną vaizdą, detalę, veido išraišką, tiek jame godumo naujovių. Kalbam apie draugystes ir laiškus, bet žinome, kad tai mandagumo pasakėlė, ir šypsomės. Jis siūlo vykti į kelionę, bet aš suprantu tai kaip juoką, o gal išsigąstu, ir manyje suskyla kažkas panašaus į stiklą, nes žinau, kad vėl užsikertu kelią ir bijau išeiti iš saugios būsenos, kurios visada taip kratausi.

Abejonės. Supratau, kad gėriuosi viskuo, ką sąmonė pasiūlo prisiminti, nesvarbu, gera ar bloga. Juk žmogus turi turėti tokią ilgą įvykių paklodę pėdai aplinkinėse gyvenvietėse įtvirtinti. Bet tie fragmentai lyg stiklo gabalai ryte ant šaligatvio niekaip vėl nevirs buteliu, juos greitai sušluos beržinės šluotos šeriais į nežinią.

Matau žmones ir galvoju, ar jiems pavyksta rasti savo planą, ar žino, kaip veikti. Visi atrodo tokie tvirti, mintimis vietose, kur man nevalia, todėl praeidamas gali pamatyti tik jų rankines ir šalikus, žmonių gatvėse juk kaip ir nėra. Tik tas mėsiško kūno netobulumas, reikia tiek trepsėti nuo vieno taško iki kito, kad tave spėja pamatyti net tie, kurie drįsta neturėti mintyse savo trajektorijos, matyti tik gatvę ir pastatus. Tada tokie nesusipratėliai pastebi kitų akis, grimasas ir gal paskui net pradeda galvoti apie tuos aplinkinius, kas yra visiškai nemoralu, nenormalu.

Ėjimas gatve visgi prisimenamas ne taip stipriai. Labiausiai sąmonė mėgsta fiksuoti įlipimus ir išlipimus iš traukinio, troleibuso, lėktuvo, kur reikia visiems kaišioti savo suglamžytą popierėlį, gal penkis kartus įrodyti, kad nesi nusikaltėlis, niekas juk nenorėtų prasivežti kokio kamikadzės. Pajunti, kad erdvės keičiasi, tai laiko mašina, ir imi iš tų naujų vietų ko nors reikalauti, gal pokyčio, gal naujo tikslo. Bet teleportacija taip pat nuvilia.

Čampino oro uostas, Roma. Laukiant autobuso į centrą dar visai ramu, bet jau vylingai žvilgsnis krypsta į kelias vėjo kutenamas palmes tolumoje. Po kelių valandų kojos trepsi prie Koliziejaus, tai tikrai bus Koliziejus, bus Italija, jei ne tikroji, tai bent Fellini Roma. Bet atsitinka tai, ko bijojai – pamačius tą grakštų mūrinį lanką nieko neatsitinka. Nė viena mintis nepajuda iš vietos, nepakeičia tėkmės, kaip kalkės, kurių muilu nenuplausi. Kūnas prisitaiko prie naujos aplinkos, tarsi anksčiau niekur kitur nebūtų gyvenęs, neturėtų atminties. Ilgai važiuota, planuota, bet kelyje neslypėjo patarimas nei užuomina, kurią galėtum parsivežti kaip suvenyrą vietoj vyno butelio, kurių pilna ir mūsų prekybos centruose, jokio ženklo.

Galimybė. Daug išbandęs, nebeišmanai, ką daryti. Kartais pernelyg didelis nuoširdumas sukelia apatiją, rankos stingsta ir net nebesivargini jų kišti į kišenes. Žmonės stato trobas, kerpa virkšteles naujiems atėjūnams, skutasi barzdas, išduoda žmonas su savo dukterų draugėmis. Iš kur ryžtas, pasitikėjimas, energija? Ar kas nors laukia pritariamo širdies tvinksnio prieš sukurdamas paveikslą, lygiai tokį pat kaip ir kitų nevykę paveikslai? Lyg jie žinotų veiklos paslaptį, be jokios pagalbos. Žmonės gąsdina, versdami prisiminti jų pavardes ir veidus, žiūrėti ir juos gerbti. Turbūt reikėtų kaltinti save dėl neproduktyvumo. Kiek daug gražių pavyzdžių: mergaitės, kurios dar turėtų į suaugusiuosius žiūrėti su pagarba, jau išleidžia savo knygas, sportininkai varžybose aplenkia savo tėvus ir įrodo, kad jėga yra viskas.

Bet yra dar lengvesnis būdas, todėl per didelis mąstymas nėra labiausiai pasigailėjimo verta veikla. Delnais, pilvu, grobuoniškomis akimis ir iššieptais dantimis prisirakinti prie kitų kūnų, kurie lengvai užliūliuoja savo romiu burkavimu visada apie tą patį, ir pasijunti prieblandoje, monotonijos miegamajame. Ir lieki jame, nes alkį numalšina į ausį šnabždami žodžiai, kad esi nuostabus, mylimas, bet neaišku, už ką. Todėl kaip ir nieko nereikia daryti, na, nebent pasupti tą rėkiantį kokoną lovelėj kampe, bet tai joks signalas. Žinau, kodėl jis rėkia, gaila, negaliu paaiškinti.

Didis neproduktyvumas, nors pieštuku sutaršyti visi sąsiuviniai, paraštės, net ir abi viršelių pusės. Gal jaunystė, kurią pasiskolinau, tol spaus pečius, kol teks pralaimėjus sudribti ant žemės, nes nespėsiu sukurti jokio daiktiško pavidalo, kūrinio, ant kurio galėčiau atsisėsti. Turbūt teisybė, nėra jokių vaiduoklių išbalintais veidais ir perregimais kūnais, užtat kiekvienam kampe, kur tik staiga pažvelgsi, atsiranda jaunystės siluetas nekantriom laukiančiom akim ir tik taikosi jau visam laikui užgesinti mano lempą, kuri, žinau, ir taip nesmarkiai šviečia. Tamsoje visai nieko nebesimatys, dings net veidas, nes bruožai paskęs sukritusios odos draperijose ir neliks net vilties, kad kada dar atsiras jėgų kokiam dideliam gražiam kūriniui. Ne kitiems, sau, kad tas kūrinys pagaliau parodytų veidrodžiui, kieno tas veidas.