Savidestrukcijos menas pagal Mariną Abramović
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Performansų atsiradimas paprastai siejamas su situacionistų, „Fluxus“ judėjimais, nors aptikti užuomazgų galima dar senovės Graikijoje. Jei prisimintume Diogeną, imitavusį šuns veiksmus, ir bandytume palyginti tai su mūsų laikais atliekamais performansais, taptų akivaizdu, kad išraiškos formos išsivadavo iš vaidybos elementų gausos. Vaidyba būdinga teatrui, o performansas, kaip teatro antitezė, privalo būti tikras, nesuvaidintas. Štai kodėl vis daugiau menininkų ieško savitų išraiškos formų, stengiasi nustebinti, įtikinti, tačiau tik nedaugeliui pavyksta tapti jungtimi tarp stebinčiojo ir jo vidinio „aš“.
Viena ryškiausių performanso meno atlikėjų daugiau nei keturiasdešimt metų tapatinasi su meno kūriniu, vietoj drobės ir teptukų kaip pagrindinę kūrybos priemonę naudodama savo kūną. Atviri, radikalūs, provokuojantys – taip galėtų būti apibūdinami Marinos Abramović pasirodymai, dažnai šokiruojantys publiką paradoksalia nesuvaidinto kūno alinimo ir neįprastos vidinės ramybės paralele.
Menininkas, žinoma, negali gyvuoti be didžiulės drąsos, reikalingos idėjoms įgyvendinti (tiesa, apčiuopiamas pavidalas ne visada privalus – verta prisiminti kad ir Gino De Dominicis, kolekcininkui pardavusį nematomą darbą), tačiau kai kurie kūrėjai drąsiai žengia net į žmogaus galimybių užribį. O galbūt tiesiog (į)rodo mums, kad toji riba yra gerokai toliau, nei įsivaizduojame.
Beveik prieš keturiasdešimt metų vykusio performanso metu menininkė plaka save rimbu, ant pilvo išsiraižo penkiakampę žvaigždę, atsigula ant kryžiaus forma išdėliotų ledo luitų ir kraujuodama guli trisdešimt minučių. Daugelis pasakytų, kad tai tikra beprotybė, to teigti ar neigti nesiryžtu, tačiau neabejotinai lieka vienas neatsakytas klausimas – kaip tai veikia publiką? Toks pasirodymas neabejotinai provokuojantis, tačiau ką jis provokuoja – stebėjimąsi savižalos veiksmais, vangų abejingumą ar baimę Marinoje Abramović tête-à-tête sutikti save?
Performanso metu bene svarbiausia yra laiko aplinkybė, kuri vadinasi dabar. Kad ir kokius veiksmus atliktų menininkas, negali nuo jų išsisukti, prisidengti laikų ar erdvių skirtumu, taigi, nori to ar ne, privalai išgyventi kartu. Stebint Abramović pasirodymą norisi susigūžti, tačiau net tai padaryti pernelyg sunku, nes nei pečiai, nei kaklas nebepaklūsta impulsams. Pradeda kamuoti abejonės, kuris kūnas yra savesnis: manasis, apimtas visiško nejudrumo būsenos, ar jos, apgaubtas nematomu nejautros šydu. Kita vertus, nepaaiškinamas atsparumas skausmui gali būti tiesiog abejingos stebėtojo sąmonės fikcija. Baimė įsigyventi į šąlantį, skaudantį, atvirų žaizdų subjaurotą kūną. Tarsi žaizda būtų metamorfozės terpė, tiltas, jungiantis dvi fiziškai tolimas, tačiau metafiziškai neatsiejamas būtybes. Destruktyvus veiksmas kaip jungtis tarp Marinos ir manęs, tarp Marinos ir stebėtojų, kurie išsivaduoja iš pasyvumo pančių ir tampa performanso dalyviais.
Menininkės atliktų aktų istorijoje yra ir kitas pasirodymas, „Rhythm 0“, aplinkinius tiesiogiai įtraukiantis ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Aplink ją išdėlioti įvairiausi įrankiai, daiktai, pradedant lūpų dažais, rože ir baigiant degtukais ar pistoletu (beje, su kulka viduje). Stebėtojai čia tampa veikėjais, kuriančiais performanso eigą, jie gali daryti su Marina Abramović ką tik panorėję. Ji atsiriboja nuo savo kūno, nuo bet kokių judesių, gresiančių išorinių baimės išdavų ar kitokių emocijų proveržio galimybės. Visiškai atsidavusi publikai, šešias valandas stebi, jaučia, išgyvena pavojingą svetimų kvapų, garsų, prisilietimų vyksmą, kol galiausiai išgirsta – performansas baigtas.
Šio pasirodymo konstruktas dar kartą nustebina drąsa. Marina čia – tik drobė, nejudrus objektas, atsisakęs bet kokio pasipriešinimo, atsidavęs nepažįstamųjų, kurių ketinimų nuspėti neįmanoma, valiai. Šio performanso metu atsiskleidžia bauginantys elgesio laisvės instinktai, kai kurie žmonės ne tik laisto lediniu vandeniu, bet ir rėžia pjūvius ant nuogo kūno, įremia į jį užtaisytą pistoletą. Atrodo, blogio pradas skverbiasi išorėn vos tik suradus nesipriešinančią auką. Juk Marina tai ir daro, aukoja savo kūną. Tik kam ir dėl ko? Galbūt dėl suvokimo, savo ir kitų, ar bent jau priartėjimo prie jo. Toks veiksmas, tiksliau, aktyvaus veiksmo nebuvimas, primena Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo koncepciją. Mums įprastas atsakas į destruktyvų veiksmą yra destruktyvus veiksmas skriaudiko atžvilgiu, tad atsako nebuvimas trikdo, erzina, skatina dar nuožmesnes pastangas sukelti skausmą. Štai čia sudėtinga užčiuopti siūlo plonumo ribą, skiriančią destrukciją nuo savidestrukcijos, atsisakymą priešintis nuo leidimo žaloti. Menininkės kūnas vėl gali būti matomas kaip jungtis tarp dviejų polių, tarp gėrio ir blogio, tarp mano ir ne mano. Abramović apgalvotai apeliuoja į kiekvieno iš mūsų moralę, tikrina, ar ši apskritai egzistuoja, ar veikia ir, jei taip, ar veikia gana stipriai. Savo nuolankiu buvimu tarp septyniasdešimt dviejų daiktų, kuriais būrys žmonių gali ją skaudinti arba džiuginti, menininkė sukuria veiksmingą pasirinkimo laisvės iliuziją, nors iš tikrųjų visi galimi pasirinkimai (iš esmės išskirti galima du) užfiksuoti gerokai anksčiau, giliau.
Esame įsitikinę, kad akimirksniu priimtas sprendimas yra vos porą sekundžių trukusio susimąstymo rezultatas, kai išties rezultatas yra tasai susimąstymas, įsivaizduojamas ar tikras.
Abramović veikia tarsi veidrodis, atspindintis ydas, slaptas aistras, troškimus, viduje plytinčias dykvietes. Visai neseniai, 2010-aisiais, menininkė pakvietė prisėsti priešais ją ir romiai žiūrėti į akis. Niujorko moderniojo meno muziejuje būriavosi minios žmonių, norinčių atsidurti šalimais Marinos, tapti performanso dalimi ir išgyventi, rodos, visiškai paprastą akimirką. Šįkart jokios atviros savidestrukcijos, jokios galimybės fiziškai prisiliesti prie jos kūno, bet taip pat beveik jokios galimybės išsisukti nuo aktyvaus dalyvavimo – kaipgi neprisėsi priešais, kaip nepažvelgsi į akis.
Juk šiame buvime turi būti kažin kokios mistikos, nežemiškos patirties kruopelytė, jei paprasčiausias sėdėjimas ir žiūrėjimas pritraukia minias žmonių.
Vienas po kito keičiasi žvilgsniai, nukreipti į plačiai atvertas menininkės akis. Ne vieno stebėtojo skruostais ima riedėti ašaros, o ji žvelgia vis taip pat romiai, giliai, sėdi nejudėdama ištisas valandas, kasdien nuo pat muziejaus atidarymo iki uždarymo. Trys gyvenimo mėnesiai, sutalpinti į vieną magnetizuojantį žvilgsnį.
Ir tik vertinant atsainiai įmanoma nesusimąstyti tiek apie fizinius, tiek apie psichologinius šio performanso sunkumus, kuriuos Marina sėkmingai slepia nuo publikos. Sudėtinga nuspręsti, ką ištverti sunkiau – žaizdas ant kūno ar tas, kurias skvarbūs nepažįstamųjų žvilgsniai palieka viduje. Kita vertus, toks procesas, apsikeitimas žvilgsniais, gali veikti kaip sakralinė patirtis, kaip savęs pamatymas kituose ir kitų pamatymas savyje. Keletas minučių tylaus ryšio šiame skubančiame, triukšmingame pasaulyje. Žiūrinčiųjų mimika, stiprios emocijos išduoda, kaip tai vis dėlto svarbu ir reikalinga.
Abramović performansai šokiruoja, skatina ištrūkti iš saugaus abejingumo kiauto, įgalina išgyventi meną šią akimirką ir tik pačiu artimiausiu, tai yra žmogaus, pavidalu. Tyrinėti žmogaus galimybes pasirinktos išraiškos formos sietinos su menininkės vaikyste. II pasaulinio karo neramumai tuometinėje Jugoslavijoje, militaristinis auklėjimas šeimoje padarė įtaką tiek Marinos pasaulėvokai, tiek kūrybai. Keleto pasirodymų metu naudotas penkiakampės žvaigždės motyvas simbolizuoja santykį su komunizmo politika, skaudžią ankstyvą patirtį, siekį išsivaduoti, apsivalyti. Nors riba tarp apsivalymo ir savidestrukcijos dažnai išnyksta, žinia stebintiesiems perduodama efektyviai. Ar tam būtų pasitelkiama tyla, primenanti Johno Cage’o 4′33″, ar kruvinas kūnas, nelieka abejonių dėl atlikėjos nuoširdumo, atvirumo, atsidavimo. Tokiomis sąlygomis menas tampa viršlaikinis, sujungia svetimas erdves ir kūnus, veikia kaip realybės dekonstrukcija ir aukščiausia idėjų raiškos forma.
„Menininkas neturėtų meluoti sau ar kitiems“, – teigia Abramović savo manifeste. Stebint jos kūrybą, gyvenimą ar gyvenimą kaip kūrybą, darosi akivaizdu, kad šis siekis įgyvendinamas. Skaudžiai, tačiau įkvepiančiai Marina kalba mums. Kadangi menininko simboliai yra jo kalba, „kalba turi būti išversta“. Nors „kartais raktą surasti sunku“*, ieškoti tikrai verta.
___
* Cituojama iš Marinos Abramovic „An Artist’s Life Manifesto“.
