Ir buvo pasakyta

JEVGENIJ GRIŠKOVEC

Kai pirmą, o paskui ir antrą kartą buvau užsienyje, labai stebėjausi paprastais dalykais. Tada lankiausi ne tik miestuose, bet ir provincijoje. Ką ten provincijoje! Pabuvojau vokiečių, o paskui ir belgų kaimuose, apie tokius kaimus pas mus sako: gūdus užkampis. Mane ten nustebino ne švara ir ne žemės ūkio darbų organizacija, ir netgi ne išpuoselėtų laukų ir senovinių kaimo trobesių grožis. Mane visa tai sužavėjo, o ne nustebino.

Ir dar mane pralinksmino tai, kad belgų fermeriai, o iš tikrųjų valstiečiai, didelėmis juodomis rankomis, du vyrukai, nuo kurių stipriai dvokė saliarka ir mėšlu… jie buvo vardu Žanas Mišelis ir Antuanas. Tai štai, šitie du vyrukai kalbėjo prancūziškai ir per pietus ginčijosi, kokį vyną geriau gerti – „Côtes du Rhône“ ar „Bordeaux“. Galų gale gėrė „Bordeaux“. Vos vieną vyno butelaitį trims (aš taip pat gėriau), ne daugiau. Papietavo, išgėrė ir išsivažinėjo su traktoriais po laukus. Tai mane pralinksmino. O štai nustebino visai kas kita.

Mane labai nustebino, kad ir Vokietijoje, ir Belgijoje, ir Olandijoje visi paprasti žmonės, valstiečiai ir jų vaikai, visi valgo su peiliu ir šakute. Ir čia ne etiketas toks ir ne auklėjimo rezultatas. Jie iš tikrųjų labai paprasti žmonės ir ne kažkoks etiketas jiems galvoj. Paprasčiausiai jie valgo su peiliu ir šakute todėl, kad taip priprato, taip jiems patogu, kitaip jie negali ir netgi nežino, kad kitaip būna. Taigi, aš mačiau, kad jie taip valgo ne todėl, kad priklauso kokiai kultūringai nacijai ir kad jie geresni už tuos mūsiškius, kurių namuose net šakučių nebėra, tik šaukštai.

Ir mano senelio ir senelės namuose prie valgio paduodavo tik šakutes, o peiliai likdavo spintoje. Na nebent kai pietums būdavo mėsos, kurią reikėdavo pjaustyti, tada ant stalo atsirasdavo peiliai. Bet taip atsitikdavo nedažnai. Mūsų namuose būdavo taip pat. Nors peiliai ir buvo. Aš ir pats ilgą laiką labai negrabiai naudojausi peiliu.

Pamenu, kartą man į rankas pateko knygelė, ganėtinai sena knygelė „Patarimai vykstantiems į užsienį“. Tai ten, be visų kitų patarimų, buvo ir priminimas, kad šakutę reikia laikyti kairėje rankoje, o peilį – dešinėje. Nes kitaip netaisyklinga ir nekultūringa.

Bet juk belgų valstiečiai tokių knygelių neskaitė. Ir šiaip jau kažin ar jie iš viso skaitė knygas ir vargu bau žinojo, kad Šarlis de Kosteras, Emilis Verharnas ir Meterlinkas yra belgų rašytojai. Bet peilį ir šakutę laikė kaip pridera, gražiai ir visą gyvenimą mokėjo jais naudotis.

O paskui aš supratau, kodėl peilis pas mus negerbiamas. Todėl, kad jeigu naudosimės peiliu ir šakute, tai kurioje rankoje, leiskite jūsų paklausti, įsakysite laikyti duoną? Belgai ir vokiečiai nevalgo duonos nuolat ir su visokiu maistu. Jiems ir į galvą neateitų užsikąsti makaronus duona. O pas mus valgo duoną. Taigi, arba peilis, arba duona. Štai taip ir išeina, kad mūsų paprasti žmonės dešinėje rankoje laiko šaukštą arba šakutę, o kairėje – duoną. Valgymo procese duonos gabalėlis gali būti toks pat pagalbininkas kaip ir peilis. Štai ir visi paaiškinimai. Juos suradęs, aš nusiraminau.

Man tada buvo dvidešimt ketveri, ir aš pirmą kartą gyvenime atsidūriau tikrame aristokratiškame name, per tikrus aristokratiškus pietus. Tai įvyko Belgijoje, Namiūro priemiestyje. Patekau ten visiškai atsitiktinai. Aš ir į Belgiją patekau visiškai atsitiktinai. Buvo vasara, buvo kažkokia šventė, kažkokios eilinės mūšio prie Vaterlo metinės. Belgai labai mėgsta švęsti viską paeiliui. Ir taip atsitiko, kad vieno mano naujo bičiulio belgo, su kuriuo susipažinau kaip tik ten, Belgijoje, kažkoks senas protėvis dalyvavo mūšyje prie Vaterlo. Nepamenu, kurioje pusėje jis kovėsi – Napoleono ar anglų, o gal jis pirmiau kovėsi už vienus, paskui už kitus, aš nežinau. Kad ir kaip ten būtų, mano bičiulio namuose buvo saugojami ir Napoleono, ir anglų medaliai. Matyt, jis dar buvo ir kariauninkas iš prigimties, jo protėvis. Nors belgams galbūt tai normalu.

Vienu žodžiu, mano bičiulio šeimyna labai audringai minėjo tas metines. Mane pakvietė iškilmingų pietų. Tikriausiai visiems buvo smalsu pamatyti tikrą rusą, be kita ko, dar ir iš Sibiro.

Namas buvo didžiulis, senovinis, su gražiu dideliu sodu. Daugelis svečių, tarp jų ir mano bičiulio tėvas, vilkėjo Vaterlo laikų mundurus. Ir netgi turėjo ginklus. Aš jaučiausi labai nesmagiai su savo džinsais, sandalais ir šviesiais marškinėliais trumpomis rankovėmis.

_{Sode buvo padengtas didžiulis stalas, nuostabiai serviruotas ir tobulai atitinkantis tą epochą. Aš sutrikau ir jeigu ne keletas taurių šampano, kurias man atnešė mano bičiulis,} tikriausiai būčiau pasistengęs pabėgti iš šios šventės, kurioje jaučiausi visiškai svetimas.

O paskui mus pakvietė prie stalo. Man parodė vietą, kuri buvo skirta man, o mano bičiulį nuvedė į kitą stalo galą, ir aš atsidūriau apsuptyje suaugusių, išsipusčiusių ir linksmų belgų, kurie jautėsi toje aplinkoje kaip žuvys vandenyje, o aš, priešingai, jaučiausi kaip žuvis be vandens. Be to, visi kalbėjo prancūziškai, juokėsi, retkarčiais paplekšnodami man per petį, o aš be paliovos idiotiškai šypsojausi.

Aš atsisėdau prie stalo. Pirmą kartą gyvenime sėdėjau prie tokio stalo. Priešais mane stovėjo lėkštė, ant lėkštės gulėjo servetėlė, dešinėje lėkštės pusėje gulėjo blizgantys, gražūs peiliai, o iš kairės – šakutė. Viskas buvo sudėliota aiškiai apgalvota tvarka. Ką su visu tuo daryti ir pagal kokį eiliškumą, tada neturėjau žalio supratimo. Ir tuomet nusprendžiau daryti viską taip kaip kiti, o jeigu jau bus visai sudėtinga, tai pasakysiu, kad aš nealkanas, ir atsisakysiu maisto.

Turiu pasakyti, kad man ir dabar dar sunku susitvarkyti su dešinėje rankoje laikomu peiliu. Ankstyvoje jaunystėje susižalojau dešinės rankos smilių, šaukštą ir šakutę dar kažkaip išmokau grabiai laikyti, bet peilį nelabai. Ir ypač tuomet, kai reikia įdėti pastangų.

Taigi aš sėdėjau ir drovėdamasis žvairakiavau į šonus. Priešais mane atsisėdo mano bičiulio senelis. Tai buvo augalotas, kitaip tariant, stiprus senis baltutėliais, gan ilgais, idealiai suglostytais plaukais. Mano bičiulis spėjo mane su savo seneliu supažindinti, pristatydamas jį kaip žinomą ir labai mylimą Namiūre gydytoją. Senelis noriai ir laisvai kalbėjo angliškai, kur kas geriau už mane. Beje, pavadinti jį seniu, kad ir stipriu, buvo neįmanoma. Tai buvo pagyvenęs žmogus, galbūt ir nemažai pagyvenęs, bet joks ne senis. Mes šiek tiek paplepėjome su daktaru, paskui jį kažkas pakvietė, ir štai mes vėl susitikome prie stalo.

Jo rankos buvo didelės, gražios, labai išraiškingos ir įdegusios, su stipriai išsišovusiomis reljefinėmis kraujagyslėmis. Jis visą laiką vos vos šypsojosi ir žvelgdavo man tiesiai į akis. Iš visko buvo matyti, kad jis, žinoma, daktaras ir geras daktaras. Iš jo sklido toks žmonių pažinimas ir tokia ramybė, jog aš kaipmat sumečiau, kad jau ko ko, bet jo tai gėdytis neverta. Pajutau, kad jis savas, o tai, kad jis belgas ir aristokratas – tai jau paskutinis reikalas.

Su servetėle, gulinčia ant lėkštės, susitvarkiau. Nužiūrėjau, kad daugelis ją deda sau ant kelių. Aš padariau taip pat. Bet kai mums atnešė kažką labai mažo ant mažos lėkštelės, suglumau. Niekas iš karto negriebė šakučių ir peilių. Visi šnekučiavosi tarpusavyje, juokėsi, gėrė vyną. O aš tai su niekuo kalbėtis negalėjau. Prancūziškai aš nemoku. Štai ir sėdėjau kaip kvailys.

Ir čia aš pagavau į save nukreiptą įdėmų daktaro žvilgsnį. Jis žiūrėjo ir šypsojosi. Tada sukaupiau drąsą ir klausiamai truktelėjau pečiais, rankomis rodydamas į šakutes ir peilius. Jis nesuprasdamas išpūtė akis ir mostelėjo galva, atseit – „Kas?“ Aš pakartojau savo klausiamuosius gestus. Tada jis susiprotėjo, ko klausiu, prunkštelėjo ir slapčiomis nuo aplinkinių parodė man ranka reikiamą šakutę ir peilį. Aš juos paėmiau, palaikiau rankose ir atsidusęs ėmiau knebinėti atneštą mažytę užkandėlę.

Daktaras šypsodamasis pažiūrėjo į mano manipuliacijas, paskui, neskubėdamas, paėmė į rankas savo šakutę ir peilį ir taip pat lėtai perdėjo peilį į kairę, o šakutę į dešinę ranką. Aš negalėjau nuslėpti nuostabos ir to, kad pamačiau, ką jis padarė.

Daktaras šyptelėjo, pažvelgė kažkur į šalį, o paskui pasilenkė virš stalo, arčiau manęs. Aš padariau tą patį.

– Man septyniasdešimt šešeri metai, – tarė jis angliškai, – ir žinai, aš manau, kad užsitarnavau teisę laikyti šakutę toje rankoje, kurioje man patogu ją laikyti.

Įsiminiau šią frazę visam gyvenimui. Prieš šešerius metus aš irgi sau leidau taip elgtis su šakute ir peiliu. Bet taip pat, kaip tas belgų daktaras, stengiuosi tai daryti nepastebimai.

Praėjus metams ar pusantrų po to epizodo Belgijoje, įvyko kitas epizodas. Įvyko jis Kemerove, ir šiame epizode vėl nuskambėjo frazė, kurią aš taip pat įsiminiau visam gyvenimui. Ir abi šios frazės, pasakytos labai jau skirtingų žmonių ir labai jau skirtingomis aplinkybėmis, keistu būdu sugulė viena ant kitos. Ir atsitiko nuostabus dalykas! Ar žinote, yra tokios knygelės, kur vienas paveikslėlis uždedamas ant kito, ir vaizdas tampa erdvinis? Ir mano gyvenime taip atsitiko, vienas žmogus pasakė, o visiškai kitas žmogus pasakė kažką kita ir staiga susidarė erdvinė prasmė. Bėga metai, bet šitos prasmės aktualumas ir apimtis man niekur nedingsta. Tai štai…

Tai atsitiko Kemerove. Tada aš daug, aktyviai ir, kaip man atrodė, intensyviai ir naudingai dirbau. Didžiavausi savo darbo rezultatais, dirbau be išeiginių ir netgi nesupratau, kam išeiginės reikalingos. Aš tada jaučiausi žmogumi, darančiu realią įtaką pasaulio vyksmui.

Jaučiausi ne tik dalyvaujantis bendrame kažkokio pozityvaus vystymosi procese, ne! Aš jaučiau, kad savo srityje stipriai pranokstu šio bendro proceso tempus. Vienu žodžiu, laikiau save naudingu visuomenės nariu ir maniau turįs teisę daug reikalauti iš kitų, nes pats daug dirbu. Aš netgi leidau sau kitus smerkti.

Tada negalėjau pakęsti dykaduonių ir daugelį priskirdavau šiai kategorijai, nemėgau tų, kurie bandė griebtis visko paeiliui, daryti tai viena, tai kita, o galų gale nedarė nieko. Mane erzino plepiai, intelektualios poniutės, estetėmis apsimetančios damos, pagyvenę demagogai ir daugelis kitų, šiaip jau neblogų žmonių. Taigi man tuomet dar buvo vos dvidešimt penkeri metai.

Buvau kupinas tikėjimo kuriamuoju ir nepertraukiamu darbu ir tikėjau, kad toks darbas būtinai duoda vaisių. Ir štai toks, viso to pripildytas, sutikau du savo bičiulius. Mes susitikome vakare. Po darbo buvau pavargęs, mano bičiuliai irgi. Tuo metu savo darbo vaisiais dar negalėjau pasigirti, mano sutiktiems bičiuliams taip pat dar buvo toli iki to. Todėl mes galėjome sau leisti nueiti tik į koldūninę. Tai buvo jau ne užkandinė, bet dar ir ne kavinė. Mes paprasčiausiai norėjome pavalgyti, o pinigų, kuriuos turėjome, mums užteko tik koldūninei. Bet mes savo pinigus sąžiningai uždirbome, todėl užėjome į koldūninę išdidžiai, laisvai ir jautėmės taip pat kaip gero restorano lankytojai.

Koldūninėje padavėjo nebuvo, buvo savitarna, tai reiškia – reikėjo sumokėti, pasiimti savo lėkštę su koldūnais, nusinešti ją ant staliuko, o paskui nunešti nešvarius indus prie specialaus langelio.

Mes pasiėmėme koldūnų, pomidorų sulčių, garstyčių ir puikiai leidome laiką. Greitai suvalgėme viską, ką turėjome, ir nusipirkome arbatos su citrina. Apie degtinę tada net nedrįsau pagalvoti.

Koldūninėje buvo gana daug žmonių. Ten stovėjo dešimt staliukų ir tiktai du iš jų buvo neužimti. Koldūninės lankytojai buvo visai paprasti žmonės, bet padorūs ir tvarkingi. Prie vieno stalelio trys vyrukai gėrė degtinėlę, bet oriai, patyliukais, neskubėdami. Jie tik retkarčiais skambteldavo stiklinėmis, kai susidauždavo. Matyt, tai buvo nuolatiniai klientai, nes jiems leido gerti degtinę. Šiaip jau degtinės šioje įstaigoje neduodavo.

Mes su bičiuliais sėdėjome ir solidžiai gurkšnojome arbatą su citrina, staiga į koldūninę nusileido vyrukas. Nusileido todėl, kad koldūninė buvo įsikūrusi pusrūsyje.

Vyrukas buvo labai nusmurgęs. Ir metų jam buvo neaišku kiek. Dabar tai galėčiau daugmaž tiksliai nustatyti jo amžių, o tuomet net keturiasdešimtmetis žmogus man atrodė be galo suaugęs. Bet, manau, tam vyrukui buvo per penkiasdešimt. Jis mūvėjo purvinas ir netgi labai purvinas pliudres, kurios kažkada buvo kelnės. Avėjo labai nešvariais nuplyšusiais kedais. Jo švarkas, kažkada rudos spalvos, atrodė siaubingai, bet visos trys sagos buvo užsegtos. Šoninės švarko kišenės styrojo gerokai atvėpusios, o iš viršutinės to paties švarko kišenėlės kyšojo koks penketas įvairių plastmasinių rašiklių ir apkramtytų pieštukų. Rankoje jis laikė tinklelį, kimšte prikimštą visokio šlamšto. Riebaluoti, nešvarūs ir seniai nekirpti jo plaukai buvo kruopščiai subraukti ant šono ir dėl to, kad buvo riebaluoti ir purvini, aiškiai išsaugojo šukų pėdsakus. Matyt, prieš įeidamas į įstaigą, jis susišukavo.

Vyrukas apsižvalgė, oriai nuėjo prie laisvo stalelio, pasidėjo savo tinklelį ant kėdės, o paskui dar oriau nušvytravo iki tos vietos, kur sunešami nešvarūs indai. Ten, specialiame langelyje ir ant staliuko, susikaupė nemažai lėkščių ir stiklinių su maisto ir gėrimų likučiais. Vyrukas pastovėjo šalia tų indų, dalykiškai viską apžiūrėjo ir paėmė vieną lėkštę, ant kurios maisto pėdsakų buvo mažiau. Paskui nuo kitų lėkščių pasirinko keletą gabalėlių duonos. Jis akivaizdžiai rinkosi ne prakąstus, o perlaužtus gabalėlius. Sugraibęs tris keturis gabalėlius, dviem pirštais suėmė stiklinę, iš kurios kažkas jau buvo gėręs pomidorų sultis. Ramių ramiausiai išpylė sulčių likučius į kitą stiklinę ir su visu turiniu sugrįžo prie stalelio.

Visi koldūninės lankytojai jau spoksojo į jį. Kas su pasibjaurėjimu, kas smalsiai, o kas smerkiamai. Aš žiūrėjau paniekinamai ir su pasidygėjimu, na ir, žinoma, pasipiktinęs. Jūs tik pagalvokit! Padori įstaiga, sėdi ir valgo padorūs žmonės, kurie, beje, moka už valgį sąžiningai uždirbtus pinigus, ir staiga išdygsta čia velniai žino kas toks ir daro velniai žino ką. O be to, tas vyrukas ne luošys ir ne invalidas. Drūtas toks vyrukas. Ir kas gi jam trukdo dirbti kaip visiems, padoriai rengtis ir padoriai gyventi?! Štai dirbtų sau ir nereikėtų čia duoneliauti ir gadinti kitiems žmonėms apetito.

Vyrukas išgriebė iš kelnių kišenės saują smulkių monetų, ilgai jas skaičiavo, o paskui nuėjo ir nusipirko lėkštę koldūnų. Tada ramiai ir visiškai nekreipdamas dėmesio į pasipiktinusius žvilgsnius, varstančius jį iš visų pusių, patogiai įsitaisė prie staliuko, išsitraukė iš tinklelio nugertą degtinės butelaitį, užkimštą guminiu kamšteliu. Įsipylė degtinės į stiklinę nuo pomidorų sulčių. Pripylė iki pusės. Degtinė kaipmat susidrumstė nuo sulčių likučių. Jis paėmė stiklinę kaire ranka, dviem pirštais, šiek tiek atlenkdamas mažylį į šalį. Tada pasmeigė vieną koldūną šakute ir apžvelgė visus tuos, kurie į jį pasipiktinę žiūrėjo.

Jis pažvelgė į visas akis, kurios buvo į jį nukreiptos. Mano akys, matyt, buvo pačios pikčiausios, todėl ties manimi jis užlaikė savo žvilgsnį keliomis sekundėmis ilgiau nei ties kitais.

Jo žvilgsnis buvo visiškai ramus ir netgi malonus. Nepaisant to, jo akys neatsiprašinėjo. Jis veikiau vos vos šypsojosi akimis. Per tas dvi sekundes, kai jis į mane žiūrėjo, pajutau tokią ramybę jo žvilgsnyje ir kažkokį ypatingą žinojimą, slypintį už tos ramybės! Nepažįstamą man žinojimą gyvenimo ir tų jo pusių, kurių man turbūt neverta pažinti.

Jis kilstelėjo savo stiklinę, apžvelgė visus sėdinčius prie kitų staliukų ir nusišypsojo, galima sakyti, vien akimis.

– O kas kaip nori, tas taip ir smauko, – ne garsiai, bet taip, kad girdėtųsi, gergždžiančiu balsu pasakė vyrukas, trimis gurkšniais išgėrė degtinę, skaniai susiraukė ir užsikando koldūnu. Man tą pačią akimirką pasidarė gėda.

Ir tą pačią akimirką prisiminiau tai, ką kitados man pasakė žilas belgų daktaras. Viena išmintingo, visą gyvenimą žmonėms padėjusio, tauriai žilo ir gero aristokrato ištarta frazė sutapo su kita fraze, kurią ištarė štai šitas vyrukas su tinkleliu ir nešvariais plaukais.

Aš girdėjau daug išmintingų kalbų, gavau labai vertingų patarimų, kurie man padėjo gyvenime, kai kada, man atrodo, ir pats neblogai pašneku. Tačiau negalėčiau paaiškinti, kodėl tos dvi frazės taip paveikė mane ir taip kažką manyje išlygino, kad šią pusiausvyrą laikau vienu iš pačių svarbiausių savo laimėjimų. O tie žmonės, esu įsitikinęs, ir nepamena to, ką pasakė. Bet aš pamenu.

Štai taip. Kažkas pasakė, o kažkas išgirdo.

Iš: Евгений Гришковец. Следы на мне. Москва: Махаон, 2007

Vertė Eleonora Strazdienė