Graži tuštuma geriau
EMILIS MILKEVIČIUS
Nijolė Simona Pukinskaitė, Ramūnas Čeponis. Visuma be chaoso, arba Mirties paveldėtojai.
V.: Dailės artelė, 2013. 108 p.
Knygą sudaro tandemas eilių ir R. Čeponio abstrakčiosios tapybos, kuri tegul netampa recenzijos tema; o N. S. Pukinskaitės poezija panaši į M. K. Čiurlionio paveikslus, įsispaudusius visiems po akim ir neturiningus – tie patys „nėriniuoti“ fantastiniai miestai bei spalvų žaismė kaip dangaus gaisai arba saulė ant vandens. Erdvės aukštybė ir ekstaziškai įtempta su pačia šia fantastine erdve sutampanti jos nuotaika, kurią prakalbina pavieniai kodiniai žodžiai (pažemė, paslaptis, vienovė), o ne užbaigtos frazės. Visa tai jaučiama kaip absoliučiai prasminga, ir išties Absoliuto stichija kalbinama religines litanijas imituojančiais eilučių skėlimais bei pakartojimais („nebylios burnos / rėkiančios burnos“). Išties stilistiškai vientisą knygos tekstą sudaro toks kalbėjimas, kurio stipresnioji pusė yra jo labai trumpų poetinių frazių tembras. Mėginti tai dekoduoti bergždžia, kadaise bandžiau su 2001 m. „Žaidėja-Žeidėja“, kuriai teko šiek tiek mano dėmesio, nes tuo metu madingas humanitarų kodinis žodis buvo „žaidimas“; dabar toks kodinis žodis galbūt yra „vertybės“, bet apie tai vėliau.
„Simonos Pukinskaitės poezija ataidi iš [...] mistiškų užskliaustų tolių [...]. Lietuvių kultūroje didysis vizionierius [...] buvo M. K. Čiurlionis, poezijoje – Vytautas Mačernis ir Oskaras Milašius“, – sako poetas ir eseistas L. Jakimavičius, redagavęs šią knygą ir ėmęsis nelengvo darbo rašyti jai anotaciją. Jis išvengė literatūrologinės klišės „metafizinė poezija“, o vietoj to pasitelkė adekvatesnį žodį „mistinė“; tai, kad jos „poetinė dramaturgija audžiama atsikartojančių simbolių ir poetinių vaizdinių leitmotyvais“, daro šią poeziją dar ir „hermetinę“ – tokiu terminu už tą patį mokslininkė E. Naujokaitienė apibūdino O. Milašiaus poeziją, kurioje ji teisėtai ieškojo okultizmo ir rado. Castor&Pollux N. S. Pukinskaitės 2007 m. a. a. G. Beresnevičiui dedikuotai knygai „Okeanija“ buvo itin negailestingas: „Šios „eretikės“ [...] pasineria į „aukštąsias dvasines materijas“ – [...] antgamtinių įsivaizdavimų pasaulį. Štai tokia kvazireliginė poezija ir vadinama „metafizine“. Lietuvoje ją gamino ir gamina „Cieškaitė, Baliukonė ir kompanija“.“ Pastarajai jis priskiria ir autorę.
Jeigu jai pasitaikys skaityti šią nebūtinai malonią recenziją, galima pasakyti, nes ji supras, kad ten, kur mėginama išsakyti „metafizinė“, t. y. mistinė, ištara, juste juntamas šios poetikos ribotumas („kuomet kelionė tik kažkas abstraktu“) ar tiesiog banalumas – „vienintelė mums duota pažinti tikrovė / yra tik dalelė mūsų tikrovės“, kas turbūt yra šventa teisybė, bet tai nepadeda. Taip yra todėl, kad iš šių pasitaikiusių ar norimų būsenų nemąstoma; kalba susijusi su priešingu principu, nei reikalauja „vizija be chaoso“ – su ribos principu; netgi O. Milašius, į kurį L. Jakimavičius taip prikišamai rodo, savo „Ars magna“ dviejų Visatų – Dievo ir infernalinės – vizijoje tai numato: kalba ir todėl poezija priklauso infernalinei Visatai, kurios baisią žvaigždžių tirštmę suka turba magna, be atilsio judėjimas, kurį konstituoja begalinis erdvės dalumas; priešinga, Dievo, Visata yra tolydi ir todėl bekalbė; galėtų egzistuoti literatūra apie ją, bet literatūra iš jos negalima.
Kodėl vertėjo šią knygą aptarti? Kodėl verta tęsti jos aptarimą ir prieš pabaigą pasakyti šiek tiek svarbių dalykų? Viena iš to priežasčių yra ta, kad man patinka tragiško sau ir kitiems likimo lietuvių imažistė G. Cieškaitė. Taigi: kodėl egzistuoja šis poetinio kalbėjimo variantas? Postmodernizmas mūsų poezijoje mažai ką turi bendro su šiuo terminu vadinama filosofijos tradicija, nes poetai filosofinių tekstų neskaito; dėl panašių priežasčių ginčytinas ir užsienio įtakos variantas. Tad kaip Lietuvoje atsirado postmodernumas poezijoje ir kas, tiesą sakant, jį sudaro? Galima ištaka yra vidurinė mokykla su analize ir interpretacija, išmokiusia visus intelektualinio nesąžiningumo, o konkrečiai tautišką jaunimą – mikliai paversti svastiką saulės ženklu ir vice versa; taip pat pažymėtina, kad ten neoromantizmas melagingai pristatomas kaip „Tradicija“, o vėlyvojo sovietmečio literatūra neproporcingai apeinama. Svarbiausia, kad populiarus istoriosofinis konceptas, jog tautų literatūros skirtingu metu pereina panašias fazes (ir todėl Donelaitis – tai antika, o ne manieringas klasicizmas), sukūrė savotišką postmodernizmo kvotą: TSKP laikė sustabdžiusi mūsų istoriosofinį laikrodį, ir dabar jis stenėdamas rodo postmodernizmą, kuris tąsyk verkiant turi atsirasti ir todėl tinka bet kas. Todėl atsirado poetika, fetišizuojanti fragmentuotą sąmonę, laikanti traumą rašymo standartu ir būtina sąlyga, netikinti savimi ir spėliojanti, kuo ji, tiesą sakant, įtinka vertintojui; turinio tekstas taip pat negali turėti – tai viena iš šitaip suprasto postmodernizmo dogmų; taigi teksto organizavimo principu tampa idėja, kad dalykas tampa tekstualus nuo jo pažeidimo arba defekto jame atradimo. Iš šio literatūrinio konteksto N. S. Pukinskaitė būtų laikoma tiesiog grafomane; svarbu, kad ją taip įvertintų ne už tai, ką ar kaip ji rašo, bet dėl pačios emocijų gamos, iš kurios ji rašo – tie dalykai pagal literatūrinio postmodernizmo istoriosofiją negali egzistuoti, jie turi būti melas. Kaip tik dėl to su tokiu įvertinimu sutikti negalima. Antipostmoderni poezija nėra grafomanija, bet mūsiškai suprasto literatūrinio postmodernizmo likimas, ir to bus vis daugiau.
Ir gerai, nes graži tuštuma geriau už stilingą.
