(At)gimiau ne ta koja

ROKAS POVILIUS

Niekada nemėgau miego. Ypač pietų. Darželio auklėtojos, pastebėjusios netobulai užmerktas akis, bandydavo užverbuoti, pribaigti kvailomis pasakomis. Geriausiu atveju vienmarškinį pietų pogulio disidentą tremdavo į kampą (savo vaikus vesiu į darželį suapvalintais kampais). Iš tos įsivaizduojamos gėdos kameros stebėdavau prausyklon vedamus darželinukus užtinusiais, mieguista palaima atsiduodančiais veidais. Štai taip rengiami ateities auklėtojai, migdysiantys palikuonis, o jei prireiks – ir vieni kitus savo vienodomis pasakomis, kurios skiriasi tik išgerto midaus ir magiškų skaičių banko sąskaitose kiekiu.

Kol veidas glamžomas į pagalvę, o aš, sapnų abonementas, mėgaujuosi moterimis, nepasiekiamomis tikrovėje, tas fantastiškas makaulės turinys vergiškai išnaudojamas, kad surūšiuotų, išsaugotų vos vienąkart panaudotinus egzaminų ar kolokviumų konspektus. Miegas – tik pramoga, laiko prastūmimas, alkio magiškiems skaičiams ir midui sužadinimas. Alkis – žadintuvas tiems, kurie nepakankamai gražūs, turtingi ar apsukrūs, kad sulauktų midaus, patiekto tiesiai į guolį. O ir čiužinys, užuot prikimštas šlamančiųjų su magiškais skaičiais, raižo nugarą spyruoklėmis. Miegas, kaip mažytė mirties versija, padeda išbadėti, išsiilgti gyvenimo, skatina ropštis iš bandomojo karsto – lovos. Ypač kai rytinis entuziazmas pilvo papėdėje tarsi ankstyviausias gamyklos darbuotojas, vėtrungė, aptikusi vėją, raketa, tempianti paskui save pakilimo taką.

Senoliams patalai – aklimatizacija, įžanga į labai labai ilgą naktį. Lankydamas darželį mėgau vienintelę pasaką – serialą „Heraklis. Legendinės kelionės“. Vieną dieną sunkiai vaikščiojančio prosenelio paklausiau, ar norėtų būti tuo graikų pusdieviu. Atsakė, kad tenori numirti. Jo kojos ruošėsi gulimai pozicijai, senyvi kaulai pranašavo orų pokyčius, gyvenimas migdė tarsi prieš lietų. Lopšinė truko metus. Niekada mieguistumu nepasižymėjusi, per pietus nesnaudusi jo pati – devyniasdešimtmetė prosenelė – anądien gulti nuėjo 20:30. Šiandien tą patį pakartoti užsimanė 17:30. Po šimts, kas bus rytoj? Ji vis dar nori žingsniuoti į VIII forto kalvas, po kurias laipiodavom, kai buvau mažas. Nori. Nori žilagalvės akys, bet kojos vis giliau smenga į žemę. Kartais, bandydama atplėšti nepaklusnias galūnes nuo grindų, prastovi keliasdešimt minučių. Tikrinau – grindys nelipnios. Prisiminęs per darželio išleistuves dovanų gautą „Didžiąją japonų pasakų ir legendų knygą“, svarstau, ar nederėtų prosenelės išnešti į išsiilgtąsias kalvas? Deja, plokščių kaip blynas baltų žemių reljefas nepritaikytas japoniškoms tradicijoms. O ir vaitojančiomis senutėmis nusėti piliakalniai atbaidytų turistus arba viliotų landžius vaikigalius. Kita vertus, akys mano siauros. Nuo nemigos.

Ištrūkęs iš darželio dar labiau bijojau miego. Išsiaiškinau, kad žmonės gyvena tik vieną dieną. Pilkesnės išvaizdos vienadienių drugių versija, neverta įtraukti kolekcijon. Kas rytą pabunda vis naujas padaras su įrašytais ankstesniųjų prisiminimais, ant sparnų išgraviruotais randais. Vakarykščio pirmtako tęsinys įtikinamas, kad miegant juosta nesibaigė ir nebuvo nukopijuota. Filmuose gavę perspėjimą iš skirstomųjų mirties tinklų (gerbiamas kliente, primename, kad už nesumokėtas skolas energija kitą mėnesį bus išjungta) žmonės ištuština santaupas, nukeliauja prie jūros ar į Paryžių, paskambina mamai, ištaria genialius žodžius, šabloninius prisipažinimus: I’m your father (yo soy tu padre), I’m gay, tell my wife I love her… Mažiau kūrybingi tiesiog prisisiurbia narkotikų, apiplėšia banką, įsitaisę kokį sprogmenį paskui save anapusybėn nusitempia pusšimtį parlamentarų.

Dar kiti – ramesnieji (kažką žinantieji) – meldžiasi ar medituoja, laukia kitų pasaulių arba kūnų. Kiekvienas pagal skonį. Svarbiausia, kad niekas neina į nemėgstamą darbą. Net neperspėja viršininko. Ir išties, kaip šią naktį galiu neignoruoti nuovargio – nerašyti, neskaityti, neskaičiuoti žvaigždžių, nesimylėti, neužmigti su ausinėmis, jei nuoširdžiai nežinau, ar ryte nubusiu toks pats? Tas pats? Galiu tik numanyti, kad veikiausiai tas pats. Juk, anot vyskupo Berkeley, egzistuoti – tai būti suvoktam. Bet kaip man egzistuoti, jei visi, kurių mąstymo objektas, projekcija ar vaizdinys aš esu, miega? Tarp jų ir aš pats. O Jį, budintį visą parą, sutiksiu nebent patekęs į Priimamąjį.

Mano mąstymas, savirefleksija – alternatyvioje būsenoje, sapnų karalystėje, karalienės pasąmonės audiencijoje. Aš įtikėjęs naująja realybe, net nenutuokiantis apie kūną, tysantį ten kažkur toli – miegamajame. Ką daryti? Mokytis meditacijos, sapnų valdymo ir pabudimo kada panorėjus meno? Pramerkus vokus tikrinti savo lytį, matuoti entuziazmą, matematinius ar lingvistinius sugebėjimus, įtarti balso mutaciją? Velnias, net ūgis pasikeitęs – ryte visu centimetru daugiau! O kaip kitaip, juk manęs geras 8 valandas nebuvo. Reinkarnacija, ne kitaip. Atliekų perdirbimas. Tarsi kandidatas į Tibeto dvasinio lyderio postą atpažįstu buvusiam Dalai Lamai (sau) priklausiusius daiktus ir aplink besitrynusius žmones. Taip išeina, kad aš tik nusususio pakelės motelio, bordelio šiandieninis lankytojas, lovos šildytojas atkeliaujančiai rytojaus roko žvaigždei. Nelemta karma. Vienintelė išeitis – užsiregistruoti lape bent eilėraščiu, kad rytinė viešbučio administracija, kambarių tarnyba rastų buvusio gyventojo pėdsakus. Kiek asmenybių jau mirė manyje? Jos kitaip rokavo, kita kuo (ne)tikėjo, keitė apdarus ir plakatus ant sienų, krepšinio rungtynėse sėdėjo priešingoje tribūnoje su buvusio oponento atributika, toli gražu neidentiškai pasirašinėjo, besibučiuodamos galvą palenkdavo į skirtingas puses, o viena, remiantis šaltiniais, net mylėjo.

Už nemigą tenka sumokėti pačiu brangiausiu nekilnojamuoju turtu – savo kūnu. Dirvoje besidarbuojanti statybų brigada griaus kaulines konstrukcijas, išdauš stiklines akis, plėš odinius tapetus, raus prie įėjimo vešinčius plaukus. Gali tikėtis, kad po visko sielą ar kaip ten ją perkels, kur nuovargis neegzistuoja, o kasdienybė gražesnė už sapnus. Naktinių pamainų darbuotojai sumoka savo širdimis. Ei, Napoleonai, kaip tavo mažam kūneliui užtekdavo vos kelių valandų trukmės mažosios mirties? Velnias, nesuprato klausimo, juk la petite mort varliavalgių kalba tereiškia orgazmą… O miegas jam būtų pravertęs, nes vaikai parpdami auga, ar ne?

Nekeikiu baltų mitologijos apologetų, kad negimiau dievu ar bent jau pusdieviu. Netrokštu nemirtingumo. Pavargau nuo persikūnijimų. Tenoriu būti nemiegus ir nemigdyti kitų. Tai turėjo būti eilėraštis. Rytojaus aš, prisimink mane!