Ypatingas laikotarpis

2012 m. lapkričio 5 d. minėjome anksti išėjusios režisierės, scenografės, dailininkės, aplinkos teatro „Miraklis“ įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės penkiasdešimtmetį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė paroda VEGOS MIRAKLIS, rengiamas ir leidinys tokiu pačiu pavadinimu. Tarp kitų jame apie susitikimą ir darbą su Vega pasakoja ir kompozitorius MIECZYSŁAWAS LITWINSKIS. Su juo kalbasi Austėja Merkevičiūtė.

– Pradėsiu nuo to, ką pirmiausia prisiminiau: kaip sunku būti angelu ir kad jau nebenoriu būti angelu. Pirmą kartą tai supratau, kai Vegos paprašytas vaidinau angelą spektaklyje „Keturi bibliniai šokiai“ Bernardinų bažnyčioje. Ten turėjo būti du angelai, vienas skaito Biblijos tekstą hebrajiškai. Tada mokiausi hebrajų kalbos, mokė kaunietis Chaimas Bergmanas. Iš pradžių tik sapnavau Kauno sinagogą, sapnavau tą mėlyną spalvą. Paskui, lankydamas hebrajų kalbos pamokas, dažnai ten būdavau. Chaimas sinagogoje jautėsi kaip žuvis vandenyje, ir aš ilgainiui pasijutau ten kaip namie. Galiausiai išmokau kalbėti hebrajiškai ir, Vegos paprašytas, galėjau skaityti Biblijos ištraukas per spektaklį. Prisimenu, stovėjau labai aukštai, o aš jaučiu šiokią tokią, kartais ir nemenką, aukščio baimę. Ir dar tie sparnai! Jie buvo labai sunkūs. Žodžiu, tada pagalvojau: ne, jau niekada nebenorėsiu būti angelu… O kaip ir kada susipažinome, neprisimenu. Su Roku Radzevičiumi buvome anksčiau pažįstami, susitikdavome, nes dažnai grodavau su Andriumi Mamontovu, su „Foje“. Ir Norvydą Birulį pažinojau anksčiau, jis irgi dirbdavo Kaune, šviesdavo per koncertus. Tai vis tas kaunietiškas ir vilnietiškas ratas. Esu grojęs per kelis Jurgos Ivanauskaitės knygų pristatymus. Gal Vega tada mane išgirdo?

– Vega laikė išsikirpusi iš „Šiaurės Atėnų“ straipsnį apie tave. Jai labai imponavo, kad žmogus ėmė ir atvažiavo į Lietuvą iš Niujorko tik todėl, kad jis – Litwińskis.

– Tas straipsnis buvo pavadintas, atrodo, „Aš esu Mečys Lietuvis“¹ ar panašiai. Taip, apsisprendžiau, kad geriau būsiu lietuvis, ne niujorkietis… Kai susitikome su Vega dėl „Vėlinių“, man iškart didžiulį įspūdį padarė tai, kad medžiagos spektakliui – ne tik medžiagos, bet ir inspiracijų – ji sėmėsi iš Zdzisławo Kępińskio knygos Mickiewicz hermetyczny. Tai labai speciali knyga. Lenkijoje daug knygų apie Mickevičių, yra kelios labai įdomios, viena parašyta Lenkijoje gyvenusio prancūzų grafologo. Tačiau Kępińskio knyga nėra itin populiari, plačioji publika jos nežino, net nenutuokiu, koks buvo jos tiražas, bet tai ypatinga, labai gera knyga… Kažkur čia ją turiu. Autorius, dabar jau miręs, išties nuodugniai išstudijavo mistinius judėjimus, labai gilinosi į hermetinį, pitagorietišką, simbolinį mąstymą. Ta sritis man artima, todėl buvo ypač įdomu ir labai patiko, kad Vega rėmėsi šia knyga. Susitikome pas ją Užupyje. Pirmą kartą ji pasakojo, kaip įsivaizduoja spektaklį, ką norėtų padaryti, ir ta knyga išsyk padėjo rasti bendrą kalbą.

– Žvelgiant atgal, stulbina tempai. Su tavimi susitikome grįžę iš gastrolių Serbijoje, jau liepos pradžioje, o „Vėlinių“ premjera turėjo vykti rugpjūčio 16 d.

– Iš tikrųjų viskas vyko labai greitai. Vega parodė tas lietuviškų „Vėlinių“ vietas, kurias norėtų naudoti spektaklyje, aš atsišviečiau knygą. Poemą lenkų kalba buvau skaitęs tik mokykloje. Antroji poemos dalis man buvo artimiausia, nes ten ritualas, magija, pagonybė; kitas „Vėlinių“ dalis anuomet nelabai atidžiai skaičiau, prireikus per pamoką paskubom paskaitydavau po suolu paslėptą knygą ir atsakydavau. Žodžiu, trumpa distancija. Iš antrosios dalies šį tą mokėjau atmintinai. Vegos spektaklyje didesnė dalis medžiagos ir buvo iš antrosios, ritualinės, dalies. Lietuviškas tekstas, atrodo, Martinaičio?

– Justino Marcinkevičiaus.

– Marcinkevičiaus, jis neseniai mirė? Labai geras vertimas, ritmiškas, man labai patiko. Kai paskui vėl turėjau grįžti prie lenkiško teksto, buvo sudėtinga skaityti Mickevičių… Jau gyvenau Lenkijoje, pagal tą pačią muziką reikėjo statyti lenkišką spektaklį, skaičiau „Vėlines“ lenkiškai ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl tas Mickevičius toks, na, kaip čia pasakius, plokščias? Lietuvių kalba man jis atrodė labai gilus. O skaitydamas lenkiškai vis svarsčiau – kodėl jis toks plokščias?

– Lietuviai sakytų „lėkštas“. O tautiečiai tave išgirdę papjautų.

– Tai va, vis galvojau, kodėl taip. Galbūt tą gelmę man atvėrė Vegos spektaklis, galbūt jis pagilino Mickevičiaus supratimą. Ir dar įdomu, kad vertimas užgožė patį autorių, o juk autorius ne bet koks! Vertimas man buvo geresnis už originalą. Kad galėčiau pajusti ritmą, Imelda Vedrickaitė sukirčiavo visą „Vėlinių“ tekstą. Mano metodas buvo paprastas, turėjau skaityti garsiai, skaityti ir skaityti, kol suprasiu, koks tas ritmas, nes jis nėra paprastas ir aiškus kaip lenkų kalboje – kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, ir viskas aišku. O čia kirtis šokinėja. Ketinau labiau pasigilinti, bet pamaniau, jei jau lietuviai vaikai mokykloje turi keblumų kirčiuodami… Ir mano sūnus, ir dukra Lietuvoje klausdavo: tėti, kaip čia bus? Atsakydavau, kad nežinau… Žodžiu, buvo proga labiau suprasti fonetinę lietuvių kalbos sistemą. Įdomu, tikras iššūkis rašyti muziką tokiam ypatingam veikalui ir tokiam geram vertimui. Antra vertus, ne tik bendradarbiavome ir kūrėme, buvo dar ir bendravimas, labai svarbus ir maitinantis. Jaučiau, kad mudu su Vega maitiname vienas kitą, ji gauna, aš gaunu, – sunku būtų aprašyti tą įkvėpimą. Man patiko, kad idėjos buvo tokios ryškios, ne politinės, o labai gilios, archetipinės. Būtent tų archetipų paieška, prisimenu, buvo kelionė į Naugarduką, ir spektaklis prasidėjo tuo, ką ten nufilmavome, Svitezio ežeru. Dalį „Vėlinių“ muzikos kūriau Vilniuje, dalį Kaune, ir labai greitai, įkvėptas bendros mudviejų platformos. Anuomet dirbau Kauno jėzuitų gimnazijoje, tiesiog atėjau ir paprašiau direktoriaus: čia dirbo Mickevičius, aš irgi noriu. Jis atsakė: gerai, dirbkite. Darydavau su vaikais įvairius hepeningus. Ir mano dirbtuvė buvo Šv. Jurgio bažnyčioje Kaune, dvejus ar trejus metus turėjau tokį pusmetrinį raktą nuo bažnyčios, ten ir kūriau muziką. Kad nepamirščiau paminėti, įrašinėjome prie pat Konrado celės, studijoje „Arka“. Viskas buvo tiesiog labai arti. Laiko mažai, Vega labai spaudė, sakydavo, jau reikia to, reikia ano, ir aš stengiausi pateikti medžiagą. Gana neblogai, gana greitai pavyko, ar ne? Ir jūsų ansamblis „Libra“ taip greitai susibūrė ir taip greitai viską išmoko. Juk nebuvo labai paprasta, muzikinė medžiaga sudėtinga. Per kelias savaites viską išmokti ir dar įrašyti…

– Susibūrę ir apšilę jau buvome anksčiau. Tačiau „Vėlinės“ mums išties buvo didžiausias iššūkis ir džiaugsmas. Man labai įstrigo pirmasis darbinis susitikimas su tavimi Vegos bute, kai turėjome visaip ūkauti ir šniokštauti.

– Iš karto galvojau, kad tuos įvairius garsus reikės panaudoti spektaklyje.

– Paskui uždavei namų darbų, išmokti seriją „Kas gi bus čia“. Tik išėjome, Jovita (Luneckaitė) išsyk puolė sklaidyti tą natų sąsiuvinį, sako, žiūrėkite, ko čia prirašyta, kokios sinkopės, kokia ritmika, o mums Mieczysławas neparodė! Turbūt mano, kad nepajėgsime… Bemat susėdome prie „Trijų milžinų“ skulptūros šalia Katedros ir puolėme dūzgenti tuos slaptuosius „kasgibusčius“. Paskui šelmiškai pažėrėme per repeticiją…

– Man buvo staigmena.

– Iš tikrųjų ketinai juos nuslėpti?

– Gal pamaniau, kad per sudėtinga, reikia paprasčiau. Kartais sudėtingas dalykas labai svarbus, tada reikia jį tokį palikti, kaip Rožės sceną, prisimeni? O kartais jis nėra būtinas, bet gali išmušti žmones iš vėžių.

– Man toji ritminio piešinio įvairovė labai graži.

– Norėjau, kad įspūdis būtų toks, tarsi tie balsai atsklistų iš visur: „Kas kas kas… bus čia bus čia.“ Kad atrodytų, jog tų balsų daug daug. Paskui, ar prisimeni, įrašėme „sa sė si so sū“ ir kitus dvigarsius. Visiškai netaikydami į kūrinio ritmą, susėdome ir visai atskiru sluoksniu tai darėme. Man dabar klausant labai patinka, kad tie garsai nėra griežtai ritmiški, gyvena savo atskirą gyvenimą, tarsi išdėlioti erdvėje. Paėmiau tuos skiemenis iš Gimbutienės knygos skyriaus apie senovės Europos abėcėlę². Buvo tokie ženklai, prisimeni?

– Taip, tebeturiu ir natas, ir lapus su tais ženklais. O ši giesmė „Žmogau, tu nežinai…“ apskritai buvo nenumatyta. Prisimenu, ateini džiūgaudamas, naktį tokią gražią giesmę parašęs, o Vega sako: nėra tam personažo, nėra veiksmo. Atkirtai: tu režisierė, tu ir sugalvok! Įrašei tą giesmę, tad pasitarę nusprendėm bent įkalbėti lygia greta tą patį tekstą. Taip sakant, papūsti miglos, kad atkristų atskiro personažo būtinybė. Tada pyktelėjai…

– Šis kūrinys – viena geriausių dalių.

– Be abejo.

– Atrodo, buvo keblumų ir dėl mano tarties?

– Ne, ne, ne čia, toliau. Dainuojant „Kylu, lekiu…“ ta pirmoji l tau neįkertama buvo, vis per minkšta išeidavo.

– Šią giesmę su Saba³ dažnai dainuojame įvairiuose koncertuose. Klausytojams labai patinka. O toliau rytų sufijų šokiai su plojimais… Paskui „velniava“, vėl ta pati technologija, atskiri sluoksniai. Pridūsavome, priskaičiavome, o mušamuosius atskirai įrašėme, Gintas Gascevičius ir, rodos, Aurimas Povilaitis iš Šiaulių. Kai abu sluoksniai susitinka, labai gerai; nėra taip, kad viskas padaryta pagal metronomą ir numatoma. O skaičiavome keliomis kalbomis? Dvidešimt penkiomis? Kai pagalvoju, kaip paskubom viskas įrašyta…

– Ko gero, spektakliui tai išėjo tik į naudą… Pvz., mane iš pradžių labai erzino pora vietų, kuriose šiaip taip vasarą surasti keli „ąžuoliukai“ akivaizdžiai neintonuoja, o perrašyti nebuvo nei laiko, nei pinigų. Paskui suvokiau, kad iš ežero išnyrančioms, garstyčios grūdo maldaujančioms dvaselėms tiesiog privalu intonuoti netobulai.

– Kartais susitikęs žmones, su kuriais drauge ką nors darėme, labai nustembu, kad jie tiek daug prisimena. Aš pamirštu, dažniausiai prisimenu atmosferą, nuotaiką, bet tikslių detalių nepamenu. Užtat papasakok tu, nes man šito trūksta.

– Tai kaip čia dabar bus? Iš trečio karto šiaip taip atsibeldžiau į Varšuvą klausinėti tavęs…

– Cha cha… Aš būtent tą atmosferą prisimenu. Entuziazmą, sakyčiau, bendrą kvėpavimą…

– Taip, buvo nuostabi palaikymo atmosfera. Vieni tame „akvariume“ dainuoja, kiti anapus jo ne mažiau susikaupę klauso ir džiūgauja pavykus. Personažų aibės, visi suka galvą, kaip juos įdainuoti, kaip iš paukščių choro išskirti Varną, Pelėdą, kažkas pasiūlo įdainuoti Pelėdą štai tokiu „operiniu“ balsu. Arba prieš Rožės ariją dar gabalas teksto, Mieczysławas nuleidžia rankas, sako, jau nieko nesugalvoju, o Aušra (Poškutė) pasiūlo recituoti tą tekstą kvartomis ir kvintomis. Visuotinis entuziazmas užkrečia net studijos garso operatorių, jis irgi įšokęs ką nors pataria ar padaro… Ai, dar ką prisiminiau. Sumanei, kad vaikų dvaselės vieną ketureilį kartotų trissyk. Ateina Vega, išklauso įrašą ir sako: čia per ilgai, paskutinį iškirpk. Atrėži: ne, reikia trijų kartų. Vega nenusileidžia, pats juolab, atmosfera kaista, abu įraudę, žiūriu, tuoj susimuš. Įkišu dvylekį, kad čia muzikinė logika, šito tikrai negalima iškirpti. Tu irgi puoli pritarti, taip, taip, čia muzikinė logika… Vega, priblokšta tokių žodžių, pasiduoda. Iš tikrųjų ten frazė išsiriša, nukirpus viskas pakibtų ore, bet, tiesą sakant, pirmą arba antrą kartą buvo galima nugnybti.

– Turbūt Vega norėjo, kad spektaklio muzika būtų koncentruota. Kai žmonės klauso muzikos, jau ne spektaklis, o koncertas. Viskas turi būti koncentruota.

– Taip, o Mieczysławas jaučia neįveikiamą tai magijos, tai mistikos poreikį, vienur būtina kartoti tris, kitur – septynis kartus… Pameni paskesnę „dramą“? Įteikei Vegai užbaigtą kasetę, ji išklausė ir pašiurpo, nes pabaigoje padarei septynias pauzes. Tiesiog sukapojai fonogramą…

– Septynias pauzes? Kažkur pabaigoje?

– Rodos, per angelų kautynes? Šiaip ar taip, veiksmas toje vietoje labai intensyvus, tu jį nukerti, pauzė, toliau tas veiksmas tęsiasi, pauzė, ir taip septynis kartus. Ką per pauzes daryti aktoriams? Sustingti? Kaip tas pauzes iškęstų žiūrovai? Žodžiu, paskutinę dieną, užuot nuo pat ryto repetavusi, Vega lekia į studiją karpyti pauzių. O po spektaklio Mieczysławas niršta: „Kur dingo mano pauzės?“ Septynios…

– Įdomu, kur tai galėjo būti? Matai, kaip, įnikęs į veiksmą, procesą, žmogus gali sureikšminti save ir savo darbą.

– Gal ne tiek sureikšminti, kiek kitaip matyti.

– Taip, matyti kitu kampu. Atrodo, darai, išeina, ir bus gerai. Dabar jau esu truputėlį kitoks, visada stengiuosi matyti kontekstą. Mokausi pažvelgti iš kitos pusės. Tai sunku, kai ką nors sukuri. Va, dabar groja, atrodo, paimk, iškirpk ką nors. Kas bus? Nesąmonė! Viskas turi savo reikšmę. Kiekviena frazė.

– Man šiek tiek gaila. Kitais metais Vega pasakoja apie planus statyti spektaklį pagal Aušrinės mitą, svarsto, kokį kompozitorių pakvietus. Garsiai užsisvajoju, kokį stebuklą sukurtų Mieczysławas su savo „indoeuropietiškais polinkiais“. Vega tiesiog nukerta: ne, su Mieczysławu daugiau ne. Matyt, tos septynios pauzės paskutinę dieną ją pribaigė. Užsakė muziką kitam kompozitoriui…

– Sakai, ta paskutinė diena buvo nelabai kokia. Įdomu, kokios ten pauzės?

– Na va, nė pats neatsimeni. Dėl kažkokių menkų pauzių…

– Gal pačioje pabaigoje, kur skamba „Faris“?

– Tikrai ne, nes toje scenoje dūmai, balta skraistė su lazeriniu raiteliu. Ten aktoriams nebūtų jokių keblumų… O „Faris“ labai įspūdingas.

– Tai vienas mėgstamiausių Mickevičiaus kūrinių. Jis buvo sudaręs sąrašą, kurį pateikdavo, jei kas nors užsimanydavo jį versti. Ši poema sąraše buvo įrašyta pirmoji. Ketinau sukurti muziką visai poemai, bet ji ilga, kažkur reikėjo nutraukti. Tikėjausi kada nors sugrįžti prie jos ir užbaigti, bet kol kas taip ir liko… Apskritai labai įdomi buvo toji mūsų visų veiksmų vienybė, ar ne? Viskas čia pat – įrašų studija, Konrado celė, Bazilijonų vienuolyno kiemas. Tas kiemas man labai patiko: kad erdvės nedaug, kad teatras ne psichologinis, ne vien žmonių minčių ir jausmų žaidimas.Labiau plenerinis spektaklis. Ypač antrasis, per pačias Vėlines. Man buvo labai svarbu, kad rodome kaip tik tuo metu. Kad oras, aura, būtent toks. Ypatingas, nes ypatingas metų laikas. Senovės kalendoriaus ašis buvo kada? Gegužė ir lapkritis. Gegužės pradžioje gyvuliai išleidžiami ganytis, o lapkričio pradžioje uždaromi. Prieš gegužę būdavo Valpurgijos naktis, perėjimas iš vieno metų laiko į kitą, į vasaros pusę. Paskui iš rudens į žiemos pusę. Prieš pat gegužę Valpurgijos naktis, į pasaulį trumpam ateina chaosas, kad paskui vėl būtų atkuriama kosminė tvarka. Taip pat laikotarpis prieš pat lapkritį ir lapkričio pradžia. Tai ir ugnies šventės, tik gegužę ugnis išnešama iš namų, uždegami laužai, nuo kalnų leidžiami ugnies ratai – ugnis išeina į lauką. Paskui lapkritį šviesa ir ugnis grįžta į namus. Tai reikšmingiausios Šiaurės Europos kraštų šventės. Anuomet patyriau tą šventę ir tą tvyrantį jausmą, kurio anksčiau ieškojau Amerikoje ir visiškai neradau. Tiesa, rodos, po pirmojo spektaklio pačioje Konrado celėje vyko Mickevičiaus skaitymai, lenkų studentai skaitė „Vėlines“. Nuėjau ten ir pasijutau tarsi kokiame abitūros egzamine. Tokio pobūdžio teatras man būtų įdomus, tarkime, atsidūrus kitoje šalyje, kai norisi paklausyti, kaip žmonės šneka… Ką nors įdomaus gali atrasti visur. Kaip ir kiekvienas žmogus įdomus, kiekvienas gali būti mokytojas, tik pasimokyti gali daugiau arba mažiau. Kiekvienas įvykis, koncertas ar meno kūrinys gali turėti šį tą, prie ko verta prisiliesti. Ką nors išgirsi, pamatysi, nežinau, kad ir šypseną… Arba gali užsimerkti, apsigaubti Majos skraiste ir klausytis kūrinio taip, kaip jis galėtų skambėti, įsivaizduoti jį. Anksčiau dažnai taip darydavau.

– Apgaudinėdavai jusles?

– Taip. Tai paskutinis žingsnis, kai jau pasidaro visiškai nebeįdomu. Šiaip visada atrandi ką nors, ką verta pamatyti. Jei filmas silpnas, gal montažas geras, gal aktorius įdomus… O jei matai, kad jau nieko nebėra, gali apsigaubti ta skraiste ir įsivaizduoti ką nors kita. Dabar kažkaip šito neprireikia, matyt, kitas laikotarpis.

– Minėjai, kad pagal tą pačią muziką buvo pastatytas spektaklis lenkų kalba.

– Vieną, žinoma, ne firminę, „Vėlinių“ kasetę turėjo Wacławas Sobaszekas. Jis su žmona, aktore Erdmute Sobaszek, vokiete, kadaise įsteigė teatrą kaime. Tas teatras labai populiarus. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje Wacławas dažnai važinėdavo pas Jerzy Grotowskį, turėjo ypatingą ryšį su juo. Tai vienas iš dviejų teatrų Lenkijoje, įsikūrusių kaime, tikrai įdomaus profilio. Vadinasi Teatr Wiejski Węgajty.

– Čia kaimo pavadinimas?

– Vengaičiai (Węgajty) – vietovės pavadinimas.

– Labai lietuviškai skamba.

– Tai prūsiškas vietovardis, panašių tose apylinkėse daug, ten gyveno varmiai, prūsų gentis. Tą teatrą inspiravo ir prūsiškoji, ir vokiškoji praeitis, bet pastaraisiais metais jis labiau orientuojasi į socialines temas, turi ir šiuolaikinę dimensiją, sakyčiau, ten susitinka senovė ir šiuolaikinė visuomenė. Rengiami įdomūs festivaliai, darbas vyksta visą laiką, visus metus, yra dirbtuvės. Labai stiprus centras. Ten užgimė daug iniciatyvų muzikos ir teatro srityje, šiaip didelė kultūrinė įtaka. Žodžiu, Wacekas paskambino, sako: skambinu, nes išklausiau „Vėlinių“ kasetę jubiliejinį, penkiasdešimtą, kartą; jei jau sukūrei lietuvišką variantą, padaryk ir lenkišką. Padariau iki tam tikros vietos, tik dalį. Ir atsirado spektaklis „Vėlių drobulė“ (Upiorny całun). Tas spektaklis iš dalies buvo sukurtas gamtoje… Dar vieną, firminę, „Vėlinių“ kasetę turėjo labai geras mano draugas tapytojas Andrzejus Urbanowiczius. Neseniai jis mirė kalnuose, Škliarska Poremboje, mūsų draugų namuose. Po atsisveikinimo ceremonijos ten grojo populiarią vakarietišką muziką, visai neblogą. Tačiau kai uždėjau šitą kasetę, atmosfera iškart pasikeitė, visi pajuto: esame čia… Apskritai žvelgdamas atgal į visą savo kūrybą turiu pasakyti, kad „Vėlinės“ – vienas iš dviejų man brangiausių, reikšmingiausių kūrinių. Tas laikotarpis buvo ypatingas, jis ir lieka toks.

Varšuva, 2011 m. spalio 23 d.

___

¹ „Mieczysław Litwinski: „Savo vardą galėčiau išversti lietuviškai – Mečys Lietuvis…“, Šiaurės Atėnai, 1995.II.4.

² Marija Gimbutienė, Senoji Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 230.

³ Saba Zuzanna Krasoczko-Litwinska.