Vakarų Krantas, išvados ir kitos nekasdienybės salos

BEATRIČĖ JUŠKAITĖ

Nėra nieko geriau už kelionę. Ir patikėkit: nenoriu, kad nuo paties pirmo sakinio jaustumėt glitų saldėsį, lakmusą banalybei indikuoti. Pažįstama ta tiesa ar ne, ji kiekvienąsyk maloniai save patvirtina. Nors ir esu pseudofilosofijos ,,visur gerai, kur nėra mūsų“ šalininkė, kelionė įpučia magijos. Ypač jei kasdienos žemėlapis taip nykiai pažįstamas. Pasikartojantis pirmadienis–sekmadienis Kaunas, net jei ir mylimas ar uoliai nuo bambeklių ginamas, vis tiek nejučiom nugabena taškan, kai ateina metas dingti.

Pajutusi, kad būtent tokios kritinės erdvės link ir keliauju, įsimečiau keletą daiktų ir kuriam laikui palikau tamsų ir tingų rytinį miestą. Išvažiavau, pabėgau ar dingau – tai neturi reikšmės. Svarbiausia tai, kad atsidūriau Vakarų Krante, Palestinos teritorijoje. Krašte, kuriame gausu stereotipų, tačiau dauguma jų tik atvykus pradeda nykti. Arba krašte, kuriame daugelis gyvenimo sričių politizuotos, o konflikto su Izraeliu dalyviai patys trauko pečiais, paklausti, koks gali būti ginčo sprendimas.

Autorės nuotrauka

Melancholiška, bet smalsi kaip visad atvykau į Vakarų Kranto politinį centrą maždaug Kauno dydžio miestą Ramalą. Gana konservatyvų, arabiškai šurmuliuojantį miestą, primenantį vieną didelį turgų. Iš pradžių glumina skvarbūs ir įtarūs vietinių žvilgsniai, bet viską galiausiai vainikuoja plačiaburnis šypsnys as-salaam-alaikum.

Kas tikslingai juda dar nenumanomo taško link, kas mindžikuoja savo mažos krautuvėlės prieigose kažką greitakalbe šūkčiodamas arabiškai, kas tiesiog tirštais dūmais pūškuoja ramstydamas kokio chaotiško skersgatvio sieną. Pirmomis baikščiomis dienomis pastarųjų Ramalos hedonistų žvilgsnius atremti sekdavosi sunkiausiai. Man, įpratusiai nuolat sau bergždžiai kvaršinti galvą, erzulį ir nepaaiškinamą nuostabą kėlė toks pabrėžtinis atsainumas ir abejingumas veiklai. Kaip vėliau perskaičiau viename „Lonely Planet“ leidinyje, people-watching vadinamas tas užsiėmimas, kurio su augančiu entuziazmu ėmiau ragauti ir aš.

Apskritai Ramala – ne vientisas, o dvilypis ar net daugiasluoksnis darinys. Dieną matyti daugiausia juodbruvi visad kalbūs prekeiviai ir įvairiaspalviai ore plevenantys moterų hidžabai, vakare, apsilankius dažnesnėse jaunimo sambūrių vietose, merginas lydi aukštakulnių kaukšėjimas ir makiažo kvapas. Tamsiuoju paros metu dingsta dieną brandinti įsitikinimai ir Ramala demonstruoja dar vieną savo pavidalą – kartais siautulingą, bohemišką, kartais savimylišką, kaip dažnai mėgsta pabrėžti kiti palestiniečiai.

Autorės nuotrauka

Ir išvis, jei kelionės metu įmanoma pažinti ne tik žemę, turistų centre krupščiai pažymėtą varnelėmis, o tai, kur, kuo ir kaip gyvenama, tai įmanoma tik vietinių patyrimu. Nepakanka vien tik people-watching įžvalgumo. Reikia kalbėtis, nes bukra ar bikinis neteikia pakankamai informacijos, kokį nematerialų turinį jie dengia. Žinau, kad tai girdėta mintis, veikiau ataidinti dar nuo Babelio laikų, bet štai aš kiekvieną kartą nustembu, kai nusprendžiu bendrauti su vietiniais. Nutinka įvairiausių istorijų.

Štai vieną kelionės dieną nusigavau į romantiškus vaizdinius keliantį Betliejų, kur gimė viena svarbiausių personų per pastaruosius du tūkstančius metų – Jėzus. Sunkiai sekėsi rasti senąją miesto dalį su turgumi, Jėzaus gimimą ženklinančia bažnyčia, eglute ir mečete priešais. Palestinietiškai paslaugiai prisistatė malonaus veido vyriškis Emadas – jis mane ir keletą pažįstamų pavėžėjo centran. Laužytu shukran susitikimas galėjo ir baigtis, tačiau nepastebimai ėmė megztis pokalbis. Vyras nepaprastai nudžiugo sužinojęs, kad domimės jo kraštu, ir nepraleido progos keletą kartų išdidžiai pakartoti angliško Palestine. Šiek tiek pagrūmojo atsisukęs sienos (Izraelį ir Palestiną skiria savotiškas Viduriniųjų Rytų Berlyno sienos variantas) kryptimi, bet iškart pasiūlė ekskursiją mašina jo gimtojo Betliejaus apylinkėmis.

Aš ir keletas pažįstamų jau sėdėjome vėsiame Emado automobilyje ir ištempę kaklus žiūrėjome į mirguliuojančius namelius ir dykumą tolumoje. Visi buvome pavaišinti falafeliais ir negalėdami patikėti tokiu atsitiktiniu dosnumu ir svetingumu laukėme kokios nors atomazgos. Aš, nuolat kamuojama apokaliptiškų nuojautų, griebiausi blogiausio ir ėmiau nujausti neaiškius kėslus. Vietoj to Emadas ėmė nenuosekliai, bet nuoširdžiai pasakoti apie savo skaudulius, naujakurių radikalų grėsmę ir sienos šešėlyje augančius vaikus. Nepaisydami lingua franca kuriamų vertimo juodųjų skylių, klausėmės vieni kitų ir jautėmės dėkingi.

Apskritai dabartinė palestiniečių situacija man primena tai, ką rašė Nietzsche. Dabar egzistuojantis solidarumas išnyra kaip tam tikra vidinės laisvės atmaina. Argi ne laisvas tas žmogus, leidžiantis savo visas valios pastangas sutelkti į kolektyvinį tikslą ir nepaliaujamai jo siekti. Argi ne laisvai skrieja Emado dvasia mašina riedant dykuma ir taip nesuvaidintai šnekučiuojantis. Nietzsche teigė, kad „liberalios institucijos nustoja būti liberalios kaip tik tada, kai jos įgyvendinamos“. Šią mintį galima perfrazuoti: „Žmogus nustoja būti laisvas kaip tik tada, kai jo laisvė įgyvendinama.“ Skamba labai kontroversiškai, bet kas nuneigs, kad žmogus skatinamas būti laisvas tada, kai jis dėl tos laisvės kovoja. Leisiu sau suabsoliutinti ir pareikšti, kad būtent tokią paradoksalią laisvę aš regiu daugelio palestiniečių gyvenimuose. Laisvę kaip valios padarinį. Dvasinę laisvę, kuri gviešiasi fizinės ir kitų labiau apčiuopiamų laisvių.

Keliaudama nė nejuntu, kaip nuolat nesąmoningai užsiimu tylia savirefleksija, automatine analize. Vietos kuria epizodus, o įvykiai patvirtina arba gėdingai sumenkina mąstymo klišes. Sentimentaliai ir vaikiškai naiviai dievinu keliones, nes po jų mažų mažiausia kelioms dienoms užtenka peno taikioms mintims. Ne visiems apčiuopiami tie rezultatai, bet verčiau tikėsiu, kad jie reikšmingi.

Grįžus iš Vakarų Kranto dar kurį laiką kaip leitmotyvas skambėjo viena istorija.

Vaikai prakaituodami svaido sunkius akmenis į pabėgėlių stovyklon „Aida“ prie Betliejaus atvažiavusį tanką. Pastangos, kurias jie deda, didžiulės. Labiausiai įgudę net primerkia vieną akį, kad uolos gabalėliai lėktų kuo taikliau. Taikiniu pasirinktas tankas netikėtai pasiklysta klaidžiai siaurose stovyklos gatvelėse. Vaikai meta dar ką tik laikytus akmenis ir tapę paslaugiais bendrininkais ima komanduoti, kaip išbristi iš bėdos. Įniršį keičia normalus susirūpinimas ir dar ką tik priešais buvę kareiviai jau lengviau randa kelią iš apgaulingų pabėgėlių stovyklos gatvelių.

Grįžusi namo į savo ritmu gyvenantį Kauną gurkštelėjau vandens, numečiau daiktus ir ėmiau prausti savanoriškai kelionės nuvargintą kūną. Tik savanoriškai hipotezėmis ir šiomis padrikomis išvadomis varginamos smegenys taip lengvai nepasiduoda.

Kelionė pasėja, o puoselėjamas šviesių minčių daigas prigyja.