Tarpdiscipliniškumas – nei, nei ar ir, ir?
MONIKA JAŠINSKAITĖ
Lietuvos mene vis kasdieniškesnė tampa tarpdiscipliniškumo sąvoka. Vartojama norint apibrėžti reiškinius, kuriems nepakanka vienos etiketės (muzika, literatūra, dailė…), meno vartotojus ji ir vilioja, ir gąsdina. Choreografė Birutė Letukaitė ir Kauno šokio teatras „Aura“ buvo vieni pirmųjų, pradėjusių bendradarbiauti su kitų sričių kūrėjais, ir tai daro iki šiol. Net renginių ciklą trisdešimtmečiui paminėti šokio teatras baigė peržengdamas žanro ribas: galerijoje „Meno parkas“ atidaryta paroda „Aura – 30“, vėliau ją papildė trys performansai. Ar tarpdisciplininiai projektai gali būti įdomūs? O gal tai tuščias mados klyksmas? Pamėginkime atsakyti.
Prieš porą metų VDU menų galerijoje „101“ pristatyta „Auros“ kartu su festivaliu „Kaunas photo“ organizuota paroda „Fotokūnas“ sulaukė visuomenės susidomėjimo. Tad praėjusių metų pabaigoje artėjanti jubiliejinė paroda kėlė pasitikėjimą. Anonse buvo teigiama, kad ji bus „paremta judėjimu, vibruojanti, kaip ir šokio teatro kasdienybė“. Ar judėjimas ir vibracija įmanomi galerijos erdvėje? Įdomu, kad gruodžio 14 dieną iš tiesų buvo atidaryta tokia paroda, tačiau ne Kaune, o Vilniuje. Tai – „Pamišėliai laisvėje: Fluxus festivaliai Europoje 1962–1977“ Šiuolaikinio meno centre. Ant įvairių spalvų virvelių pakabintos kortelės su „Fluxus“ performansų scenarijais iš tikrųjų virpėjo ore. Tuo pačiu metu Kaune vykęs parodos „Aura – 30“ atidarymas nebuvo statiškas, bet čia dinamiką kūrė ne parodos eksponatai, o atidarymo dalyviai – „Auros“ šokėjai ir į juos pažiūrėti susirinkęs gan padorus būrys judesio meno gerbėjų. Šie buvo vaišinami karštu vynu, atlikėjų traukiami į šokio erdvę ir galiausiai bendroje nuotraukoje fiksuojami fotografų.
Gotautė Kalmatavičiūtė ir Marius Pinigis pasirodyme su VDU Muzikos akademijos styginių kvartetu. Airidos Rekšytės / "Menų parko" nuotrauka
Vos atidarymo vakaras pasibaigė, galerija ištuštėjo ir nei judesio, nei vibracijų nebeliko. Ar žiūrovai sugrįš pažiūrėti eksponuojamos medžiagos? Paroda skirta jubiliejui, tad, kaip galima spėti, surinkta iš įvairių kolektyvo gyvavimo laikotarpių. Pirmąjį trupės veiklos dešimtmetį atspindėjo nuotraukos, užimančios vieną galerijos sieną. Apie vėlesnius turėjo pasakoti ant kitų sienų projektuojami ir televizorių ekranuose rodomi vaizdo įrašai: 1991 metų kelionė į Duisburgą, 2004-ųjų – į Dresdeną, 1999-aisiais užfiksuotas bendras „Auros“ ir menininkų grupės POST ARS performansas, 2002-ųjų pastatymas „re-gi-ne-re-gi“ su regos negalią turinčiais žmonėmis, ištraukos iš komercinių šokio teatro pasirodymų ir visa gausybė televizijos reportažų.
Jei nekreiptume dėmesio į nuotraukas (o jų ant sienos buvo 85, taigi, kiekvienai skirdami bent po 15 sekundžių, į tą pačią sieną žiūrėtume ilgiau nei 20 minučių), vien vaizdo įrašams parodoje sugaištume… 2 valandas performansams, dar geras 2 valandas kelionėms ir dar mažiausiai 1 valandą komerciniams pasirodymams bei televizijos reportažams… Iš viso 5 valandas arba daugiau nei pusę darbo dienos. Sakyčiau, kad ne kiekvienas meno mėgėjas tiek laiko gali išbūti, pavyzdžiui, Luvre. Daugelis užsukusių į „Meno parką“ prie vaizdo įrašų sustodavo minutei kitai, nuotraukas permesdavo greita akimi ir skubėdavo toliau savo keliu. Gruodis pasitaikė šaltas, o kai lauke minus keliolika, ekspozicijų salėje temperatūra kažin ar perkopia 10 °C. Žiūrovai parodą „pajaučia visu kūnu“ ir pamiršta, ko atėję. Pažiūrėti visus vaizdo įrašus būtų galėjęs paskatinti nebent nenutrūkstamas karšto vyno tiekimas nuo parodos atidarymo iki uždarymo.
Gal čia ir nereikėtų skųstis – gyvename epochoje, kai fragmentiškumas neišvengiamas. Neįmanoma apžiūrėti visko, tad žiūrėkime kai kurias nuotraukas, kai kuriuos vaizdo įrašus. Tik kaip atsirinkti, kuriuos? Paprastai parodose tai padaryti padeda pateikiami aprašymai – jie kontekstualizuoja
ir / ar parodo, paaiškina eksponatų vertę. Bet šį kartą parodos tekstuose buvo pateiktos ištraukos iš spaudos. Kai kuriais atvejais tai buvo net ne recenzijos ar atsiliepimai, o įvykių anonsai. Tokia informacija visiškai neiliustruoja aprašomo meno įvykio kokybės – kas būtų, jei istorijos vadovėliai būtų rašomi remiantis televizijos reklamomis?
Kiekvienas parodos kuratorius žino, kad aiškus ir informatyvus tekstas parodoje yra būtinybė. Kad toks įmanomas kalbant apie „Auros“ istoriją, turbūt nepatikėjo ir patys parodos rengėjai. Vis dėlto tą patį gruodį „Kultūros baruose“ buvo publikuotas Rūtos Mažeikienės pokalbis su „Auros“ vadove Birute Letukaite. Šis interviu būtų labai pravertęs parodos lankytojams, o kai kurie teksto fragmentai būtų puikiai tikę demonstruojamų vaizdo įrašų aprašymams. Pavyzdžiui, iš šio pokalbio paaiškėjo, kad „Aura“ savo tarpdisciplininį bendradarbiavimą pradėjo su menininkų grupe POST ARS, o projekte „Ad usum internum“ (1999), kurio įrašas ir buvo rodomas, prie jų prisidėjo roko grupė BIX. Po performanso gipse sustingusios kojos, ką parodos rengėjai pristatė kaip svarbiausią užfiksuoto įvykio aspektą, tebuvo vienas iš meno projekto nuotykių, papildoma atrakcija, o ne centrinė užfiksuoto performanso (t. y. meno kūrinio!) ašis.
Greta pusiau atrinktos medžiagos (įsivaizduoju, kad archyvas milžiniškas, bet šis darbas nebuvo atliktas iki galo) ir bet kaip pateiktos informacijos dar reikėtų paminėti ir garsų chaosą, kuris siautėjo nedidelėje ekspozicijos erdvėje. Stebi vieną įrašą, o girdi kitą. Pereini prie kito, o tas užtyla. Ir taip ne tik su performansų vaizdo įrašais, bet ir, pavyzdžiui, su televizijos reportažais, kurie, demonstruojami be garso, išvis neturi jokios prasmės. Viskas sudėta taip, kad tik nebūtų galima pamatyti, atrasti, pasidžiaugti. Ir, kas keisčiausia, toks chaosas pristatomas vienoje labiausiai gerbiamų Kauno galerijų, taigi, tam tikra prasme yra ir pačios galerijos produktas. Ar „Meno parko“ specialistams ši paroda nerūpėjo? O gal į jų, nors ir specialistų, nuomonę nebuvo atsižvelgta?
Manau, kad atsakymai į šiuos klausimus yra pačių parodos rengėjų reikalas. Vis dėlto bet kuris tarpdisciplininis projektas, ar jį rengia šokio teatras ir meno galerija, ar muzikantai ir dailininkai, ar keramikai ir literatai, remiasi kažkokiu bendru pagrindu, kuris neįmanomas, jei nėra susikalbėjimo tarp skirtingą patirtį turinčių kūrėjų. Ir būtent nuo to priklauso, ar tarpdisciplininio projekto rezultatas viršija abiejų disciplinų lūkesčius (t. y. gaunamas ir, ir variantas), ar nepateisina nė vienos disciplinos (ir gaunamas tikras šlamštas, arba nei, nei).
Būna, kad tarpdisciplininiai meno projektai nepavyksta ne todėl, kad nesistengta susikalbėti. Tai gali patvirtinti gruodžio 19–21 dienomis parodą papildęs performansų ciklas. Blankiausiai atrodė vakaras su VDU Muzikos akademijos styginių kvartetu, kai abi bendradarbiaujančios pusės parodė, ką visi matę ir girdėję jau daug kartų. Nė vienas, išskyrus „Auros“ šokėją Gotautę Kalmatavičiūtę, nemėgino ieškoti ko nors daugiau. Antrasis vakaras su VDU vaidybos kurso studentais buvo kur kas geresnis. Tyloje skambant tekstams atlikėjų judesiai buvo laisvesni nei pirmąjį vakarą, skambant tango ritmams. Atsirandantis arba pradingstantis kontaktas tarp šokėjų ir aktorių traukė stebėti žaidimą, kurio taisykles gali numanyti, bet dar nesi tikras. Performansas palaipsniui augo iki kulminacijos, kai Indrė Puišytė savo kūnu sujungė kinų operą, jogą ir išraiškos šokį. Truputį juokinga, netikėta ir efektinga.
Ciklą „Aura ir nauji demonai“ užbaigė demonams artimo menininko Ramūno Jaro performansas „Triūbelės tiesa“. Per kelias dienas repeticijų salėje išbandę savo galimybes, galerijoje kūrėjai keliavo ten, kur dar niekada nebuvo nuėję. Kaip dailininkas paletėje maišo spalvas, taip Jaras dirbo su šokėjais, kartais iš jų pareikalaudamas to, ko jie šiaip sau daryti nenorėtų. Visiškai netikėtu dainininko amplua į performansą buvo įtrauktas šokėjas Andrius Stakelė. Trečiasis vakaras buvo tikriausias ir, ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo pavyzdys. Ir visiškai nesvarbu, ar tai, kas vyko scenoje, mums patinka, ar ne. Manote, Tadeuszo Kantoro performansai žmonių nešokiravo?
Galimybė plėsti pasiekiamą auditoriją yra didelė tarpdiscipliniškumo jėga. Bet atmestinai kuriami bendri projektai ne pritraukia, o atbaido, mažina žiūrovų pasitikėjimą. „Auros“ trisdešimtmetis paminėtas. Vis dėlto šokio kūrėjai praleido puikią progą papasakoti apie save tiems, kurie dar negirdėję, pasirodyti tiems, kurie dar nematę. Tikiuosi, kad „Aura“ nemes savo krypties ir tęs ieškojimus su kitų sričių menininkais, tačiau pasikliaus ne tik sava, bet ir kitų patirtimi. O kiti tarpdisciplininius projektus organizuojantys menininkai ir jų grupės mokysis ne tik iš savo, bet ir iš svetimų klaidų. Tiesa, tarpdiscipliniškumas, kaip ir menas apskritai, – slidus reikalas. Bet jei norite, kad visada pavyktų, rinkitės komerciją.
