Pasaulis be priežasties

JURGIS VININGAS

Quentin Meillassoux. After Finitude: An Essay on the Necessity of Contingency. Trans. Ray Brassier. London: Continuum, 2008. 148 p.

Spekuliatyvusis realizmas – ganėtinai naujas kontinentinės filosofijos judėjimas, kurio atstovai (žymiausi jų – Grahamas Harmanas, Rayus Brassier, François Laruelle’is, Quentinas Meillassoux) siūlo pradėti viską iš naujo, teisingiau – nuo Descartes’o, grįžti į prieškritinę žiūrą, iki Kanto filosofinės steigties, kuri tęsiasi iki šių dienų ir kurios įvairias atšakas Meillassoux, centrinė šio naujojo judėjimo figūra, vadina koreliacionizmu – terminu, žyminčiu subjektyvųjį idealizmą, fenomenologiją, kalbos filosofiją, postmodernizmą, post-struktūralizmą, visas filosofines tradicijas, neigiančias bet kokią realistinę poziciją ir atmetančias galimybę pažinti tiek individą supantį pasaulį, tiek patį individą už koreliacijos (minties, sąmonės, kalbos) ribų – trumpiau tariant, visą filosofiją nuo Kanto iki XX a. pabaigos. Kontrrevoliucija? Anaiptol – tai Kantas, anot Meillassoux, buvo didysis kontr-revoliucionierius, o jo koperniškoji revoliucija filosofijoje buvo visai ne koperniškoji, veikiau – ptolemajiška. Paskutinis „After Finitude“ skyrius, skirtas Kanto kritikai, būtent taip ir vadinasi – „Ptolemajo kerštas“.

Skamba pretenzingai. Ir nors sunku sutikti su kai kuriais Meillassoux teiginiais, vis dėlto negali nesižavėti jo minties guvumu, spekuliatyviomis savybėmis ir ypač originalia klasikinės filosofijos interpretacija. Tenka pripažinti, kad „After Finitude“ (beje, debiutinė filosofo knyga) – tai vienas reikšmingesnių įvykių nūdienos filosofijoje. Alainas Badiou, kuris buvo Meillassoux dėstytojas École normale supérieure (ten pat šiuo metu dėstytojauja ir pats Meillassoux) ir kuris parašė įvadą Meillassoux knygai, teigia: „Visai neperdėtai galime sakyti, kad Quentinas Meillassoux atvėrė naują kelią filosofijos istorijoje, iki šiol suvoktą kaip istorija to, ką galime žinoti.“ Beje, Badiou yra vienintelis šiuolaikinių filosofų, minimas „After Finitude“ puslapiuose, ir tai dėl Georgo Kantoro, nuo kurio aibių teorijos atsispyręs Badiou išplėtojo savo garsųjį „Įvykio“ konceptą.

Meillassoux teigia, kad dėl koreliacinio pasaulio supratimo mes praradome „didžiuosius užribius“ (the great outdoors), mat koreliacionizmas atmetė bet kokią galimybę pažinti pasaulį už sąmonės ribų. Koreliacionistams nieko nėra už koreliacijos – Husserliui nieko nėra už sąmonės, Wittgensteinui – už kalbos, Derrida – už teksto. Kanto filosofijoje (silpnasis koreliacionizmas) įmanoma galvoti apie daiktą patį savaime, bet neįmanoma jo suvokti, o Hegelio-Heideggerio-Wittgensteino (stiprusis koreliacionizmas) filosofijoje neįmanoma net galvoti apie daiktą patį savaime. Meillassoux tariasi atradęs būdą, kaip „išeiti už savęs pačių“, kaip išsivaduoti iš koreliacijos ir vėl atverti didžiuosius užribius, išvengiant klasikinio dogmatizmo ir naiviojo realizmo pavojaus. Šios durys – tai faktuališkumo principas (the principle of factiality), arba pranc. neolog. factualité). Faktuališkumo principas konstatuoja, esą yra absoliučiai įmanoma, kad viskas, kas egzistuoja, gali egzistuoti kitaip, nei egzistuoja, ir tai nereiškia: x gali būti y, bet mes to negalime žinoti. Ne, mes galime žinoti, kad tai, kas yra x, gali būti y faktiškai absoliučiai. Tik faktiškumas nėra faktiškas, kas reiškia – tik atsitiktinumas viso to, kas yra, nėra atsitiktinis. Būtent tai, kad kažkas yra x, plaukia iš atsitiktinumo būtinybės: kažkas, kas yra x, gali būti y, ir tai, kad x nėra y, – visiškas atsitiktinumas (nes, suprask, tai, kas yra x, galėjo būti y). Faktuališkumo principas yra atsitiktinumo būtinybės (necessity of contingency) principas.

Šis naujas spekuliacijos metodas kviečia mus permąstyti įprastą būtinybės ir atsitiktinumo dialektiką. Niekas nėra būtinai, išskyrus būtinybę, kad niekas nėra būtinai. Viskas yra dėl totalaus atsitiktinumo, bet tik pats atsitiktinumas nėra atsitiktinis. Faktuališkumo principas leidžia Meillassoux kalbėti apie daiktą patį savaime antimetafiziškai. Savo daiktą patį savaime Meillassoux vadina hiper-chaosu, kuriame viskas įmanoma, net paties tapsmo nyksmas, hiper-chaosas gali „išjungti“ visus gamtos dėsnius, hiper-chaosas išsprendžia Davido Hume’o indukcijos problemą, mąstant ją at its face value (kaip mes galime žinoti, ar ateityje vis dar veiks gamtos dėsniai, leidžiantys kas rytą kilti saulei? Mes esame pajėgūs žinoti, kad rytoj tie dėsniai gali nustoti veikti be jokios priežasties), hiper-chaose niekas nėra determinuota, ir tai, kad niekas nėra determinuota ir neturi jokios priežasties, yra vienintelė, absoliuti būtinybė, atsitiktinumo būtinybė:

Iš tiesų, visa kas gali išnykti: nuo medžių iki žvaigždžių, nuo žvaigždžių iki dėsnių, nuo fizikos dėsnių iki logikos dėsnių; ir tai ne dėl kažkokio aukščiausiojo dėsnio, įgalinančio visa ko išnykimą, bet dėl to, kad nėra jokio aukščiausiojo dėsnio, apsaugančio bet ką, kad ir kas tai būtų, nuo išnykimo.

(p. 53)

Tačiau… atsitiktinumo būtinybė yra absoliučiai būtinai loginė. Meillassoux tikslas – atskleisti absoliutą, kuris nebūtų absoliuti būtis; šis absoliutas yra absoliuti būtinos būties negalimybės būtinybė. Kaip jau pastebėjote, Meillassoux – paradokso filosofas. Niekas neturi jokios priežasties, bet tai ir yra faktas: ši nepriežastis glūdi už visko – nepriežastis yra! Niekas nuo mūsų nėra paslėpta, ne, nepriežastis atsiveria kaip ontologinis pirmabūvis, ir ji nėra nei valia, nei judintojas, nei deleziškasis „disjunktyviojo silogizmo valdovas“ – tiek valia, tiek judintojas iš jos gali ir gimti, ir mirti, taip pat ir visai neužsimegzti.

Tačiau hiper-chaosas nėra ontinis, hiper-chaoso konceptas, kaip ir visa Meillassoux filosofija, yra anti-metafizinis. Įdomumo dėlei čia galėtume paminėti ir Meillassoux disertaciją pavadinimu „Dieviškoji neegzistencija“ (L’Inexistence divine), kurioje filosofas gvildena idėją Dievo kaip dar neegzistuojančio, bet kaip potencialiai galinčio egzistuoti ateityje.

Jei kai kam Meillassoux filosofija gali pasirodyti ne kas kita, kaip dar vienas balsas realizmo ir idealizmo debatuose, sudarančiuose analitinės filosofijos kasdienybę, reikia pažymėti, kad Meillassoux nėra realizmo gynėjas, kokius įprasta sutikti analitiniame anglosaksų diskurse. Taip pat Meillassoux nėra naivus ir nelaiko koreliacionizmo tik „užsimaskavusiu idealizmu“. Čia nėra tas atvejis, kai tiesiog bandoma įrodinėti fenomenų pasaulį, egzistuojantį nepriklausomai nuo mūsų suvokimo, patį-sau, prisikasti už kalbos paviršiaus, kaip tai, pavyzdžiui, bandė padaryti vienas svarbiausių XX a. analitinių filosofų P. F. Strawsonas. Tai būtų viso labo atkirtis silpnajam, kantiškajam koreliacionizmui, bet, kaip teigia filosofas, mes privalome pripažinti‚ kad „visi esame Kanto įpėdiniai“, įskaitant ir patį Meillassoux. Naivusis realizmas negali ištrūkti iš koreliacijos, nes mąstyti objektą jau savaime reiškia mąstyti mintį, t. y. steigti objektą koreliacijoje. Meillassoux nekalba tiesiog apie pasaulio, egzistuojančio už mūsų minties, bet pasaulio iki žmonijos atsiradimo, galimybę. Ir čia jis įveda naujus terminus – ancestrality ir arche-fossil, kurie jam neva padės „suvartyti“ koreliacionistą. Ancestrality nusako laiką ne tik iki žmogaus atsiradimo, bet ir iki mūsų pasaulio bei pačios visatos gimimo, kuriame „siaučia“ hiper-chaosas. Mąstyti ancestrality sritį reiškia „mąstyti pasaulį be minties“ (p. 28). Štai keli ancestraliniai teiginiai:

• visatos amžius – 13,5 mlrd. metų;

• Žemė susiformavo prieš 4,56 mlrd. metų;

• gyvybė Žemėje užsimezgė prieš 3,5 mlrd. metų.

O dėl arche-fosilijų, tai jos yra ancestralinio laiko indikatoriai, pavyzdžiui, izotopai, kurių radioaktyvaus skilimo greitis leidžia nustatyti tam tikro materialaus mėginio amžių pasitelkiant radiometrinio datavimo techniką. Arche-fosilijos sugeba mums pateikti informaciją apie visumą įvykio, nutikusio iki duotybės (Prior to givenness in its entirety). Arche-fosilija mus įgalina pasiekti alethea, tačiau be heidegeriškosios koreliacijos tarp subjekto ir esinio:

Arche-fosilija mums įsako sekti mintį, kviesdama mus atrasti „paslėptą kelią“, kurį ta mintis išmynė, kad pasiektų tai, ką modernioji filosofija mums pastaruosius du šimtmečius kartojo esant neįmanoma: išeiti už savęs pačių, sugriebti daiktą-patį-savaime, sužinoti tai, kas yra, nesvarbu, ar mes esame, ar ne.

(p. 27)

Meillassoux bando priremti koreliacionistą prie sienos, klausdamas: „Visata gimė prieš 13,5 milijardo metų. Taip ar ne?“ Vienintelis galimas koreliacinis atsakymas yra arba reikšmės perkėlimas, arba tiesiog – „ne“. Koreliacionistas, anot Meillassoux, žino, kad būtų kvaila sakyti „ne“, tačiau jis taip pat nesako „taip“. Koreliacionistui neegzistuoja būtis iki duotybės, todėl jo atsakymas būtų toks: „Visata gimė prieš 13,5 milijardo metų mums.“ Taip koreliacionistai trivializuoja mokslą ir net, anot filosofo, priartėja prie kreacionistų, neigdami mokslo įrodymus. Silpnasis, kantiškasis koreliacionizmas pripažino intersubjektyvumo galimybę ir mokslo teiginių objektyvumą, o naujoji koreliacija nepripažįsta nieko už savęs pačios, mokslo diskurso realybę laikydama determinuota socio-istorinių aplinkybių. O kaip tik mokslas, ypač matematika, yra tai, kas, kaip tvirtina Meillassoux, gali mums padėti atverti didžiuosius užribius. Būtent todėl mes turime sugrįžti iki Kanto. Koperniškoji revoliucija moksle suteikė galimybę decentralizuoti subjektą filosofijoje, o Kantas ignoravo šią galimybę ir pasielgė visiškai priešingai – būtent centralizavo subjektą.

Tie, kas džiaugiasi Meillassoux antihumanistiniu judesiu, neturėtų skubėti krykštauti, nes išsilaisvinimo galimybe jis laiko matematikos mokslus, arba mokslo diskursą apskritai, o juk iš pastarojo kritikos šiaip jau išaugo didelė dalis radikaliosios filosofijos. Meillassoux save vadina materialistu, tačiau skaitydamas kartais gali įtarti jį esant pozityvistu. Bet šia tema nesiplėsiu ir paliksiu intrigą.

Žinoma, poetiškoji hiper-chaoso samprata lyg ir byloja apie tai, kad mes esame absoliučiai nieko ir niekam nedeterminuoti ir kad „didieji užribiai“ esti čia pat. Galėtume tai pavadinti blaivaus Dioniso arba įkaušusio Apolono filosofija, o Meillassoux ontologiją vadinti ateistine, anti-deistine teologija irgi nebūtų netaktiška. Meillassoux metė pirštinę tiek kontinentinei, tiek analitinei filosofijai, ir jį ataidinčių balsų daugėja. Šį iššūkį priėmusieji puikiai supranta, kad kaip ir užsiimant visų didžių filosofų kritika, taip ir čia – negacija yra mediacija taip pat to, kas kritikuojamoje mintyje stipriausia, ir gal net prisimena Hegelio vaizdžiai aprašytą dialektikos principą, ataidintį Herakleito fragmentus – nors žiedas yra pumpuro mirtis, pumpure jau egzistuoja potenciali žiedo realybė, tad žiedas nėra tiesiog pumpuro negacija – veiksmas čia yra abipusis – abiejų momentų realybė implicitiškai glūdi vieno kitame.